Dr. Justino Lingevičiaus straipsnis apie saugumo sampratą Europos Sąjungos dirbtinio intelekto politikoje publikuotas prestižiniame žurnale

Prestižiniame tarptautiniame žurnale „Contemporary Security Policy“ publikuotas VU TSPMI tyrėjo dr. Justino Lingevičiaus straipsnis „Towards agentic security in the emerging European Union AI policy“ (liet. „Agentinio saugumo link besiformuojančioje Europos Sąjungos dirbtinio intelekto politikoje“). Straipsnyje analizuojama, kokią saugumo sampratą formuluoja Europos Sąjunga (ES) savo dirbtinio intelekto (DI) politikoje.

Autoriaus teigimu, oficialiuose DI politikai skirtuose ES dokumentuose karinio saugumo dėmuo nėra įtraukiamas į politikos apimtį, argumentuojant nacionalinio saugumo kompetencijomis. Tačiau siūlomas DI reguliavimo modelis  remiasi skirtingomis rizikomis, jų klasifikavimu ir bandymu apibrėžti, ką būtina apsaugoti sparčios technologinės plėtros sąlygomis.

Straipsnyje teigiama, kad nepaisant ES DI politikos priskyrimo bendrosios rinkos sričiai, joje formuluojama rizikomis grindžiama saugumo logika.

Rizikos ir jų kategorijos klasifikuojamos pagal galimos žalos pobūdį ir mastą – nuo toleruotinų iki nepriimtinų. Pastarųjų atveju, pateikiamas sąrašas kuomet DI naudojimas ES yra uždraudžiamas. Pavyzdžiui, manipuliavimas pasitelkiant DI, emocijų atpažinimas darbo ar švietimo įstaigose, biometrinis sekimas viešose erdvėse patenka į draudžiamų veiklų sąrašą. Tačiau daugiausiai dėmesio skiriama didelėmis laikomoms rizikoms, kurios siejamos su galima žala pamatinėms teisėms, saugai ir demokratijai. Kitaip tariant, kuo didesnės galimos su DI vystymu ir naudojimu siejamos rizikos, tuo griežtesnis reguliavimas jų suvaldymui.   Tačiau tyrimas atskleidžia, kad toks rizikų numatymas ir kategorizavimas neturi aiškių ir apibrėžtų kriterijų, bet remiasi politiniu įsivaizdavimu, kaip užtikrinti technologijos kontrolę ir apsaugoti pamatinius ES principus didėjančio neapibrėžtumo sąlygomis. Tokiu būdu ES DI politika ne tik formuoja požiūrį į technologiją, bet kartu nubrėžia gaires, ko reikia bijoti, ką verta saugoti ir kokia ateitis laikoma pageidautina.

Vienas svarbiausių straipsnio konceptualinių pasiūlymų – agentinio saugumo sąvoka. Ja atskleidžiamas ES susirūpinimas dėl žmogaus hierarchinės pozicijos praradimo technologijos atžvilgiu. Šiuo požiūriu žmogaus agentyvumas siejamas su gebėjimu išlaikyti technologijos kontrolę ir sprendimo priėmimo galią, taip apsaugant pamatines žmogaus teises ir demokratinę politinę sistemą. Šiai saugumo logikai karinių ir civilinių sričių skirtis nebėra tokia aktuali, nes dėmesio centre – žmogaus ir technologijos santykis. ES požiūriu, DI skirtingose srityse tampa Kitu, nes meta iššūkį jos agentyvumo sampratai ir taip reikalauja nubrėžti ribas, išsaugančias norimą žmogaus ir technologijos santykį. Straipsnis parodo, kad DI politika glaudžiai susijusi su ES savęs pozicionavimu tarptautinėse diskusijose dėl DI valdysenos. Identifikuojama saugumo samprata kartu apima politines bei ideologines įtampas tarp demokratijų ir autoritarinių režimų, kuriose ES siekia įsitvirtinti kaip demokratinius principus ginanti lyderė.

Tyrimas reikšmingas tiek mokslininkams (-ėms), tiek sprendimų priėmėjams (-oms), dalyvaujantiems (-čioms) diskusijose apie DI valdyseną Europoje ir už jos ribų. Nors agentyvaus saugumo samprata atskleidžia DI politikos formavimo pagrindus, tolesnės su DI susijusios politinės iniciatyvos tiek ES, tiek tarptautiniu lygiu skatina diskusiją, kaip ir koks požiūris įsitvirtina. Kartu, tyrimo rezultatai parodo, kad oficialios pozicijos ar viešojoje erdvėje dominuojantys vertinimai (pavyzdžiui, saugumo nėra politikos apimtyje, nes eliminuotas karinis dėmuo) neatskleidžia svarbių politikos elementų ir reikalauja kritiško vertinimo.