Uždaryti

Algimantas Jankauskas. Neperskaitytas Ozolas

Romualdas Ozolas (1939 01 31 – 2015 04 06) – politikas ir filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras, Sąjūdžio steigėjas ir ideologas, pirmojo nepriklausomo savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir leidėjas, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, Centro judėjimo ir partijos iniciatorius ir ideologas, visuomenininkas.

Koks žmogus slypi už šių reikšmingų, bet nuogų biografijos faktų? Ar pažinome ir deramai įvertinome? Ar gebėjome panirti į Ozolo minties gelmę? Ar supratome jo įžvalgas ir nuveiktus Lietuvai darbus? Sunku išsamiai atsakyti į visus klausimus trumpame įvadiniame straipsnyje.

Trumpas atsakymas greičiausiai būtų toks – Ozolas lieka neperskaitytas ir užmirštas. Jo filosofinis, kultūrinis, politinis palikimas netapo mūsų mąstymų apie Lietuvą ir pasaulį savastimi. Lietuva per 30 metų gerokai nutolo nuo Ozolo projektuotos Lietuvos valstybės. Tačiau šiandien gyvename geopolitinių slinkčių metą, naujų pasirinkimų ir apsisprendimų laiką, kuris aktualizuoja R. Ozolo įžvalgas, jo „grįžimo namo“ filosofiją.

Kultūrininkų gretoje. R. Ozolo „įvadai“ į Sąjūdį buvo intensyvios filosofijos istorijos studijos, kraštotyros ekspedicijos, knygos bičiulių draugija, tikro gyvenimo paieškos, vedusios tolyn nuo „veržimosi į pasaulį“ geismo prie „grįžimo namo“ pasaulėjautos. Vėlyvuoju sovietmečiu padarytas R. Ozolo apsisprendimas „per socializmą – į nacionalizmą“ suteikė tolesniam veikimui konkretų turinį. R. Ozolas imasi aktyvios šviečiamosios kultūrinės veiklos, tiesiogiai vedusios į sąjūdinės veiklos ištakas. Kartu su kitais Lietuvos istorijai ir kultūrai neabejingais žmonėmis jis sukūrė ir įgyvendino didžiulio užmojo pasaulinio ir Lietuvos filosofinio palikimo leidybos programą.

Pradėta „Filosofijos istorijos chrestomatijų“ serija (6 tomai), ji buvo tęsiama pasaulio filosofijos klasikų lietuviškais vertimais, Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Vydūno, Vosyliaus Sezemano raštais, kuriais naudojasi ir dabartinės studijuojančiųjų kartos. Įvairiose palikimo serijose daugiatūkstantiniais tiražais išleista apie 200 tomų leidinių.

Skurdi ir vienpusiška sovietinės Lietuvos idėjinė erdvė pasipildė autentiškais žymiausių pasaulio ir tautinių filosofų tekstais. Plėtėsi viešojo gyvenimo laisvės ribos, augo bendraminčių gretos. Ši nacionalinė leidybos programa buvo „intelektualinio sąjūdžio“ pradžia, rengusi visuomenės laisvėjimo intelektualinę dirvą.

Akademinės veiklos pėdsakai. Retas atvejis, kai žmogus neturėjęs mokslinių titulų, paliko ryškų akademinės veiklos pėdsaką. Žurnalo „Problemos“ leidyba su nestandartiniais tam metui straipsniais – vienas jų. R. Ozolas kartu su Prahos pavasario įkvėptais bendražygiais Broniumi Genzeliu, Jonu Repšiu, Kristina Rickevičiūte žadino akademinę visuomenę, telkė filosofija besidominčius, vėliau tapusiais svarbia Sąjūdžio intelektualine pajėga.

1973–1989 m. Vilniaus universitete R. Ozolas skaitė filosofijos istorijos paskaitas. Filosofijos istoriją jis suprato ne tik kaip akademinį dalyką, bet kaip gyvo gyvenimo mąstymo būdą, žmogaus tikro buvimo paiešką.

Ideologinio mąstymo laikais tokia dėstymo prieiga žadino jaunų žmonių laisvėjimą ir moralinius apsisprendimus. Iš gausaus R. Ozolo filosofijos istorijos dėstymo palikimo išleista tik viena jaunimui skirta knyga „Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją“ (1988).

Išlikę daug rankraštinių paskaitų ciklų puslapių, akademinių tekstų, tarp jų nebaigtos disertacijos „Kultūros pažangos kriterijų klausimu“ apmatai, kurie tikimės pasieks skaitytojus.

Sąjūdžio steigėjas ir ideologas. M. Gorbačiovo perestroika „stabtelėjusi ties Ašmena“ 1987 m. pradžioje pasiekia Lietuvą. Lietuvos laisvės lyga ir katalikiškojo pogrindžio žmonės atsako Rugpjūčio 23 d. mitingu. Daugeliui jo dalyvių Sąjūdis prasidėjo jau tada.

Jie buvo pirmieji laisvės šaukliai. Kultūrininkai telkiasi į paminklosaugos ratelius, „Kultūros barų“ forumą, Tomo Mano seminarą, kitus neformalius sambūrius.

Lietuva išgyvena viešumo ir klubinės veiklos protrūkį. R. Ozolas ir jo artimiausi bendražygiai perestroiką pasitinka psichologiškai ir intelektualiai pasirengęs ir siekia išnaudoti jos šansus visuomenės tautiniam budinimui.

1987 m. vasarį R. Ozolas ir B. Genzelis prie „Žinijos“ draugijos suburia diskusijų klubą „Kultūra ir istorija“, tapusiu klubinės veiklos pavasario pirmąja kregžde. „Sunku būti žmogumi, dar sunkiau būti tauta“ – tokį pamatinį tautinio Atgimimo uždavinį brėžė R. Ozolas viename iš pirmųjų klubo posėdžių.

Klube diskutuotos istorinės sąmonės, tautinės mokyklos, ekologijos, valstybės suvereniteto temos. R. Ozolo 1987 m. lapkričio 18 d. skaitytas pranešimas „Mūsų kultūros galia ir negalios“ vienas reikšmingiausių ikisąjūdinių dokumentų, teigiančių savo žemės, kaip vienintelės patikimos tikro buvimo vietos nuostatą, apibrėžiantis esminius būsimo Sąjūdžio žodžius – Dora, Protas, Dvasia – reiškiančius svarbiausius žmogaus santykius su gyvenimu, su savimi ir kitais.

Pranešimas užbaigtas aktualumo nepraradusia išvada – „kur negaluoja žmogus – ten negaluoja tauta, o kur negaluoja tauta, ten negaluoja pasaulis“.

R. Ozolas – Sąjūdžio steigimo iniciatorius, 1988 m. birželio 2 ir 3 d. susibūrimų organizatorius, pirmųjų Iniciatyvinės grupės posėdžių pirmininkas.

Pasiaukojama veikla, principingumas, įžvalgumas, gebėjimas rasti sprendimus sudėtingose situacijose R. Ozolui pelnė autoritetingo Sąjūdžio lyderio vardą. Jo įsteigtame ir redaguojamame savaitraštyje „Atgimimas“ gimė svarbiausi Sąjūdžio žodžiai, diskutuojami Sąjūdžio tapatybės ir ideologijos klausimai.

Signataras. R. Ozolas – vienas iš nedaugelio Lietuvos politikų, turėjusių Lietuvos valstybės viziją, ją nuosekliai teigęs ir likęs jai ištikimas.

Kovo 11-osios Lietuva jam buvo ir liko suvereni valstybė, užtikrinanti tautos gyvastingumą. Lietuva jam tautinė, pilietinė ir demokratinė valstybė, bendrumą su kitu kurianti sutarimo būdu.

„Ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje“ – politinis credo, kurį nuosekliai įgyvendino, eidamas svarbias politines pareigas. Kaip Sąjūdžio kandidatas jis buvo išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, buvo vienas iš Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo komisijos pirmininkų, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, pirmosios Vyriausybės vicepremjeras, Seimo narys, Seimo Pirmininko pavaduotojas.

Parlamente vadovavo Lietuvos valstybinei regioninių problemų komisijai, buvo Lietuvos Respublikos derybų su TSRS, vėliau su Rusija delegacijų narys, Lietuvos Respublikos Konstitucijos grupės narys, vienas iš nacionalinio saugumo koncepcijos kūrėjų.

„Signataras – vienintelis mano gyvenimo vardas“ – liudijimas, kiek svarbi jam buvo valstybės Nepriklausomybė, dėl ištikimybės kuriai atsidūrė politikos užribyje.

Centrizmo ideologas. R. Ozolas buvo giliai įsitikinęs, kad supriešintoje ir susipriešinusioje pokomunistinėje Lietuvoje centrizmas turėtų tapti stabilios visuomenės kūrimo ir palaikymo ideologinė doktrina.

Todėl daug jėgų atidavė centrizmo ideologijos postulavimui ir Lietuvos centro partijos, kuri įvairiais laikotarpiais turėjo skirtingus pavadinimus (Lietuvos centro judėjimas, Lietuvos centro sąjunga, Nacionalinė centro partija) organizavimui, buvo partijos idėjinis lyderis.

Visad ją įsivaizdavo kaip nacionalinių interesų partiją, valstybininkų ir valstybės gyvenimo organizatorių partiją, nesvarbu, kokią politinę darbotvarkę padiktuodavo politinės aktualijos.

Štai kodėl, globalizmo bangai centristus nustūmus į politikos pakraščius giliai išgyveno, politines nesėkmes priėmė asmeniškai, kiek galėdamas priešinosi bandymams centristus sunaikinti kaip savarankišką politinę jėgą.

Politikos paraštėse. Išlikęs ištikimas Kovo 11-sios nepriklausomos valstybės idėjai, R. Ozolas kritiškai priėmė integracinius Lietuvos valstybingumo pokyčius ir apsisprendė ginti „Europos be sąjungų“ poziciją. Susipriešinimas su oficialia eurointegracine politika Signatarą nustūmė į politikos marginalo statusą, kurį vainikavo „sąjūdininkų teismas“ 2012 m. pavasarį.

Atsidūręs politikos paraštėse R. Ozolas ėmėsi aštrios publicisto plunksnos, palikdamas mūsų savivokai reikšmingus Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje liudijimus.

Ir ne tik. Per paskutinįjį gyvenimo tarpsnį jis ėmėsi aktyvios visuomeninio vienijimosi tautai ir valstybei išsaugoti veiklos. Per visuomeninių sambūrių („Už teisingumą Lietuvoje“ ir kt.) telkimą sugrįžta prie sąjūdinės pilietinės valdžios kontrolės idėjos ir praktikos, kuri šiandien, pasaulio ir Europos pokyčių kontekste, įgauna vis platesnį užmojį ir palaikymą.

Perskaitykime Ozolą. Įvairiapusė – akademinė, kultūrininko, Sąjūdžio ideologo, Kovo 11 valstybės kūrėjo, Centro partijos lyderio, visuomeninko – patirtis lėmė gausų R. Ozolo filosofinį, kultūrinį, politinį, eseistinį palikimą. Giliai supratęs tautos ir valstybės kūrybos sudėtingumą, turėdamas didžiulę leidybinę patirtį, R. Ozolas kruopščiai dokumentavo ir apmąstė svarbiausius tautos atgimimo ir valstybės steigimo įvykius.

Nuolatiniu autoriaus rūpesčiu nemaža palikimo dalis sugulė į knygų ir rinktinių puslapius. Knyginį R. Ozolo palikimą sudaro per dvi dešimtis knygų, kurios pagal žanrus pasiskirsto į dienoraščius ir politinę publicistiką. Tai autentiškas, išsamus, originaliomis įžvalgomis grįstas naujausios Lietuvos istorijos pasakojimas – nuo Sąjūdžio priešaušrio, Kovo 11-osios valstybės kūrybos iki detalių Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašų.

Pasak autoriaus, šiose knygose esama visko – „nuo istorijos faktų iki jų interpretacijų, nuo žmogaus savijautų iki buities vaizdų, nuo aforistinių pasakymų iki savivokos metafizinių eskizų – to, kame ir blaškos žmogaus dvasia, kas mielą dieną bandydama atrasti save ir savo pavidalus, pro kasdienybės ūkus ir miglas stengdamasi įžvelgti savo ir savo šalies perspektyvas”.

Gausi politinė publicistika, kalbos, interviu (beveik du tūkstančiai bibliografinių įrašų) išbarstyti įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Tikimės, kad R. Ozolo bibliografinė rodyklė pagelbės susigaudyti gausiame ir reikšmingame R. Ozolo palikime, padės atrasti ir perskaityti Ozolą. Atskirai minėtinas unikalus R. Ozolo rankraštinis palikimas (audio įrašai, filosofijos ir kultūros istorijos paskaitų ciklai ir kt. medžiaga) dar laukia kruopštaus archyvų specialistų darbo ir tyrėjų dėmesio.

Mūsų pareiga gausų R. Ozolo palikimą sutvarkyti ir palikti ateities kartoms kaip meilės Lietuvai priesaką.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.