Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Maksimas Milta

VU TSPMI alumnas, Europos humanitarinio universiteto Komunikacijos ir plėtros skyriaus vadovas

Maksimai, bakalauro laipsnį įgijai kultūros paveldo studijų srityje, kodėl nusprendei pasirinkti politikos mokslus, Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programą?

Mano akademinio išsilavinimo pagrindai yra glaudžiai susiję su paveldo studijų sritimi. Bakalauro studijų metu Europos humanitariniame universitete (EHU) mano dėmesys buvo sutelktas į idėjų istorijos ir nematerialaus kultūrinio paveldo problemas. Savo bakalauro baigiamuoju darbu siekiau atsakyti į klausimus, kurie yra susiję su sostiniškumu Baltijos šalyse, ir natūraliai atradau save tarpdisciplininėje aplinkoje, glaudžiai susijusioje su tapatumo studijomis, politine teorija ir kt.

Be to, studijų metais aktyviai veikiau ir studentų politikoje. Lietuvos studentų sąjungoje buvau viceprezidentas tarptautiniam atstovavimui, tad dėl šios priežasties Rytų Europos politikos aktualijos visada buvo šalia manęs. Po bakalauro baigimo turėjau galimybė rinktis tarp trijų skirtingų universitetų (Vilniaus universiteto, Upsalos universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto) magistro studijoms, tačiau nusprendžiau, kad VU TSPMI Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programa man tiko labiausiai.

Maksimai, kiek žinome, studijuoti atvykai iš Baltarusijos, ar tavo šaknys yra susijusios su šia šalimi? Kaip nusprendei atvykti į Lietuvą? Kokia tavo istorija?

Ne, esu kilęs iš Vilniaus, iš vienos iš šeimų, kurių ne viena karta jau gyvena Vilniuje. Man gimus tėvai persikėlė gyventi į Minską, ten aš baigiau 75-ąją Architektūros ir menų gimnaziją. Būti lietuvių išeivijos dalimi gyvenant Minske visai patogu, nes iki Vilniaus tik 180 kilometrų. Dėl šios priežasties visos mano mokyklos atostogos prabėgo Lietuvoje, vasarnamyje Balsiuose arba Nidoje. Mano istorija yra vienas iš daugelio išeivijoje gyvenusių lietuvių šeimų istorijų, kurių vaikai sugrįžo gyventi į Lietuvą.

Vadovauji komunikacijos ir plėtros skyriui Europos humanitariniame universitete, kodėl nusprendei pasilikti akademinėje institucijoje? Kaip atrodo tavo darbo diena?

EHU yra ne tik akademinė institucija, tačiau aktyviai prisideda prie Baltarusijos pilietinės visuomenės vystymosi. 2004 metais Minske EHU buvo uždarytas, dėl to jis pradėjo veikti Vilniuje, kaip de facto „universitetas tremtyje“, turintis privilegiją naudotis Lietuvos svetingumu ir tarptautinių donorų šioje ir kitoje Atlanto pusėje parama. Universitetas turi kilnią misiją, didžiuojuosi būdamas viso to dalimi. Mano darbas reikalauja orientuotis tarp politikos aktualijų, kurios vyksta tuo pačiu metu bent 4 sostinėse: Vilniuje, Minske, Briuselyje ir Vašingtone. Dėl šios priežasties, mano rutina yra nenuspėjama. Didžiuojuosi savo skyriaus komanda, visi jie yra baigę EHU ir yra jauni bei atsidavę baltarusiai savo darbo srityse.

Ne tik dirbi administracijoje, tačiau dar ir dėstai. Koks jausmas yra stovėti priekyje auditorijos? Kokių dalykų dėstytojas esi?

EHU yra laisvųjų menų universitetas, dėl to išsilavinimas paveldo ir politikos mokslų srityse man yra privalumas dėstant. Dėstyti pradėjau 2017 metų spalį, kaip asistentas, tai yra papildomas darbo krūvis prie mano pagrindinių administracinių pareigų. Šiais mokslo metais dėstau du laisvųjų menų dalykus: „Įvadą į paveldo studijas“ ir „Pirmųjų metų seminarą: įvadą į humanitarinius mokslus“. Abu dalykai yra dėstomi anglų kalba pirmo kurso bakalauro studentams. Džiaugiuosi, kad praktiškai neturiu paskaitų formato, vedu tik seminarus, dirbtuves, simpoziumus. Studijų dalykų programos yra paremtos tokiais autoriais kaip Hesė, Kafka, Kamiu, Nyčė, Brodskis, Nabokovas, Tolstojus, Milošas ir kiti, dėl to man yra labai malonu dirbti su studentais. Dėl to, kad daugelis studentų atvyksta iš Baltarusijos, dauguma šių autorių jiems yra nauji ir negirdėti. Kai jie pradeda savo studijas, gaunu galimybę pirmakursiams parodyti šį naują pasaulį, kupiną reikšmių ir idėjų, kurias studentai atranda ir įsitraukia į jas. Žinoma, pilietinis įsitraukimas EHU yra labai svarbus, dėl to kurso darbų rėmuose gimsta nepaprasti ir gyvi projektai.

Pastebėjome, kad sportas yra svarbi tavo gyvenimo dalis. Gal galėtum daugiau papasakoti apie savo patirtis su Fudokan ir Koryu Karate?

Kam aš ypatingai prieštarauju tai yra kovos menų ir ypač karate-do vadinimas sportu. Dō japonų kalboje – tai kelias, niekada nesibaigiantis mokymosi patyrimas, kurį perimate iš savo Sensei (t. y. meistro). Šiuo atžvilgiu, karate-do yra labai subtilus siekis įsitraukti į šį kelią, nes, skirtingai nei sporte, čia negalite pasikliauti patikrinamais ir išmatuojamais pasiekimų rodikliais (pvz., ilgiu, gyliu, tikslais, kilogramais). Karate-do nėra apie raumenis. Tai yra pagarbos ir asmeninio tobulėjimo santykis. Prisijungiau prie Fudokan karate bendruomenės Minske 1999 metais. Fudokan yra viena iš jauniausių karate-do mokyklų, kurią 1980 m. įsteigė prof. Ilija Jorga. Ji pradėjo sparčiai plisti Vidurio ir Rytų Europoje po Geležinės uždangos griūties, dėl naujoviškumo harmonizuojant biodinamiškumą ir tradicinės karate-do ypatumus.

Kurį laiką buvau nutraukęs karate-do užsiėmimus dėl vienos sunkios kojų traumos (iš tikrųjų, turėjau išmokti vėl vaikščioti). Galiausiai grįžau į Fudokan karate-do jau Vilniuje. Sensei Rytis Bublevičius, vienas garsiausių Lietuvos meistrų, su malonumu priėmė mane į Karate akademijos klubą. 2016 m. išlaikiau juodojo diržo egzaminą (1 dan), kurį man įteikė pats prof. Ilija Jorga Nidoje. 22-ame Europos čempionate Krokuvoje turėjau garbės būti Lietuvos nacionalinės Fudokan karatė-do rinktinės dalimi.

Koryu Karate Jutsu Jissen Ryu yra dar vienas karate-do konceptualizavimas, artimas karatei, siekiantis Okinawan šaknis. Vienas iš Koryu karatės meistrų iš Belgijos sensėjus Hubert Laenen yra dažnas lankytojas Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse – po jo meistriškumo pamokų, tavo karate suvokimas niekada nelieka tradicinis, siauras.  Galiausiai, kartas nuo karto bėgu 42,195 km maratonus, o tai yra labai naudinga treniruojant jūsų ištvermę – ypač mano darbui. Iki šiol Vilniuje, Rygoje ir Varšuvoje esu bėgęs 4 pilnus maratonus. Manau, kad 2019-ieji yra geri metai maratonų geografijai praplėsti.

Maksimai, buvai vienas pirmųjų Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programą baigusių absolventų, kokie yra tavo geriausi prisiminimai iš studijų metų?

Visada smagu būti kažko visiškai naujo dalimi. 2013 m. prasidėjo pirmieji priėmimai į Rytų Europos ir Rusijos studijų programą, taigi besimokydami aš ir mano grupės draugai jautėme, kad programa vis dar kūrimosi procese, o tai buvo puikus būdas tobulinti studijas pagal tai, ko mums reikėjo.

2014 m. birželio – liepos mėn. studijavau Islandijos universitete, kur dalyvavau Mažųjų valstybių studijų vasaros mokykloje. Ši akis atverianti galimybė buvo viena mėgstamiausių mano magistro studijų dalių, nes dalyvavimas vasaros mokykloje padėjo man išsiaiškinti savo magistro darbo temą ir kartu gavau galimybę studijuoti kartu su kitais magistro ir doktorantūros studentais iš geriausių Europos universitetų. VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas buvo vienas vasaros mokyklos dėstytojų, todėl po seminarų aš, direktorius ir mano kursiokė eidavome išgerti alaus Reikjavike, tai buvo taip pat labai smagu.

VU TSPMI leidžia jums tapti aukščiausio lygio politikos mokslų ir tarptautinių santykių ekspertu Lietuvoje ir regione. Rytų Europos ir Rusijos studijų programa dar labiau prisideda prie to, kas labai reikalinga, atsižvelgiant į sparčiai besikeičiančią regiono darbotvarkę. Taigi paprasčiausiai nėra geresnio derinio nei VU TSPMI ir Rytų Europos ir Rusijos studijos, jei norite šioje pasaulio dalyje palikti savo pėdsaką.