Visi VU TSPMI žmonės

Jonas Trumpa

VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos studentas, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas

Savo studijas pradėjai Amsterdamo universitete, o šiuo metu studijuoji VU TSPMI, kaip priėmei tokį sprendimą? Kokie pagrindiniai skirtumai tarp studijų užsienyje ir Lietuvoje?

Žinoma buvo ir asmeninių priežasčių, bet sprendimą priėmiau didžiąja dalimi dėl to, nes nekonstruoju savo kelio kaip plyno akademiko, jau maždaug aštuonerius metus veikiu įvairiose nevyriausybinėse organizacijose, prisidedu prie įvairių iniciatyvų, o šiuo metu daug laiko skiriu Lietuvos moksleivių sąjungai (LMS). Man tai atrodo paraleliai naudinga veikla, kuri leidžia įgytus įgūdžius iškart pritaikyti praktikoje, užtvirtinti bei pačiam atsirinkti tiek vertybinius, tiek praktinius aspektus iš studijų, pažiūrėti kas pasiteisina, o kas nelabai. Kol kas galiu drąsiai pasakyti, kad vadovauti didelėms nevyriausybinėms organizacijoms, stokojančioms finansinių resursų (kai visi žmogiškieji ištekliai remiasi į savanorius) nuotoliu nėra taip efektyvu, kaip tai darant gyvai. Taip pat, vykdyti advokaciją moksleivių interesų grupei ar palaikyti neformalų ryšį su komanda, irgi yra paprasčiau reziduojant Namie, Lietuvoje. Pagrindiniai skirtumai tarp studijų Nyderlanduose ir Lietuvoje greičiausiai neatsispindės iš mano atsakymo, nes galiu palyginti tik PPLE programą Amsterdamo universitete su VU TSPMI, bet labiausiai man patinkantys skirtumai yra tai, jog TSPMI galima praleisti tris, o ne du seminarus, jog yra daugiau laisvo laiko dirbti bei studijuoti tikrąja to žodžio prasme, ne išeiti programą, o pastudijuoti tai kas atrodo miela ir įdomu.

Esi Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentas, kokie tavo pagrindiniai tikslai veikiant šioje organizacijoje? Kaip vertini tai ką jau pavyko pasiekti veikiant LMS? Ir ko dar galime tikėtis?

Čia galėčiau pasakyti, jog LMS prezidentas iš esmės yra atsakingas ir už LMS Tarybos, ir nacionalinio Biuro veiklą, šiuo metu dar pusę metų pats pirmininkauju LMS Valdybai, tad visoms šioms struktūroms yra po atskirą viziją. Pilnai į šį klausimą tektų atsakinėti labai didelės apimties rašto darbu, nes vien nacionalinio Biuro veiklos planą šiuo momentui sudaro 86 puslapiai, jeigu neklystu. O pagrindiniai kadencijos prioritetai buvo ir išlieka regionuose / savivaldybėse veikiančių padalinių stiprinimas; galių pasidalijimo tarp LMS struktūrų proporcionalus pasiskirstymas, tai ypatingai svarbus šiai NVO momentas, dėl to nes dar šį balandį keitėsi ne tik kadencijos, bet ir LMS įstatai. Kurį laiką LMS prezidentas su nacionaliniu Biuru turėjo disproporciškai daug įtakos organizacijoje ir dabar sunkiausi momentai norint tai sukalibruoti būna tiesiog įsipilti ramunėlių arbatos pasiryžtant nereaguoti į tam tikras situacijas ar susilaikyti; Trečiasis prioritetas kaip ir susidedantis iš dviejų komponenčių, t.y. LMS veiklos efektyvumo didinimas ir plėtra. Šie du aspektai galima sakyti jog yra orientuoti į LMS kaip NVO stiprinimą tiek legitimimumo atstovauti moksleiviams klausimu (vis dar dažnai sulaukiame klausimų susitikus su politikais, kai tenka per penkias minutes atsimušti nuo visų legitimumo detektorių, kodėl veiklą vykdome 42 savivaldybėse, o ne visos Lietuvos mastu), tiek ir kiek LMS gali nuveikti advokacijoje, t.y. nacionalinio Biuro komandos išplėtimas ar kiti gan kitoniški lyginant su praėjusiomis kadencijomis sprendimai. Dar ką pavyko pasiekti, kuo džiaugiuosi, tai mokinių ir mokytojų interesų grupės, kaip dviejų pagrindinių aktorių įgyvendinant švietimą, suartinimas palaikant mokytojus jiems streikuojant, kas buvo gan kontraversiškas sprendimas tiek išorėje, tiek bendruomenės viduje. Ko galima tikėtis, tai kad LMS kaip NVO turės šiek tiek daugiau ryžto rinktis nekonvencinius būdus savo tikslams pasiekti, pavyzdžiui pilietinio mobilizavimo klausimu (mitingai/protestai), manau tai stiprina LMS. Juk ir tikslas yra būti avangardu kalbant apie moksleivių problemas, o ne vilktis iš paskutiniųjų jėgų atrajojant aktualijas kaip didelei biurokratinei institucijai su visomis neigiamomis konotacijomis.

Veiki ne vienoje Nevyriausybinėje jaunimo organizacijoje, kaip prasidėjo tavo kelias NVO? Kuo dalyvavimas NVO veikloje yra naudingas jaunam žmogui?

Prasidėjo greičiausiai kaip ir daugelio, nuo mokinių savivaldos, tuo žavi ir LMS idėja vienyti bei stiprinti mokinių savivaldas, nes tai dažno nevyriausybininko kelio pradžia. Aš manau nevyriausybinis sektorius valstybei yra labai aktualus, nes tai sukuria tam tikrą ekspertinę bei atstovaujamąją atsvarą vyriausybiniam sektoriui, tai neleidžia sprendimų priėmėjams gyventi nuo rinkimų iki rinkimų nesifokusuojant į ilgalaikę perspektyvą. Kuo tai svarbu jaunam žmogui? Tai yra patirtis, tai yra pažintys, tai yra įgūdžiai, tai yra investavimas į save ir savo valstybę, tai yra prasminga pilietiškumo išraiška, tai kuria pridėtinę vertę visuomenei ir atsakingesnį sprendimų priėmimą pradedant švietimo ir baigiant aplinkosaugos klausimais.

Kaip spėji suderinti visas savo veiklas? Ar pavyksta atrasti laiko pomėgiams?

Nevyriausybinė veikla yra pomėgis, už mano darbą LMS ar kokį kitokį per tą kelią niekas niekuomet nemokėjo, dažniau pats susimoki nei gauni kompensaciją tarkim už kurą keliaujant darbo reikalais ar panašiai (juokiasi). Kitiems pomėgiams, kaip pavyzdžiui buriavimui, laiko visuomet norėtųsi daugiau, kartais norėtųsi tiesiog viską mesti ir išplaukti aplink pasaulį, tačiau,  kai žinai, jog dalykai vyksta ir tu prie to prisidedi – atsiperka viskas savaime. Šiaip laikausi principo, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai, žinoma svarbu neišsitaškyti per visur ir turėti aiškią komunikaciją su žmonėmis apie lūkesčius, turėti atvirą širdį, kad tokioje santykinai mažoje šalyje nesusipykti.

Šiuo metu jauni žmonės veda įstatymo leidybos iniciatyvą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio pakeitimo įstatymo, kuria siekiama įteisinti galimybę, kad savivaldybių tarybų rinkimuose būtų galima balsuoti nuo 16 metų. Kaip manai, kodėl ši iniciatyva yra reikšminga Lietuvos visuomenei?

Netyčia teko būti vienu iš tų nelemtų piliečių pasinaudojusiu šia įstatymo leidybos iniciatyvos teise kartu su LiJOT ir kitų NVO atstovais (juokiasi). Aš manau tai yra aktualu visuomenei dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, tai leistų politinę valstybės darbotvarkę šiek tiek priartinti prie jaunimo interesų, dabar turime situaciją kai proporciškai labai didelė dalis elektorato yra vyresnio amžiaus žmonės ir tai kiek jaunimas domisi, dalyvauja ar įsitraukia į politiką nemaža dalimi priklauso nuo to kiek viešasis diskursas, politinės partijos atliepia jų poreikius. Pastarosioms interesas yra tai daryti kai juos už tai renka, tad priežastinis ryšys gaunasi abipusis. Dar vertėtų pabrėžti ir tuos klasikinius #Vote16 argumentus, jog tai yra pilietiškumo įpročių formavimas jaunesniame amžiuje, kurie išlieka visam gyvenimui. Kartu tai yra kuriamas ryšys su savivalda, kuris gali padėti spręsti jaunimo emigracijos iš regionų problemą, kuri man asmeniškai labai aktuali, jeigu jaunimas turėtų daugiau galios kurti tokią savivaldą kurioje norisi gyventi ir kurti ateitį, tai greičiausiai padidintų šansus jog jie ją ir pasirinktų. Dar vertinga atsižvelgti ir į tai, jog jeigu lygintumėme visuomenės amžiaus grupių brandą su jaunimo renkant savivaldos politikus, be abejonės jaunimas tos brandos generalizavus turėtų mažiau, bet jeigu palygintumėme visas visuomenės amžiaus grupes kai jiems buvo šešiolika, su dabartinio jaunimo branda kai jiems yra šešiolika, konkrečiai pilietiškumo klausimais (atsižvelgiant į pilietiškumo pagrindų pamokas ir domėjimąsi aktualijomis) drįsčiau teigti, jog susigaudymo dabar yra šiek tiek daugiau. Verta pastebėti, kad aš gyvenu savo mylimų NVO’šnikų socialiniame burbule ir galiu klysti.

Ko norėtum palinkėti VU TSPMI bendruomenei?

Bendruomenei norėčiau palinkėti būti drąsesniems, kelti beprotiškas idėjas, nes realiai niekas, apart mūsų pačių atgaminamų (reinforced) socialinių normų, mūsų nestabdo daryti dalykų, kurie dabar atrodo protu nesuvokiami, o po šimto metų galėtų būti vertinami kaip legendiniai minties raidos proveržiai.