D. Jakniūnaitės straipsnis apie mobilumą karo sąlygomis ir geležinkelių infrastruktūros vaidmenį Ukrainos atsparumui publikuotas prestižiniame žurnale
Prestižiniame žurnale „Mobilities“ publikuotas VU TSPMI profesorės Dovilės Jakniūnaitės (kartu su Marta Jaroszewicz ir Peter Adey) straipsnis „Seeing like a train: the viapolitics of emergency mobilities during Russia’s war against Ukraine“ (liet. Matyti kaip traukinys: ypatingos padėties mobilumo via politika Rusijos karo prieš Ukrainą metu). Publikacijoje analizuojama, kaip po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos plataus masto invazijos traukiniai Ukrainoje tapo ne vien evakuacijos priemone, bet ir solidarumo, pasipriešinimo, privilegijos bei vilties simboliu.
Karo pradžios vaizdiniai daugeliui neatsiejami nuo evakuacijos scenų traukinių vagonuose. Būtent tai, pasak tyrėjų ir paskatino kelti klausimą, kaip valstybinei įmonei su kritikuota, masyvia ir pasenusia sovietine infrastruktūra pavyko tapti viena geriausiai veikusių institucijų pirmosiomis karo savaitėmis – ir ką tai sako apie pačią infrastruktūrą kaip galios, kontrolės bei išgyvenimo įrankį.
Straipsnyje pasitelkiamos mobilumo studijų, pokolonijinės ir posocialistinės perspektyvos, o teoriniu įrankiu pasirenkama via politikos (angl. viapolitics) perspektyva, kuri siūlo dėmesį perkelti nuo kelionės tikslo ar keliaujančiojo (-iosios) į pačią transporto priemonę – šiuo atveju traukinį. Tokia prieiga leidžia pamatyti, kaip sovietinė geležinkelių infrastruktūra, ilgą laiką simbolizavusi imperinę kontrolę, karo sąlygomis buvo performuota į Ukrainos išgyvenimo ir atsparumo įrankį.
Tyrime išskiriamos keturios tarpusavyje susipynusios traukinio funkcijos: solidarumas, gelbėjimas, privilegija ir viltis. Ypač išryškinama privilegijos dimensija: net ir tada, kai traukinys tampa masinės evakuacijos priemone, galimybės juo pasinaudoti pasiskirsto netolygiai: skiriasi vyresnio amžiaus žmonių, žmonių su negalia bei nepiliečių mobilumo galimybės. Kitaip tariant, traukinys vienu metu ir gelbsti, ir išryškina nelygybę: kas realiai gali judėti, o kas – lieka „už mobilumo borto“.
Siekiant atskleisti skirtingas reiškinio puses, naudoti kelių tipų duomenys: naujienų pranešimai, žmogaus teisių organizacijų ataskaitos, asmeniniai liudijimai iš internetinių karo archyvų. Straipsnyje taip pat reflektuojamas neišvengiamas tokios analizės ribotumas: karui nesibaigus, dalis duomenų išlieka fragmentiški, dalis – dingsta, o savarankiškai rinkti pasakojimus sudėtinga.
Autoriai pabrėžia, kad straipsnio vertė – ne vien „strateginėse pamokose“, bet pačiame pasiūlyme kitaip matyti karą ir judėjimą. Traukinys (kaip ir kitos judėjimo priemonės) atskleidžiamas kaip ne neutrali, o kaip prasminga vieta, kur žmonės mokosi iš naujo būti, prisitaikyti prie nesaugumo, spręsti ir veikti – tarsi judantis socialinis eksperimentas. Be to, tyrimas primena, kad analitinio žvilgsnio pakeitimas kartais atveria tai, ko nepamatytume keldami įprastus klausimus ir leidžia pamatyti pasaulį kiek kitaip negu buvo išmokta iki šiol.
