Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Gabrielius Landsbergis

VU TSPMI alumnas, LR Seimo narys

Kuo politika naudinga jauniems žmonėms? Kodėl apskritai naudinga ja domėtis? 

Domėtis politika naudinga visiems. Juk tai toks reiškinys, kuris yra svarbus ir lemtingas kiekvienam iš mūsų. Savo politinio kelio pradžioje bandžiau pasakyti, kad jaunimas turi būti lygiaverčiu politikos dalyviu. Paprastai išskiriame tam tikras temas, kurias laikome „jaunimo temomis“. Tai jaunimo nedarbas, išsilavinimas. Bet jie lygiai taip pat turi savo požiūrį į užsienio politiką, patriotiškumą. Yra labai daug dalykų, kur jaunimo balsas lygiai toks pat svarbus kaip ir kitų.

Na, o Jūsų nuomone, su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria jauni žmonės, kurie vis dėlto nusprendžia pasukti į politiką?

Ilgą laiką Lietuvoje politika buvo „ne jaunimo reikalas“. Taigi, pirmiausia iškyla požiūrio klausimas. Dar ir dabar kai kurios politinės partijos ir susiformavusios struktūros klausia, ką gali pasiūlyti jaunas žmogus. Tačiau, mano nuomone, tai keisis. Vis daugiau jaunų žmonių atsiranda politikoje, jie kalba ir reiškia nuomonę jiems aktualiais politiniais klausimais. Apskritai, pokyčiai vyksta. Išvažiavę žmonės grįžta ir parsiveža visai kitokį požiūrį. Anksčiau važiuodavom braškių skinti, o dabar parsivežam Vakarų patirtį. Vieni mokėsi Vakaruose, kiti dirbo, treti priklausė Vakarų socialinėms struktūroms. Po truputį parsivežėm visai naują kultūrą. Šie pokyčiai, pirmiausia, atsiskleidė versle – lanksčiausioje sferoje. Grįžę žmonės nebesuvokia, kad kyšio davimas gali būti norma. Jiems svarbiau sukurti gerą produktą, užtikrinti darbuotojų motyvaciją ir panašiai. Lygiai tokie pat pokyčiai laukia ir politikos. Svarbiausia yra užtikrinti tą naują požiūrį.

Užsiminėte apie emigraciją. Tai vis dar opi problema jaunimo tarpe. Kodėl, Jūsų manymu, tebevyrauja nuostata, kad geriau viską mesti ir išvažiuoti, o ne pačiam kažką keisti?

Galima įžvelgti keletą aspektų. Vienas iš jų – objektyvios priežastys. Reikia pripažinti, kad yra dalykų, kuriais negalime didžiuotis ir ilgą laiką jie buvo užmiršti. Pavyzdžiui, švietimo politika. Jeigu nori tikrai gero išsilavinimo, greičiausiai, jo ieškosi ne Lietuvoje. Pats tą dariau, nors galiausiai mano kelias baigėsi Lietuvoje. Vis dėlto, manau, kad daug studentų, kurie siekia profesinių ir akademinių aukštumų, ieško galimybių kitur. Kitas dalykas, išvažiavę žmonės dažnai kalba apie tai, jog visuomenė nesuteikė jiems galimybės jaustis gerbiamiems. Mūsų visuomenė vis dar pastatyta iš blokų ir gali lengvai atstumti žmogų. Vakaruose orumo ir savigarbos principai yra labiau išreikšti. Jeigu šios problemos bus išspręstos, visi tie žmonės pradės grįžti atgal ir tai turi būti akcentuojama, turi būti išreikštas tikslas susigrąžinti žmogų.

Tęsiant apie užmirštus dalykus, kuriais negalime didžiuotis, labai dažnai kalbama, kad naujiems politiniams lyderiams labai sunku iškilti dėl praeityje veikusios sovietinės nomenklatūros. Bet ar pakanka kompetencijų šiuolaikiniam jaunimui, kad jie galėtų būti tvirtais politiniais lyderiais?

Aš manau, kad pakanka visko. Aš visuomet įvardijų tris kryptis, kuriomis reikia dirbti, jeigu nori kažko pasiekti. Pirma, elementarus atkaklumas. Tik atkakliu darbu, kažko galima pasiekti. Antra, idėjos. Tai, kad esi jaunas, nėra savaime privalumas. Tai tik reiškia, jog esi imlesnis, didesnis informacijos kiekis per tave pereina. Daugiau žinai, daugiau domiesi, o savo žinias gali lengviau transformuoti ir pritaikyti mūsų kasdienybei. Taigi, reikia idėjų ir reikia jas pristatyti. Ir trečias dalykas yra darbštumas. Šių trijų komponentų kokteilis užtikrina, kad eisi į priekį.
Kalbant apie sovietinį elitą, tai Lietuvoje jo stipriai mažėja. Kai kurių partijų viduje tebėra to „užsistovėjusio vandens“, bet daug kur keičiasi. Vis dėlto yra Žinoma, nenoras kaitai egzistuoja. Bet jis yra visur, nes mažai kas nori pokyčių. Kaita gali būti dviejų rūšių – sąlygota išr apačios, kai jauni, atkaklūs ir darbštūs žmonės patys transformuoja sistemą, arba priverstinė, institucionalizuota procedūrose, kad, pavyzdžiui, dirbu ar vadovauju dvi kadencijoas ir baigta. Tačiau priverstinės kaitos politikoje, jei nekalbame apie aukščiausią poziciją valstybėje, dažnu atveju nebūna, nes žmonės užima pozicijas tol, kol žmonės juos renka. Taigi, kaita turėtų vykti iš apačios. Na, o tie jauni žmonės turi turėti pakankamai jėgų tai kaitai užtikrinti.

Paminėjote politines partijas, taigi, mano kitas klausimas susijęs su jomis. Neseniai tapote Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininku. Kaip manote, kodėl jaunimas baidosi priklausomybės partijai ir pačios partiškumo sąvokos?

Yra juokaujančių, kad įstoti į patriją tolygu vedyboms. Tai labai sudėtingas asmeninio apsisprendimo požiūriu sprendimas. Tu pasirenki vieną ar kitą politinę jėgą ir visuomenė žiūri į tave kaip į atsakingą asmenį, kuris įsipareigoja atitinkamai ideologijai, pažiūrų nuoseklumui. Jeigu esi atsakingas ir pristatai save kaip atsakingą, būtų labai nesuprantami vėlesni perėjimai iš vienos partijos į kitą. Pabauvai vienoje partijoje, po pusmečio kitoje, po to dar kažkur. Tai turėjoi būti sąmoningas tavo sprendimas. Akivaizdu, kad tai stabdo jaunus žmones, jie dar svarsto, jų pažiūros su laiku kinta, todėl aš džiaugiuosi, kad mūsų partijoje yra struktūros, kurios leidžia būti šalia. Prieš rinkimus į partijos pirmininko postą savo programoje nurodžiau, jog turime būti atvira bendruomenė. Tarp mūsų neturi būti sienos, kuri skirtų, kad čia jūs, „civiliai“, o čia jau mes, partiečiai. Yra žmonių, kurie tiesiog nori būti šalia. Man labai patinka mūsų pačių viduje esanti institucija – Jaunųjų konservatorių lyga arba „jaunimas, kuriantis Lietuvą“ (JKL). Jeigu nežinai, ar nori stoti į partiją, pabandyk JKL. Pamatysi, kaip mes veikiam, būsi šalia ir galbūt apsispręsi stoti į partiją, o galbūt ne.

Jūsų minėtam atvirumui labai daug galimybių davė socialiniai tinklai. Tai kaip socialiniai tinklai keičia jaunimo požiūrį į politiką, kaip ugdo politinį mąstymą?

Nepaprastai stipriai. Akivaizdu, kad keičiasi politikų bendravimo standartai ir reikalavimas, kokio bendravimo tikisi žmonės. Nebeužtenka trafaretinių frazių ar kažkokio pranešimo spaudai, kuris copy – paste paskelbiamas Facebooke. Jeigu žmonės atranda patinkančius bendravimo pavyzdžius, jiems nebepatinka žmogus, kuris bendrauja tik trafaretiškai. Dabar žmonės turi galimybę parašyti asmeninę žinutę politkui ir tikėtis tikro žmogaus atsakymo. Taip pat atsiranda erdvė kritikai. Apskritai, FaceBooko erdvė yra skaidrumo šaltinis – ji nelabai atleidžia neapgalvotus dalykus. Ji ir pašiepia, ir paironizuoja. Tai sukuria gana įdomią atmosferą. Vis dėlto, manau, kad per ją mes galime padaryti nepaprastai daug. Tai erdvė, kurioje gali parodyti, kad politika nėra kažkoks dramblio kaulo sostas, kuriame sėdi tik išrinktieji. Tai lygiai tokie pat žmonės, kurie dvejoja, diskutuoja ir priima sprendimus, kurie yra mūsų visų reikalas. Tai yra respublika.

Tai galiausiai, kokią matot perspektyvą kalbant apie jaunimo įsitraukimą į politiką? Ar tikrai tai misija neįmanoma?

Tikrai nemanau, kad tai misija neįmanoma. Manau, kad esame gražaus kelio pradžioje, kai vis daugiau jaunimo įsitraukia į politiką. Turėtų atsirasti natūralus partijų ciklas. Niekas nesitiki, kad jos bus sudarytos vien iš jaunų žmonių, bet jaunimas irgi turėtų būti atstovaujamas. Kaip ir visos kitos amžiaus grupės, esančios visuomenėje. Jos visos turėtų būti politinėse partijose, kad būtų atstovaujami jų požiūriai ir interesai. Tokią ateitį aš matau – į politiką nuolat ateinantis būrys jaunimo. Tokio, kuris yra pasiruošęs užimti dalyvauti rinkimuose, siekti pasitikėjimo ir užimti atsakingas pozicijaspostus irbei siekti rimtos politinės karjeros.