Uždaryti
2019-12-06 15:41:19
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Visi VU TSPMI žmonės

Anastasiia Tkachuk

Rytų Europos ir Rusijos studijų magistro programos studentė

Pirmiausiai, kaip pasirinkai studijas VU TSPMI? Kaip sužinojai apie institutą ir kas lėmė tavo magistro programos (Rytų Europos ir Rusijos studijų) pasirinkimą?

Nuoširdžiai, neturėjau jokios konkrečios priežasties studijų VU TSPMI arba savo studijų programos pasirinkimui. Kaip dauguma (tiksliau, beveik visi) mano gyvenimo sprendimų, taip ir Rytų Europos ir Rusijos studijų pasirinkimas buvo paremtas labiau impulsu nei paieška ir racionaliu apskaičiavimu. Tuo metu, kai rinkausi, turėjau metų pertrauką tarp bakalauro ir magistro studijų ir nė neįsivaizdavau, ką veikti gyvenime, išskyrus tai, kad norėjau kaip nors prisidėti prie socialinio vystymosi ir bendrai prie ko nors gero. Skamba truputį moralizuojančiai, tačiau taip buvo. Turėjau idėją prisijungti prie UNESCO veiklos, dėl to ieškojau programų socialinių mokslų srityje. Kažkokiu būdu į galvą atėjo mintis Google paieškoje suvesti „Vilniaus universitetas“, na o tolimesnė eiga jau aiški.

Kokia yra tavo pagrindinė interesų sritis?

Mano pagrindinė interesų sritis yra socialinis vystymasis. Mano nuomone, tai yra labai plati sąvoka, kuri įtraukia įvairių konceptų – nuo technologinio progreso iki LGBTQ+ teisių judėjimo. Pasaulis yra apgailėtinoje būklėje turint omenyje pasaulinį atšilimą, kuris greitu metu mus visus paveiks, jei visi nenustos didesnės reikšmės teikti ekonominiam pelnui vietoje planetos gerovės. Taigi, šiuo metu mano suinteresuotumas yra klausime, kaip iš tiesų užtikrinti geresnį socialinį vystymąsi ir kaip galima prie to prisidėti.

Kaip susidomėjai UNESCO? Kodėl norėtum prisidėti prie UNESCO veiklos?

UNESCO man atstovauja anksčiau minėtas vertybes. Konkrečiau, aš esu įsitikinusi, kad padidinus švietimo lygį ir jį pavertus pamatinių žmogaus teisių dalimi vietoje socialinių klasių privilegijų, bus galima lengviau pasiekti socialinį išsivystymą. Taigi, UNESCO švietimo programos (ypač tos, kurios veikia mergaičių ir moterų edukacijos srityje) yra tai, prie ko vieną dieną norėčiau prisidėti.

Neseniai institute suorganizavai YABC sesiją. Papasakok daugiau apie tai, kas tai yra ir kaip tuo susidomėjai?

YABC (Youth as Agents of Behavioral Change, liet. Jaunimas kaip elgesio pokyčių agentas) programa yra įkurta Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimo ir yra skirtas atpažinti žalingus socialinius modelius ir juos keisti savirefleksijos procesu. YABC programos sesija susideda iš dviejų dalių: žaidimo ir diskusijos. Specialiai suprojektuoto žaidimo metu dalyviai parodo konkrečius elgesio modelius. Po jo vyksta diskusija ir vertinimas. Temos varijuoja nuo aktyvaus klausymosi iki lyčių nelygybės. Taigi, susidomėjau YABC programa kol savanoriavau Raudonojo Kryžiaus organizacijoje Ukrainoje ir mokiausi būti YABC trenere, mat programa siekia didinti tiek asmeninį, tiek socialinį sąmoningumą klausimais, kaip sukurti geresnę, malonesnę bendruomenę. Sesija Vilniaus universitete buvo skirta asmeniniam pasipriešinimui. Turėjome tik keturis dalyvius, tačiau sesija vis tiek buvo labai produktyvi ir dalyviai buvo patenkinti. Tikiuosi, kad ateityje YABC sesijos turės dar daugiau dalyvių ir galėsime paliesti sudėtingesnes temas, tokias kaip neagresyvią komunikaciją, diskriminaciją ar kultūrinį dialogą.

Kokia tavo patirtis čia, Lietuvoje, Vilniuje? Ar turėjai lūkesčių prieš atvykdama? Ar Vilniaus universiteto kultūra skiriasi nuo Nacionalinės Kijevo Mohylos akademijos, kurioje studijavai?

Jei nuoširdžiai, tikėjausi pamatyti daugiau skirtumų kasdieniame gyvenime. Galbūt dėl to, kad buvau užauginta su idėja, kad Europos Sąjungos valstybėse gyvenimo standartai dramatiškai skiriasi nuo standartų Ukrainoje, o galbūt todėl, kad atvykau iš taip pat posovietinės sostinės ir esu mačiusi daug panašumų, jaučiausi beveik kaip namuose po dviejų savaičių (nekreipiant dėmesio į kalbos barjerą). Dabar man atrodo, jog čia yra labai „jauki“ šalis, jei galima taip pasakyti. Kalbant apie universitetą, tai turbūt didžiausias skirtumas, kurį pamačiau iki šiol. Kijevo Mohylos akademija yra gerai žinoma kaip besididžiuojanti savo studentų bendruomene, tačiau tai realybėje panašiau į aroganciją, ateinančią iš universiteto prestižo valstybiniu lygmeniu, o ne į vieningą ir daugiakultūrę bendruomenę. Savo universitete turėjau nuostabių dėstytojų, tačiau pati sistema visuomet atrodė kiek neproporcinga. Tačiau kalbant apie Vilnių, institute susidūriau su draugišku ir priimančiu bendrakursių ir dėstytojų elgesiu. Be abejo, nei viena vieta nėra tobula ir neturėjau iliuzijų apie „pranašesnį europietišką švietimą“. Vis dėlto, mano patirtis čia yra neabejotinai pozityvi ir reikšminga daugeliu aspektų.