Nelygybė Lietuvoje: 80 procentų mato problemą, bet ne visi nori, kad valdžia ją spręstų

Aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų mano, kad šalyje yra didelė ekonominė nelygybė. Tačiau ar valdžia turėtų į tai atsižvelgti ir pradėti skubiai veikti? Atsakymas priklauso nuo to, apie kokią nelygybę kalbame. Dideli pajamų ir turto skirtumai dar toleruojami, o štai nelygios galimybės – jau ne.

Kas yra galimybių nelygybė? Tai skirtumai, kurie priklauso ne nuo mūsų pastangų, o nuo aplinkybių, kurių patys nepasirinkome: švietimo kokybės, vietovės, kurioje augome, tėvų išsilavinimo ir finansinės padėties. Šios aplinkybės lemia, kokias pajamas uždirbame ir kiek turto sukaupėme. Galimybių nelygybė – tai nevienodos startinės pozicijos gyvenime.

Įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą 2024 m. lapkritį buvo atliktos reprezentatyvios apklausos trijose šalyse: Lietuvoje (1500 respondentų), Vengrijoje ir Moldovoje (po 1000). Buvo klausta ne tik apie pajamų nelygybę, bet ir apie turto bei galimybių skirtumus. Rezultatai atskleidė įdomų paradoksą.

Trys skirtingos šalys – panašus nelygybės suvokimas

Lietuva, Vengrija ir Moldova – labai skirtingos šalys. Lietuva ir Vengrija yra ES narės, Moldova – tik kandidatė. Lietuvos BVP vienam gyventojui siekia 21 740 dolerių, Vengrijos – 18 730, Moldovos – vos 5 230 dolerių. Gini koeficientas (nelygybės matas) Lietuvoje aukščiausias – 0,36, Moldovoje – 0,33, o Vengrijoje – 0,28.

Nepaisant šių objektyvių skirtumų, subjektyvus nelygybės suvokimas panašus. Lietuvoje 83% respondentų sutinka, kad gyvena labai nelygioje visuomenėje pajamų prasme, Vengrijoje – 84%, Moldovoje – 73%. Vertinant turto nelygybę, skaičiai dar panašesni: Lietuvoje ją mato 85%, Vengrijoje – 82%, Moldovoje – 84%.

Galimybių nelygybė kelia daugiausia susirūpinimo

Štai kur slypi paradoksas: nors žmonės mato nelygybę visose dimensijose, reaguoja į ją skirtingai.

Galimybių nelygybę Lietuvoje įžvelgia 73% respondentų, Vengrijoje – 79%, Moldovoje – 72%. Šie skaičiai šiek tiek mažesni nei pajamų ar turto atveju. Tačiau skirtumas atsiskleidžia žvelgiant į lūkesčius valdžiai.

Lietuvoje 73% mano, kad valdžia turėtų imtis priemonių galimybių nelygybei mažinti. Vengrijoje šis palaikymas siekia 81%, Moldovoje – net 87%. Įdomu tai, kad Lietuvoje palaikymas valdžios intervencijai galimybių srityje (73%) didesnis nei turto srityje (69%), nors turto nelygybę mato daugiau žmonių (85%).

Kitaip tariant, žmonės labiau toleruoja tai, kad vieni turi daugiau nei kiti, bet netoleruoja to, kad vieni startuoja iš geresnių pozicijų.

Vyresni įžvelgia didesnę nelygybę, tačiau kelia ir aukštesnius lūkesčius valdžiai

Lietuvoje jauniausi respondentai (18–29 m.) rečiausiai sutinka, kad gyvena nelygioje visuomenėje galimybių prasme – tik 60%. Savo ruožtu vyresni (45–64 m. ir 65+) nelygybę mato dažniau – apie 77%.

Panašus vaizdas ir vertinant lūkesčius valdžiai: tik 59% jaunų lietuvių mano, kad valdžia turėtų mažinti galimybių nelygybę. Tarp vyresnių grupių palaikymas siekia 76–77%.

Tai gali atspindėti skirtingą gyvenimo patirtį. Jaunimas, kurie dar nėra patyrę karjeros ar būsto įsigijimo sunkumų, optimistiškiau vertina savo galimybes. Vyresnės kartos atstovai, matę ir sovietmetį, ir pereinamąjį laikotarpį, aiškiau suvokia struktūrinius barjerus.

Užburtas ratas: nepasitikėjimas ir lūkesčiai

Tyrimas atskleidė sudėtingą ryšį tarp pasitikėjimo institucijomis ir nelygybės suvokimo.

Lietuvoje tie, kurie visiškai nepasitiki Seimu (0 balų iš 10), dažniausiai mato galimybių nelygybę – net 86%. Tarp labiausiai pasitikinčių (8–10 balų) šis rodiklis krenta iki maždaug 50%.

Tačiau štai paradoksas: nepasitikintieji ne tik mato nelygybę, bet ir labiau nori valdžios veiksmų. Tarp visiškai nepasitikinčių Seimu 80% palaiko valdžios intervenciją, kai tarp labiausiai pasitikinčių jų yra gerokai mažiau.

Taip susidaro užburtas ratas: tie, kurie labiausiai nori pokyčių, mažiausiai tiki, kad valdžia sugebės juos įgyvendinti. O tie, kurie pasitiki valdžia, rečiau mato poreikį veikti. Politikams tai dvigubas iššūkis: reikia ne tik siūlyti sprendimus, bet ir įrodyti, kad jie bus įgyvendinti.

Vilnius ir likusi Lietuva

Net 77% lietuvių mano, kad galimybių nelygybė tarp Vilniaus ir likusios šalies yra didelė arba labai didelė, tačiau yra ir gera žinia: 57% mano, kad šis atotrūkis nuo 2000-ųjų mažėja, ir tik 16% – kad didėja. Regioninė plėtra vertinama pozityviau nei bendras nelygybės vaizdas.

Žinia politikams

Nelygybė niekur nedings. Vis tik tyrimas rodo, kad žmonės skiria „teisingą“ nelygybę, kai kas nors uždirba daugiau dėl savo pastangų, nuo „neteisingos“, kai sistema užkerta kelią lygioms startinėms pozicijoms.

Politika, orientuota į galimybių lyginimą – kokybišką švietimą regionuose, prieinamą būstą, socialinį mobilumą – gali sulaukti platesnio palaikymo nei tiesioginė pajamų perskirstymo retorika.

Pagrindine žinutė valdžiai yra ta, kad žmonės nori, jog būtų sudarytos sąlygos socialiniam mobilumui ir geresnio gyvenimo galimybėms.

Šis straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Paslėpti korupcijos kaštai: korupcijos poveikis socioekonominei nelygybei šalies viduje ir tarp šalių“, kuriam finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-PD-24-72.