Doktoranto Justino Lingevičiaus straipsnis apie dronų technologijų reikšmę Baltijos šalių saugumui publikuotas prestižiniame žurnale „Journal of Contemporary European Studies”

Prestižiniame žurnale „Journal of Contemporary European Studies“ išspausdintas naujas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doktoranto Justino Lingevičiaus straipsnis „Frontiers of digital sovereignty: drones and military security in the Baltic States“.

Straipsnyje analizuojama, kaip Baltijos šalyse formuojami požiūriai į dronų technologijas ir koks vaidmuo joms suteikiamas diskusijų apie karinį saugumą kontekste. Pasak J. Lingevičiaus, prasidėjus plataus masto karinei Rusijos invazijai į Ukrainą, dėmesys dronų technologijoms išaugo tiek regiono visuomenių, tiek politinio elito gretose: „Nors šios technologijos jau seniai naudojamos kituose konfliktuose ar kovai su terorizmu, Baltijos šalyse tik po karo Ukrainoje pradžios jos pristatytos kaip saugumo užtikrinimą formuojantis reiškinys, kurį svarbu greitai perprasti ir integruoti”.

„Europos Sąjungos skaitmeninio suvereniteto diskusijų kontekste Baltijos šalys formuluoja savitą skaitmeninio suvereniteto interpretaciją: jei ES lygmeniu akcentuojama ilgalaikė technologinė kontrolė ir konkurencingumas, tai Baltijos šalyse dominuoja karinio saugumo logika – technologijos pristatomos kaip skubi reakcija į grėsmę ir pastangos stiprinti nacionalinius gynybos pajėgumus. Todėl Ukrainos patirtis Baltijos šalims tampa gerokai svarbesnė nei ES formuojami skaitmeninio suvereniteto tikslai, nes gerokai labiau atitinka siūlomą atsaką į jaučiamą grėsmę. Taip keičiasi ir vadinamoji centro – periferijos dinamika: Baltijos šalims gerokai aktualesni regiono veiksmai ir panašus iššūkių supratimas nei Briuselio formuluojamas požiūris į dronus kaip dvejopos paskirties produktus, didinančius pramonės konkurencingumą“ – sako J. Lingevičius

Straipsnyje akcentuojamos dvi pagrindinės tendencijos: pirmoji susijusi su dronų pristatymu kaip karinių pajėgumų stiprinimo priemone, antroji – su visuomenės grupių įtraukimu, kur vietos gynybos pramonė turėtų kurti nacionalinius dronų pajėgumus, o visuomenė kviečiama ne tik rinkti lėšas dronų įsigijamams, bet ir įtraukiama į jų kūrimą ir valdymą: „Sprendimų priėmėjai, formuluodami tokį dronų aktualumą, nediskutuoja apie jų skirtumus, saugumo užtikrinimui reikalingus kiekius ar ribotumus, o pristato dronų technologijas kaip proveržį, žadantį, kad mažos valstybės gali savarankiškai stiprinti savo saugumą asimetrinės grėsmės akivaizdoje“.

Kartu, straipsnis atkreipia dėmesį į retai viešai aptariamas šios technologinio pokyčio dilemas: „Dronai ir jų didėjantis prieinamumas keičia įprastas ribas tarp karių ir civilių atskyrimo jas vis labiau suliedami. Tokiu būdu kinta persekiojimo ir taikinio sampratos, kurios nebėra tiek apibrėžtos karo lauke ir gali sekti nuotoliu duotais nurodymais“, – teigia J. Lingevičius. Taigi, nepaisant to, kad šios technologijos dažnai pristatomos kaip sprendimas saugumo ir gynybos stiprinimui, svarbu atsižvelgti į naujus jų keliamus iššūkius, susijusius su dronų platinimu tarp skirtingų veikėjų, sprendimų priėmimo  atsakomybe ir hibridinių grėsmių neapibrėžtumu.

Tyrimas reikšmingas tiek mokslininkams, tiek politikos formuotojams – jis kviečia įsiklausyti į mažų valstybių perspektyvas  ES skaitmeninio suvereniteto diskusijoje bei atviriau svarstyti ne tik technologijų naudą, bet ir jų keliamas dilemas sparčiai kintančio saugumo kontekste. Straipsnis kviečia atviresnei diskusijai apie tai, kokius klausimus kelia spartus karinių technologijų įsigalėjimas visuomenėse, kuriose vis labiau nyksta riba tarp karinio ir civilinio gyvenimo.