Uždaryti

Brazilijos prezidento rinkimai: į kieno langus labiau norisi mesti plytą. I. Giedraitytės komentaras

Apie 147 mln. Brazilijos piliečių sekmadienį rinko 1650 nacionalinio ir vietinio lygmens politikų (kongreso, įstatymų leidybos asamblėjos narių bei gubernatorių) ir naują prezidentą. Šiuos rinkimus apžvalgininkai vadina didžiausiu išbandymu Brazilijos demokratijai.

Nuo praėjusių rinkimų pradėtas didžiulio masto korupcijos tyrimas dėl valstybės valdomos naftos kompanijos baigėsi tuometinės prezidentės Dilmos Russeffi atstatydinimu, o prieš ją šalį valdęs prezidentas Luiso Ignasio Lulos de Silva nuteistas kalėti 12 metų. Kartu su juo nuosprendžius išgirdo dar daugiau nei pusantro šimto verslininkų, korporacijų atstovų ir politikų.

Korupcijos skandalas smarkiai paveikė jauną Brazilijos demokratiją. Apklausos rodo, kad 7 iš 10 rinkėjų nepasitiki jokia partija, 56 proc. apklaustųjų mano, kad demokratija ne visada yra geriausia valdymo forma.

Vilniaus universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslo Instituto politologė I. Giedraitytė sako, kad žmonės neretai nejaučia, jog ta demokratija, kuri yra Brazilijoje, iš tiesų nėra demokratija. Ekspertė pastebi, kad šalies gyventojai demokratiją kritikuoja panašiai kaip Brexit šalininkai, nors, žinoma, „su tam tikru vietiniu atspalviu“: nejaučiama, kad ji veikia žmogui.

Korupcija, kokios mastų mes net neįsivaizduojame

Pasak I. Giedraitytės, viena didžiausių problemų Brazilijoje – milžiniška korupcija. „Tokių korupcijos mastų mes tikriausiai net neįsivaizduojame“, – sako pašnekovė. Ji pasakoja, kad prieš kelis metus pradėtas vadinamasis „mašinų plovyklos“ skandalas ne tik išryškino milžinišką pinigų plovimą iš valstybinės naftos kompanijos „Petrobras“. Skandale figūravo ir kita įmonė –nekilnojamo turto statybų kompanija „Oderbrecht“, kuri, kaip paaiškėjo, turėjo korupcinių ryšių su daugeliu Lotynų Amerikos valstybių ir prezidentų. „Lėkė ne viena galva ne tik Brazilijoje – tai buvo transnacionalinė korupcijos schema“, – primena I. Giedraitytė.

Pasak jos, šiuo metu beveik visi parlamente esantys politikai yra ar buvo kaltinami korupcija, kaip ir dabartinis laikinai pareigas einantis prezidentas Michelis Temeris. Ekspertės įsitikinimu, galima manyti, kad byla prieš šiuo metu kalintį kairiosios Darbininkų partijos vadovą, buvusį prezidentą L. I. Lulą de Silvą, yra politinė. Anot jos, paradoksalu: politikas pasodintas lyg ir už tai, kad priėmė dovanų butą, kuriame net negyveno, kai prieš žmones, kurie jį pasodino į kalėjimą, yra pradėti tyrimai dėl milijonų iššvaistymo ar išvogimo. Vienaip ar kitaip, tai, kad net ir buvusi valdančioji Darbininkų partija yra susitepusi, pasak politologės, tikriausiai niekam nekelia abejonių.

Beje, L. I. Lulos de Silva, turintis nemenką rinkėjų palaikymą, ilgą laiką teigė, kad į prezidento postą kandidatuos iš kalėjimo kameros, tačiau Aukščiausiajam teismui atmetus jo skundus ir prašymus visgi leisti dalyvauti rinkimuose, Darbininkų partijai teko išsirinkti kitą kandidatą, kuriuo tapo F. Haddadas.

Žmonės jaučia, kad ekonomika nedirba jiems

Be politinės, šalis patiria ir ekonominę bei socialinę krizę. 2000–2012 m. Brazilijos ekonomika buvo viena greičiausiai augančių pasaulyje. Tačiau 2014 m. viduryje prasidėjo gili recesija, ir nors oficialiai stagnacija jau pasibaigusi, ekonominio nuosmukio padariniai labai ryškūs. Nusikalstamumas šalyje per pastaruosius metus išsaugo 3 proc. 2017 m. fiksuota rekordiškai daug – beveik 64 tūkst. – žmogžudysčių. Per rinkimų kampaniją buvo nudurtas ir vienas kandidatas į prezidentus.

I. Giedraitytė sako, kad visos Lotynų Amerikos valstybės pasižymi didžiule socialine ir pajamų nelygybe. Visgi, anot jos, dauguma žmonių mato, kad nuo 2000 m. dirbusios kairiųjų vyriausybės sugebėjo įgyvendinti svarbių socialinių reformų, kurias ir šiandien Pasaulio bankas rekomenduoja kaip pavyzdines. „Tačiau nelygybė vis dar egzistuoja ir žmonės tebejaučia, kad ekonomika nedirba jiems“, – aiškina politologė.

Ji primena, kad Brazilija išgyvena vieną didžiausių recesijų: jos BVP krito 10 proc., nedarbo lygis siekia beveik 12 proc., o tai itin skausmingas rodiklis valstybėje, kurioje socialinių išmokų beveik nėra. „Daugybė žmonių, kurie tarsi buvo išlipę iš skurdo, į jį grįžo, tad jie nejaučia, kad ekonomika apskritai veikia. Ekonominė recesija tarsi baigėsi, dabar Brazilija tarsi po truputį atsigauna, bet augimas toks anemiškas, kad niekas labai smarkiai jo nepajunta“, – sako politologė.

Pasak jos, prie nusivylimo ir anarchijos pojūčio dar reikėtų pridėti ir smarkiai išaugusį nesaugumą, kuris bent iš dalies susijęs ir su ekonomine situacija. Politologė primena, kad iš 20 pavojingiausiais laikomų pasaulio miestų net 8 yra Brazilijoje. Susidorojama su politiniais oponentais, žiniasklaidą situaciją dar pajuodina, tad žmonės ėjo balsuoti jausdami aplink tvyrantį chaosą. Natūralu, kad žmonės jaučiasi labai nusivylę ir sako: šita valstybė neveikia.

Dešiniųjų kandidatas J. Bolsonaras norėtų grąžinti diktatūrą

Daugiausia balsų pirmajame rinkimų ture gavęs J. Bolsonaras nuo 1991 m. buvo kongresmenu, bet ilgą laiką laikėsi politikos pakraštyje. Šis kandidatas pasisako už tvirtą, beveik militaristinį valdymą, remia tradicines šeimos vertybes ir nori sušvelninti ginklų kontrolę, o policijai suteikti daugiau galių. Visgi net ir tapus prezidentu, J. Bolsonarui būtų sunku tikėtis politikų palaikymo, mat žemesniuose senato rūmuose jo partija turi vos 9 iš 513 vietų.

I. Giedraitytė sako, kad J. Bolsonaras save pozicionuoja kaip antisisteminį kandidatą, sakosi neturintis nieko bendra su valdžia. Politologė pastebi, kad atsiranda pranešimų, jog ir jis yra korumpuotas, nors kol kas šie gandai neįrodyti, o pats J. Bolsonaras juos, žinoma, atmeta ir pabrėžia, kad atvirkščiai, susitvarkys su korupcija, žada „nusausinti politinę pelkę“ ir „išvalyti niekam tikusį elitą“.

Politologė pastebi, kad J. Bolsonaras viešai demonstruoja radikalias dešiniąsias pažiūras, homofobiją, rasizmą ir šovinizmą. Buvęs karys J. Bolsonaras atvirai deklaruoja ir nostalgiją 1964–1985 m. Brazilijos diktatūrai, kurios metu apie 500 žmonų buvo nužudyti ar dingo be žinios, o dar bent 2 tūkst. kankinti. „Tam, kad būtum herojus, kartais tenka žudyti – tai yra normalu“, – J. Bolsonaro požiūrį apibūdina politologė.

Pasak I. Giedraitytės, šis politikas atvirai žaidžia karinio perversmo galimybe. Politologė pastebi, kad internete skelbiami J. Bolsonaro pareiškimai, kad jis nepripažins rinkimų, jei jų nelaimės, nurašydamas pralaimėjimą elito korupcijai. Politikas esą neatmetė vadinamojo autoperversmo: jeigu jį išrinkus padėtis šalyje destabilizuotųsi, neramumas numalšinti J. Bolsonaras žada panaudoti kariuomenę. „Jis ne tik flirtuoja, bet atvirai kalba apie karinės diktatūros sugrąžinimą, būtinybę pakeisti konstituciją, nes politiko nuomone, 1988 m. demokratinė konstitucija yra klaida: šalį turi valdyti tvirtos rankos elitas“, – sako I. Giedraitytė.

Kurio labiau nemėgs rinkėjai?

J. Bolsonaro priešininkas antrajame ture – valdančiosios darbininkų partijos kandidatas F. Hahadas. Nors ilgai buvo tikimasi, kad net ir kalėjime sėdintis J. I. Lulos de Silva visgi galės dalyvauti rinkimuose, būtent F. Hadadui rugpjūtį teko perimti šią užduotį. Yra teigiančių, kad F. Hadada – tik J. I. Lulos de Silva parankinis, kurį išrinkus įkalintas buvęs prezidentas bus paleistas. Tokius teiginius F. Hadadui teko neigti dar praėjusią savaitę.

55 m. teisininkas ir ekonomistas F. Hahada kurį laiką buvo San Paulo meru. Anksčiau politikas pasisakė prieš neatsakingą valstybės išlaidavimą, o dabar jau žada paržiūrėti jo paties centro–kairiųjų partijos vykdytą taupymo programą. Britų dienraščiui The Guardian neseniai F. Haddada sakė, kad žmonės daugiau nebus aukojami, o be viešųjų investicijų, išlaidų šeimoms ir pigių kreditų, Brazilijos ekonomika neatsigaus. Dalis žiniasklaidos F. Haddadą vadina kairiųjų pažiūrų radikalu, tačiau I. Giedraitytė teigia, kad tokiu jo laikyti nereikėtų.

„Šie rinkimai nėra apie tai, kas patinka, bet į kieno langus norima mesti plytą“, – sako politologė. Ji pastebi, kad tiek J. Bolsonaras, tiek F. Hadadas, viena vertus, yra labai populiarūs, bet tuo pat metu, abu juos bent 40 proc. šalies gyventojų vertina neigiamai. Tad pasak jos, šių rinkimų klausimas: ko labiau nemėgs brazilai, ir kam antrojo turo metu atiteks kitus kandidatus rėmusių rinkėjų balsai.

Politologė sako, kad šiuo metu labai sunku prognozuoti rinkimų baigtį. Daug J. Bolsonaro priešininkų įsitikinę, „kad sveikas protas laimės“, bet yra ir nemažai oponentų, kurie sakosi vis tiek už jį balsuosiantys, nes šis „bet bent jau nekorumpuotas“.

Brazilai gali nudžiuginti Meksiką, bet stabilumo rinkimai neatneš

Pasak I. Giedraitytės, šie rinkimai bus labai svarbūs ne tik Brazilijai, bet ir visai Pietų Amerikai. Jeigu laimėtų F. Hadadas ir savo kairiąją politiką tęstų globaliu mastu, formuotųsi Meksijos ir Brazilijos ašis – tai dvi didžiausios Pietų Amerikos ekonomikos, kurios abi turėtų kairiuosius, plėtros ir vystymosi darbotvarkę skelbiančius prezidentus.

Politologė primena, kad nuo 2000 m. daugelyje regiono valstybių į valdžią atėjo kairieji politikai, kurie siekė stiprinti regioninį bendradarbiavimą. Tačiau dabar daugelyje tų pačių šalių kairiuosius valdžioje keičia dešinieji, kurių regioninė integracija nelabai domina: prioritetą jie teikia suartėjimui su Vašingtonu.

F. Hadado pergalė, pasak politologės, galėtų tapti atokvėpiu Lotynų Amerikos kairiesiems, tikėtina, kad galėtų būti vėl gaivinami regioninio bendradarbiavimo formatai. Jei pergalę švęstų J. Bolsonaras, visi šie projektai mirtų net neprasidėję, o Meksika, iš esmės, liktų viena.

Kitas visam regionui svarbus aspektas, pasak I. Giedraitytės, – stabilumas didžiausioje regiono valstybėje Brazilijoje. Deja, kaip besibaigtų šie rinkimai, ji įsitikinusi, kad stabilumo šalyje nebus, nes Brazilija per daug susiskaldžiusi. „Regiono stabilumui ir bendradarbiavimui šie Brazilijos rinkimai svarbūs, bet panašu, kad ji ir toliau nepasiūlys alternatyvos“, – sako politologė.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.