Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Viktorija Mickutė

VU TSPMI alumnė, „Al Jazeera" virtualios dokumentikos studijos „Contrast" prodiuserė

Viktorija, VU TSPMI baigei bakalauro studijas, kokie prisiminimai aplanko prisiminus studijų dienas?

Visi buvome be galo skirtingi, su įvairiausiomis idėjomis, svajonėmis ir interesais. Vieniems labiau patiko politinė teorija, kiti negalėdavo sulaukti filosofijos, o trečius labiausiai žavėjo ekonomika. Prisimenu studijas kaip labai turiningą laikotarpį, pilną ne tik paskaitų ir diskusijų per jas, bet ir įdomių pokalbių po paskaitų, laiko praleisto su bendramoksliais. Manau, kad visa tai mus labai praturtino. Susirinkome labai skirtingi ir vienas kitą mokėme ir pildėme. O ir paskaitos buvo labai įvairios. Manau, kad institutas mums kiekvienam davė tvirtą pagrindą, nuo kurio galėjome atsispirti ir siekti tolimesnių tikslų. Kiekvienas per studijas atradome kažką, kas mus pastūmėjo teisinga kryptimi.

Nemažai laiko praleidai LRT tiesioginiame eteryje pristatinėdama socialinių medijų naujienas, kuo šis darbas buvo įdomus? Koks įsimintiniausias įvykis tau siejasi su šiuo darbu?

Man visada buvo įdomu ieškoti naujovių žurnalistikoje, žvelgti į priekį. Grįžusi po studijų ir darbo JAV, norėjau pasiūlyti kažką naujo LRT – televizijai, kurioje prasidėjo mano žurnalistinis kelias, ir kurioje tiek daug visko išmokau. Norėjau tradicinę televiziją sujungti su tuo, ką veikiame ir darome kasdien – leidžiame laiką socialiniuose tinkluose, ten verda atskiras gyvenimas. Buvo įdomu įsitraukti ir iš arti stebėti Lietuvą „Facebook” ir pasaulį „Twitter” tinkluose, matyti tendencijas ir jas pasakoti kitiems. Būtent per tą laiką, kai pristatinėjau socialinių tinklų naujienas LRT, „Facebook” tapo neatsiejama kiekvienos diskusijos Lietuvoje dalimi. Na ir, žinoma, tiesioginis eteris yra užburiantis, kiekvienas žurnalistas dirbantis jame tą gali patvirtinti. Tad turėti galimybę kiekvieną dieną dirbti su kolegomis tiesioginiame eteryje buvo tikra privilegija. Per tą laiką netrūko ir juokingų, ir sudėtingų akimirkų, tai darbo dalis, adrenalino tikrai daug. Bet vis dėlto, tikriausiai įsimintiniausias įvykis susijęs ne su socialinių tinklų naujienomis, bet parodantis koks neprognozuojamas yra žurnalisto darbas. Atsimenu, 2016 m. kovo 22 d. ryte pamačiau „Twitter”, kad kažkas vyksta Briuselio oro uoste, bet kol kas dar nebuvo skelbiama apie teroro aktą. Atvykau į darbą kaip įprasta, bet po keletos valandų jau skridau į Briuselį dirbti iš įvykio vietos. Taip paprastą, atrodė, antradienį prasidėjo trijų dienų darbo Briuselyje – tiesioginių interviu televizijai, radijui ir reportažų rengimo – maratonas.

Šiuo metu gyveni Katare bei prisidedi prie virtualios realybės dokumentikos kūrimo „Al Jazeera“  televizijoje. Kaip ten atsidūrei ir kuo tave šis darbas žavi? Taip pat tai buvo didelis pokytis tavo karjeroje, kodėl būtent toks pasirinkimas?  

Virtualia realybe ir jos pritaikymu žurnalistikoje pradėjau domėtis jau Lietuvoje. Žavėjo atsiveriančios galimybės pasakoti dokumentines istorijas tokiu būdu. Kaip tik tuo metu „Al Jazeera” televizija kūrė naują įtraukiančiosios žurnalistikos studiją – „Contrast”. Kadangi esu dirbusi „Al Jazeera” televizijoje Vašingtone 2014 – 2015 m., gavau pasiūlymą prisijungti prie naujo projekto kaip prodiuserė.

Šis darbas mane verčia mokytis kasdien, nes būtina neatsilikti nuo naujovių ir technologijų, bet tuo pačiu metu galvoti kaip tai panaudoti pasakojant įtaigias istorijas remiantis žurnalistine etika. Tai iššūkis, kuris mane kasdien skatina eiti pirmyn. Taip pat tenka nemažai keliauti, per pirmuosius darbo čia metus vykau į keturias skirtingas vietas – Bangladešą, Malaiziją, Maroką ir Pietų Sudaną – kurti įvairiausių dokumentinių istorijų. Mane visada žavėjo tarptautinė žiniasklaida ir galimybė dirbti pasaulio auditorijai. Džiaugiuosi, kad tokia galimybė man kaip žurnalistei pasitaikė. O „Al Jazeera” dar išskirtinė tuo, kad čia dirba žmonės iš įvairiausių pasaulio valstybių, tad kasdien tenka neįkainojama galimybė bendrauti su savo sričių profesionalais iš viso pasaulio.

Jau kurį laiką gyveni toli nuo Lietuvos, kokie didžiausi iššūkiai kyla gyvenant svečioje šalyje ?

Šiais laikais, manau, daugeliui tenka pagyventi užsienyje, ar dėl studijų, ar dėl darbo. Manau, kad visur iššūkiai panašūs, daugiausiai logistiniai, nes tenka priprasti prie naujos sistemos, naujų žmonių rato, susirasti naujų pomėgių ar rasti kaip tęsti tai, ką veikei anksčiau. Gyvenimas Katare gal šiek tiek ypatingas tuo, kad dauguma žmonių čia yra atvykę iš kažkur ribotam laikui, tad draugų ratas be galo įvairus ir nuolat keičiasi. Ir tai labai turtina, nes kasdien sužinai ir išmoksti daug naujo.

Ko galėtum palinkėti VU TSPMI studentams ir institutui?

Studentams norėčiau palinkėti nepamiršti ir nenumarinti nutrūktgalviškiausių savo idėjų, ar tai būtų susiję su darbu ir karjera, ar laisvalaikiu. Reikia bandyti jas įgyvendinti, ir jei jau viską išmėginus, nepavyksta, tik tada galima pereiti prie antros pagal nutrūktgalviškumą idėjos. O insitutui palinkėčiau nuolat žvelgti į priekį ir išlikti vieta, kur gimsta geriausi sumanymai.