Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Ramūnas Vilpišauskas

Instituto direktorius, profesorius

Esate ne tik profesorius ir Instituto direktorius, bet taip pat jums teko dirbti ir prezidento Valdo Adamkaus patarėju. Ar skiriasi žvilgsnis į politiką ir veikimas joje, kai esate tyrėjas ir kai esate dalyvis? Jei taip, tai kokius skirtumus pastebite? Galbūt yra ir panašumų?

Penkerių metų darbo Prezidento Valdo Adamkaus patarėju patirtis neabejotinai buvo svarbi įvairiomis prasmėmis – ir asmeninės, ir profesinės brandos požiūriu. Viena vertus, tiesioginis dalyvavimas sprendimų priėmimo procese, diskusijose tarp skirtingų teisėkūros institucijų ir galios centrų suteikia daug įžvalgų apie tai, kokios priežastys, kokie motyvai lemia konkrečius vidaus bei užsienio politikos sprendimus. Taip teorinis įsivaizdavimas apie politikos procesus įgyja aiškesnį turinį, o kartais ir turi būti koreguojamas. Kita vertus, ekonomikos ir politikos mokslų žinios ir analitiniai įgūdžiai taip pat labai pravertė patarėjo darbe, ne tik įvertinant konkrečių galimų politinių sprendimų poveikį, bet ir matant platesnį vaizdą. Tiesa, žinios ne visada padeda išlaikyti distanciją ir „nesirgti“ už konkrečius siūlymus. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog nebūtinai tavo siūlymai bus priimti, net jei jie tau pačiam atrodo pagrįsti ir tinkami. Politikoje interesų derinimas yra neišvengiamas, kartais jis labai sudėtingas ir turinio nuoseklumas yra aukojamas vardan susitarimo. Bet tai irgi svarbi mokymosi proceso dalis. Be to, tapus patarėjų komandos koordinatorium, buvo labai naudinga ir vadovavimo bei komandinio darbo patirtis.

Kaip susiformavo jūsų mokslinių interesų sritis? Atsitiktinai? Galbūt galite papasakoti ir apsisprendimo momentą arba su juo susijusią istoriją? Kaip „ėjote“ link šio sprendimo?

Vieno „lūžinio“ apsisprendimo dėl to, kas mane domina, nepamenu. Bet „lūžis“ šalies režimo kaitos prasme devintajame dešimtmetyje neabejotinai buvo svarbus ir sužadino domėjimąsi visuomenėje vykstančiais pokyčiais, atsivėrimu pasauliui. Mokydamasis vidurinėje mokykloje domėjausi grožine literatūra, istorija, filosofija. Pamenu žmonių eiles prie knygynų devintojo dešimtmečio antroje pusėje, kai pasirodė sovietmečiu riboti psichoanalitikų, ekonomistų ir kitų autorių darbai, kaip per rankas keliaudavo A. Škėmos ar kitų egzilės rašytojų kūriniai, taip pat vinilinės plokštelės su Vakarų muzika.

Vėlyvosios paauglystės laikotarpis sutapo su Sąjūdžio pradžia. Tad nors jau buvau spėjęs pajusti cinizmo ir farso sovietinėje visuomenėje skonį, prasidėjęs Sąjūdis sukėlė daug entuziazmo imtis veiklos ir mokykloje, ir už jos ribų. Paskutinius porą metų iki mokyklos baigimo 1990 m. su bendraamžiais dalyvaudavome Sąjūdžio mitinguose su draugo mamos pasiūtomis trispalvėmis, vykome ir į vieną pirmųjų mitingų Rygoje prie Laisvės paminklo, rinkome Žvėryno gyventojų parašus dėl Sąjūdžio iniciatyvų, su grupe mokyklos draugų leidome laikraštį, net ir skandavimas futbolo rungtynių metu Žalgirio stadione „pietų ketvirtoje“ ar šokiai Roko maršo koncertuose įgydavo kitokią potekstę. Taip ir susiformavo domėjimasis socialiniais mokslais, nors pagrindinį postūmį studijuoti būtent ekonomiką padarė tėvai. Dabar galvodamas apie tą ir vėlesnį studijų laikotarpį džiaugiuosi, kad nuolat turėjau galimybę imtis visokių veiklų su bendraminčiais. Ekonomikos fakultete atgaivinome studentų ekonomistų dienas, kurį laiką leidome laikraštėlį, sukūrėme studentų draugiją AIESEC, laisvalaikiu lankėme įvairių užsienio kalbų kursus.

Ekonomikos studijų man turbūt neužteko, nes kai sužinojau apie TSPMI sukūrimą ir galimybę paraleliai studijuoti jame, 1993 m. įstojau į institutą. Beje, po pirmųjų studijų jame metų galbūt ir priėmiau sprendimą, kuris pakreipė mano gyvenimą link akademinio darbo. Atsimenu, nuėjau į Užsienio reikalų ministeriją pokalbiui dėl darbo Ekonomikos departamente, nes domėjausi Europos integracija, tarptautine prekyba. Pokalbis buvo sėkmingas, po jo gavau anketą, kurią turėjau užpildyti prieš pradėdamas darbą. Ir kaip tik tada mane pasikvietė TSPMI vadovas Egidijus Kūris bei pranešė, kad pagal studijų rezultatus atrinko mane ir siūlo vykti studijuoti semestrui į Oslo Universitetą. Tada ir nusprendžiau, kad noriu toliau mokytis, o diplomato karjera gali palaukti. Bet po studijų Osle ir baigęs VU 1995 m. nutariau tęsti studijas Vakaruose ir laimėjęs Britų tarybos stipendiją išvykau magistro studijų į Angliją. Po to laimėjau Fulbright stipendiją ir išvykau į New York‘ą, po to į Florenciją ir t.t. Taip ilgainiui įsijungiau į tarptautinius tyrėjų tinklus, kurį laiką dėsčiau JAV ir Kanados universitetuose, bet daugiau prasmės mačiau dirbti Lietuvoje. Tad išlaikiau ryšį su VU TSPMI. O ir valstybės tarnybos patirties įgijau, kai prisijungiau prie Valdo Adamkaus komandos.

Kokį dalyką, kurį gavote ar išmokote VU TSPMI, labiausiai vertinate? Gal tokių yra keli?

Kai galvoju apie pirmuosius metus TSPMI, prisimenu tą entuziazmą, su kuriuo tuometiniai dėstytojai, instituto administracija kūrė tai, ko anksčiau nebuvo. Džiaugiuosi, kad ir dabar institute dirba daug žmonių, kurie mėgsta tai, ką daro, ir mato prasmę šiame darbe. Siekiu, kad jie turėtų kuo daugiau erdvės kūrybai ir savo idėjų realizavimui. Dar kalbant apie praeities patyrimus, labai vertinu tiek Egidijaus Kūrio, tiek Raimundo Lopatos palaikymą, kai sugalvodavau išvykti studijoms ar tyrimams. Lygiai taip pat aš stengiuosi padėti mūsų motyvuotiems, gabiems studentams, norintiems tęsti studijas ar imtis kitų veiklų. Džiaugiuosi, kad jau keletą metų veikianti TSPMI alumnų draugija skiria daug dėmesio mentorystei, nes tokia pagalba jauniems žmonėms yra svarbi.

Kas Jums apskritai yra universitetas? Ko tikitės iš jame veikiančių studentų ir dėstytojų? Kokia universiteto ateitis?

Universitetas yra erdvė atradimams ir kūrybai, o taip pat abejonėms ir ginčams, ir ypač savo žinojimo ribų suvokimui. Pastarasis bruožas, mano nuomone, yra vienas svarbiausių išsilavinusių žmonių bruožų.  Tad nors universitetas kaip ir kitos visuomenės institucijos keičiasi vykstant technologinei kaitai, žmonių ir idėjų judėjimui, kitiems globaliems pokyčiams, bet universitetas išliks svarbus. Manau, kad svarbiausia, jog dėstytojai, studentai, administracija sugebėtų išsaugoti tai, kas yra esminės universiteto vertybės – akademinė laisvė, pagarba kitiems ir atsakomybė, bet keisti tai, ką reikia keisti, nes keičiasi visuomenė – dėstymo metodus, vadybą, bendravimą su socialiniais partneriais ir panašiai.

Jūs esate ir kino mėgėjas. Kodėl? Kas jus žavi toje meno formoje? Kokius kino kūrėjus pavadintumėte pačiais įdomiausiais Jums ir kodėl?

Nuo jaunystės domiuosi ir muzika, ir literatūra, ir kinu. Tiesa, vienas pirmųjų mano darbų už atlygį studijų metais buvo kino filmų vertimas iš anglų į lietuvių kalbą televizijai bei ŠMC veikusiam kino centrui. Užsiiminėjau tuo metus ar kiek ilgiau. Kadangi versdavau daugiausia ne komercinius filmus, tai tuo metu ir turėjau progos susipažinti su tokių režisierių kaip A. Parker, J. Jarmusch, B. Bertolluci, M. Antonioni, F. Fellini, L. Carax, K. Kieslowski, D. Lynch ar P. Greenaway kūriniais. Man patinka tokie filmai, kurie palieka neaiškumų ir erdvės interpretacijoms. Arba tiesiog „užkabina“ žmonių santykių interpretacijomis ar estetika. Iš naujesnių, kurie ateina į galvą, būtų P. Sorrentino „Didis grožis“. Iš tokių, kuriuos norėčiau, bet dar neturėjau galimybės pažiūrėti – A. Zviagincevo „Nemeilė“. Apskritai, įvairaus žanro filmai ar muzika gali būti įdomūs, svarbu, kad būtų sukurti profesionaliai.  Gero veiksmo filmo ar komedijos žiūrėjimas gali būti geras būdas pailsėti. Todėl retkarčiais vis pasižiūriu „Pikaso gyvenimą“, „Naktis žemėje“ ar „Sideways“.

Kas Jus labiausiai įkvepia?

Daug žmonių, su kuriais susitikau gyvenime.