Uždaryti

Aurinta Garbašauskaitė. Euras pasaulinės krizės metu: išsigelbėjimas ar suvaržymas Lietuvai

Lengviau išgyventi (ne)ateinančią naują pasaulinę krizę Lietuvai gali padėti euras. Nuo 2008 metų pasaulinės finansų krizės prabėgo daugiau nei 10 metų. Dar 2007 metais stebint reikiamus rodiklius, buvo galima prognozuoti ateisiančią krizę. 2019 metų pradžioje ekonomistai sujudo ir vėl, kai pelningumo kreivė (angl. yield curve) JAV pirmą kartą po 2007 metų pasiekė neigiamą reikšmę. Baimė dar labiau išaugo, kai į neigiamos pelningumo kreivės klubą panašiu metu įstojo ir dar viena didelė šalis – Kanada. Pradėta diskutuoti, ar tai ateinančios naujos krizės ženklas. Įdomu pasvarstyti, kas būtų, jei finansų krizė pasaulį ištiktų vėl ir ar Lietuva lengviau atlaikytų krizę būdama jau euro zonos nare.

Pelningumo kreivė nurodo investuotojų lūkesčius dėl ateities. Kylanti kreivė rodo, jog investuotojai labiau linkę investuoti į ilgalaikes obligacijas, t.y. investuotojų tikėjimą augančia ekonomika. Žemėjanti kreivė rodo, kad investuotojai tikisi, jog palūkanų normos ateityje kris ir labiau investuoja į trumpalaikes obligacijas, kas rodo ekonomikos recesiją. Neigiamas pelningumo kreivės įvertis atsiranda, kai investuotojai yra labiau linkę investuoti į trumpalaikes obligacijas, o ne ilgalaikes, kas, akivaizdu, rodo, jog yra nepasitikima ateitimi. Istoriškai pastebėta, jog žemėjanti kreivė pasirodo 12-18 mėnesių prieš recesiją.

Nusakyti galimos krizės priežastį – sunku, tačiau galima paanalizuoti, ar Lietuva lengviau išgyventų tokią pačią krizę dabar, nei tai padarė 2008-aisiais. Per 10 metų Lietuvoje pasikeitė nemažai dalykų, tačiau svarbiausias jų – Lietuva atsisakė savo valiutos lito, įsivedė eurą ir taip tapo euro zonos nare. Ar euras padėtų išgyventi naują krizę lengviau?

Pagrindinis prieštaraujantis euro naudai argumentas yra tai, jog įsivedus eurą Lietuva atsisakė savo pinigų ir fiskalinės politikos ir sutiko laikytis euro zonos taisyklių. Taip šalys praranda galimybę spausdinti savus pinigus, o kartu su tuo, kontroliuoti savo infliaciją ir pinigų pasiūlą rinkoje. Tai reiškia, kad praranda ir galimybę lengviau valdyti krizę. Tačiau, diskutuotina, ar galima kalbėti, jog turėjome ryškią savo pinigų politiką, jei lito kursą buvome pririšę prie euro ir dėl to negalėjome (praktiškai) devalvuoti valiutos. Apskritai, valiutos reikšmė šalyje yra kur kas didesnė, nei tik galimybė ją devalvuoti

Vienas didžiausių euro privalumų prieš nacionalinę valiutą krizės laikotarpiu yra palūkanų normos. Jos euro zonoje yra mažesnės. Taip yra todėl, kad euras investuotojams yra ne toks rizikingas kaip valiuta, turinti mažiau vartotojų ir prekybininkų. Dar 2012 metais investicinio banko „Finasta“ makroekonomistė R. Medaiskytė teigė, jog „2009 m., palūkanos litais labai išaugo. Tiems, kas buvo pasiskolinę eurais, tokių didelių tarpbankinės palūkanų normos šuolių nebuvo, <…> nes skolinant litais prisiimama papildoma rizika“.Tad būsimos krizės metu Lietuva išloštų dėl mažesnių palūkanų normų ir didesnio pasitikėjimu euru.

Su mažesnėmis palūkanų normomis stipriai yra susijusios tiesioginės užsienio investicijos (TUI). Užsienio pagalba yra svarbus veiksnys, padedantis atsigauti šaliai krizės laikotarpiu. Viskas vyksta gana organiškai, užsienio įmonės investuoja – atsiranda daugiau darbo vietų, o su jomis didėja žmonių pajamos – auga perkamoji galia, o su ja, klesti ir verslas. TUI kelia mažų šalių, tokių kaip Lietuva, ekonomiką.

TUI reikalingumo pavyzdys – Estija 2008 metų krizės metu. Tuo metu Estijos TUI išaugo iki 9,6 proc., palyginimui, kaimyninėse šalyse, TUI nesiekė net pusės procento (Lietuvoje – 0,2 proc., o Latvijoje – 0,4 proc.). Kodėl užsienio investuotojai taip rinkosi Estiją? Pirmiausiai, nes Estija yra arčiausiai Skandinavijos šalių ir turi geriausią verslo klimatą, o antra, ir svarbiausia –  tiesiogines užsienio investicijas paskatino laukiamas prisijungimas prie Euro zonos įsivedant naują valiutą – eurą (Estija eurą įsivedė 2011m). Lietuvos atveju – krizės metu didelis investicijų sumažėjimas apsunkino šalies galimybę pasitraukti iš krizės be skaudžių pasekmių.

Tačiau mažos palūkanų normos ne tik susijusios su užsienio investicijomis. Jos taip pat skatina papildomas investicijas šalies viduje, tam, kad šalyje nebūtų stagnacijos. Tai leidžia ekonomikai augti, jos augimo sulėtėjimo metu. Investuojantys žmonės veikia skolintojų ir taupančiųjų sąskaita. Tad euro pagalba įgavus didesnį pasitikėjimą investuotojai gali padėti šaliai lengviau išeiti iš krizės vis užvedant vartojimo variklį iš naujo.

Taigi, apskritai, euras nėra kažkoks gelbėtojas krizės sąlygomis, tačiau mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, jis duoda daug. Pirmiausia, didesnį pasitikėjimą, visiems žinoma valiuta, kas leidžia išvengti didesnių palūkanų normų. Tai pritraukia daugiau užsienio investicijų, kurios padeda lengviau išbristi iš krizės be labai didelių pasekmių. Taip pat didėja ir vidaus investicijos, įmonių kūrimas ir plėtra. Žmonės daugiau leidžia, nei taupo. Dėl šių priežasčių, jei krizė ištiktų ir vėl, Lietuvai būtų lengviau po jos atsistatyti, jau esant euro zonos nare ir turint bendrą valiutą su likusiomis 18 šalių.

 

Straipsnių serija, parengta pasirenkamojo bakalauro programos dalyko „Šiuolaikiniai ES iššūkiai“ studentų