Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Lina Strupinskienė

VU TSPMI Studijų skyriaus vedėja, dėstytoja, instituto alumnė

Kuo tave žavi darbas VU TSPMI studijų skyriuje? Kaip jame atsidūrei?

Studijų skyriuje pradėjau dirbti dar būdama studente, tuometinė direktoriaus pavaduotoja Aušra Rauličkytė mane „persiviliojo” iš studentų atstovybės, taigi su pertraukomis čia dirbu jau daugiau nei dešimt metų. TSPMI greitai tapo mano namais, iki šiol neįsivaizduoju vietos, kurioje labiau norėčiau būti ir džiaugiuosi galėdama prisidėti prie instituto augimo.

Kaip atrodė tavo studijų metai TSPMI?

Iš pradžių buvo nelengva, jaučiausi ne ten papuolusi, atrodė, kad visi yra gerokai už mane protingesni, daug daugiau žino, daugiau ir geriau mokėsi mokykloje ir kad mane priėmė per klaidą. Su trenksmu atšventus pirmosios sesijos pabaigą paaiškėjo, kad mes visi vieni kitiems atrodėme vienodai baisūs ir visi jautėmės labai panašiai. Prisipažinus buvo daug lengviau.

Ar darbe susiduri su problemomis? Kaip kovoji su iškilusiais iššūkiais?

One step at a time 🙂

Esi ne tik administracijos darbuotoja, bet ir dėstytoja. Papasakok plačiau, kokios yra tavo interesų sritys ir ką studentai gali tavo paskaitose išmokti?

Nors didžiąją dalį laiko praleidžiu administracijoje, save įsivaizduoju labiau kaip dėstytoją. Man daug džiaugsmo teikia darbas su studentais, vadovavimas baigiamiesiems, diskusijos seminaruose, paskaitų skaitymas. Institute dėstau kursus susijusius su karinių konfliktų analize ir taikos kūrimu, bet visuomet stengiuosi studentus mokyti dar ir „teorinio raštingumo“. Man atrodo labai svarbu, kad jie mokėtų perprasti skirtingus teorinius aiškinimus, suprastų jų prielaidas ir galėtų juos atpažinti kitų kalbėjime. Už kiekvieno, net ir paties paprasčiausio žinių reportažo ar komentaro apie politiką slepiasi tam tikros prielaidos. Jos lemia, koks „kaltininkas“ randamas, kokie sprendimai siūlomi. Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje šis gebėjimas yra kertinis, todėl dėstymą ir praktines užduotis stengiuosi formuoti atitinkamai.

Daug laiko praleidi bendraudama su VU TSPMI studentais – jeigu reikėtų nupiešti TSPMI studento paveikslą, koks jis būtų? Koks yra VU TSPMI studentas?

Sunku pasakyti, nes jie labai skirtingi, bet jei reikėtų atrasti kažkokį vieną bendrą bruožą, tai turbūt būtų nuoširdus siekis suprasti, kas vyksta jų pačių galvose, valstybėje, pasaulyje. Tai mūsų studentai daro su dideliu užsidegimu. Galiausiai, su(si)pratimas būna skirtingas, bet paskui jo pagrindu susiformuoja labai artimos draugų grupės. Nuoširdžiai tikiuosi, kad institute užsimezgusias draugystes jiems pavyks išsaugoti dar ilgai.

Papasakok apie savo studijas užsienyje – kodėl pasirinkai studijas užsienyje ir kas labiausiai patiko?

Bakalauro studijų metais susidomėjau kariniais konfliktais, mane labai stebino, kaip greitai anksčiau taikiai sugyvenę žmonės susipriešina ir griebiasi smurto. Tuo metu į tai gilinausi gal labiau iš romantinių paskatų, įsivaizdavau, kad dirbsiu kokioje nors tarptautinėje organizacijoje užsiimančioje konfliktų sprendimu ir tik paskui supratau, kad man kur kas įdomiau daryti tyrimus šioje srityje tikintis, kad tos žinios galės pasitarnauti formuojant geresnę politiką.

Į Utrechto universitetą stojau, nes jis buvo bene vienintelis Europoje siūlantis tokią stiprią karinių konfliktų studijų programą. Tikrai nesigailėjau, mokytis buvo labai įdomu. Beje, Utrechto konfliktų studijų centras savo dydžiu, glaudžia bendruomene, dėstytojų užsidegimu, profesionalumu ir bendra atmosfera priminė TSPMI. Turbūt labiausiai patikęs dalykas, tai galimybė atlikti lauko tyrimą Bosnijoje ir Hercegovinoje. Utrechto universitetas turi ilgametę lauko tyrimų tradiciją ir labai skatina studentus vykti savo rankomis „pačiupinėti“ tyrimų objektą, tai tikrai neįkainojama patirtis. Mane nustebino, kad jie taip noriai išleidžia savo studentus net ir į karo zonas ar į neseniai konfliktą išgyvenusias valstybes, aišku, prieš tai pasirūpindami jų saugumu.

Kaip susidomėjai „pereinamojo laikotarpio teisingumu“?

Magistrinį darbą rašiau apie Bosnijos ir Hercegovinos karo metais vykusias masinio prievartavimo kampanijas. Atlikau interviu su tai išgyvenusiomis moterimis bei su joms padedančiais profesionalais, tai paliko neišdildomą įspūdį. Supratau, kaip svarbu, kad jų balsai būtų išgirsti ir kad būtų imtasi visų įmanomų priemonių, jog tai nebepasikartotų. Pabaigusi studijas stažavausi Tarptautiniame baudžiamajame tribunole buvusiai Jugoslavijai, taigi, toliau gilinau savo įdirbį nagrinėdama po-konfliktines visuomenes. Dirbti buvo nelengva, vidutiniškai per dieną tekdavo perskaityti ir išanalizuoti nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio puslapių įvairiausių dokumentų, dauguma jų bosnių, serbų ar kroatų kalbomis, bet tuo pačiu buvo neįtikėtinai įdomu. Labai daug išmokau ir iš tribunolo kolegų. Hagoje kartu su manimi dirbo advokatai, istorikai, politologai, kariškiai ir net buvę specialiųjų efektų meistrai bei raketų mokslininkai. Dauguma jų buvo priversti bėgti nuo karo baisumų ir buvo tvirtai apsisprendę paaukoti savo ankstesnes karjeras vardan teisingumo paieškų ir geresnės savo šalių ateities. Jų istorijos įkvėpė ir dar labiau sustiprino norą toliau dirbti pereinamojo laikotarpio teisingumo srityje.

Kaip  derini muziką su politika? Iš kur atsirado pomėgis muzikai?

Suktas klausimas 🙂 Mano vyras yra kompozitorius, jis kuria muziką kino filmams, groja grupėse, bendradarbiauja su kitais kūrėjais. Esu didelė jo fanė, namuose pas mus muzikos ir muzikantų daug.