Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Ugnius Antanavičius

VU TSPMI alumnas, politikos mokslų bakalauro programos ir Lyginamosios politikos (dabar - Šiuolaikinės politikos studijos) magistro programos absolventas, 15min.lt žurnalistas

Šiuo metu dirbi 15min portale: kaip ten atsidūrei ir kuo užsiėmei prieš tai?

Prieš tai dirbau ryšių su visuomene agentūroje. Kolektyvas ten man labai patiko, bet jaučiau, kad sritis – ne visai ta, kur galiu geriausiai save realizuoti. O dar anksčiau jau buvau dirbęs žiniasklaidoje, naujienų agentūroje ELTA. Norėjau grįžti į žiniasklaidą jau kurį laiką, o 15min kaip tik ieškojo darbuotojų. Nusiunčiau CV, gavau kvietimą į pokalbį, bandomąją užduotį ir patekau.

Ne vienas TSPMI alumnas yra pasirinkęs žurnalisto karjerą: kokie yra tokio darbo ypatumai?

Hm… čia reikia mokėti surinkti, apdoroti ir gražiai pateikti informaciją, o dažniausiai – dar ir tai padaryti greitai. Jei jau kalbant TSPMI terminais, darbas žiniasklaidoje kažkuria prasme yra nuolatinis trumpų rašto darbų rašymas. Tik žiniasklaidoje dar ir žinai, kad tavo darbus skaitys visuomenė, kas sukuria didesnę atsakomybę.

Žiniasklaidoje dažnai turi galimybę susitikti su įvairiais žmonėmis, kurių net nesitikėjai kada nors sutiksiąs, ir apsilankyti vietose ar renginiuose, kur nesitikėjai pabūsiąs. Tai gali būti tiek uždariausias Lietuvos vienuolynas, tiek Naujoji Vilnia Seimo rinkimų dienos vakarą.

Taip pat čia mažai rutinos: dažnai pasitaiko, kad kokia nors sritis, tarkime, kriptovaliutos, ką tik buvo tamsus miškas, bet tau tenka apie tai rašyti ir tu turi tai suprasti. Ir suprasti tiek, kad galėtum paaiškinti suprantančiam mažiau taip, kad jam būtų kuo aiškiau. Tas įdomu, bet ir kelia iššūkius.

Studijų metu universitete pradėjai organizuoti vis dar vykstantį „Gagarin On the Moon“ protmūšį. Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl būtent toks pavadinimas?

Dar gūdžiais 2010 m., kelios mano kursiokės ieškojo nemokamų pramogų. Ir rado, kad dabar jau, deja, nebeegzistuojančiame bare “Transilvanija” vyksta protų kovos. Jos užsiregistravo, ir pakvietė į komandą daug draugų iš TSPMI, tarp jų ir mane. “Gagarin On The Moon” pavadinimas gimė visiškai atsitiktinai – tiesiog reikėjo per kelias sekundes sugalvoti pavadinimą ir vienai mūsų komandos narei pasirodė, kad šitoks bus visai smagus. Beje, pavadinimo autorė buvo Neringa Rekašiūtė, dabar gana žymi fotografė.

Sužaidėm, patiko, pradėjom žaisti reguliariai. Po kelių mėnesių vyko PoDi ir kažkas pasiūlė – o gal norit padaryti protmūšį per PoDi? Pagalvojom, kodėl gi ne? Padarėm, žmonėms patiko, ir ėmėm daryti reguliariai.

Vis dar esi protmūšių, viktorinų entuziastas bei dalyvavai tokiose intelektualinėse laidose kaip “Auksinis Protas”, teko ginti TSPMI garbę “Lyderių” žaidime. Kas labiausiai įsimena tokiuose žaidimuose? Ar žiūri į visa tai tik kaip į pramogą?

Kaip į pramogą, kurioje vis dėlto norisi ir laimėti. Man nelabai patinka, kai į viktorinas ateina žmonės, kurie nori tik pabūti su draugais – tai, aišku, svarbu, bet su draugais pabūti galima ir krūvoje kitokių aplinkų, o čia vis dėlto išlieka ir azarto, tikslo siekimo kriterijus. Bet manau, bet kokioje veikloje taip – ar su draugais žaidi krepšinį, ar eini į protmūšį.

Kas labiausiai įsimena? Susideda keli dalykai – ir su draugais leisti laiką smagu, ir varžytis bei laimėti patinka, ir sužinoti naujų dalykų bei juos aptarti su draugais, na, o jei kalba eina apie TV žaidiimus, tai ir galimybė pamatyti save per žydrąjį ekraną džiugina. Ir ne per kokius “Farus”.

Bet esmė turbūt būtų tokia, kad man patinka žinoti ir žinoti daug. Pažinti reiškinius įvairiais kampais, daug žinoti apie įvairius dalykus man teikia malonumą. O tokie žaidimai yra vietos, kur žinias galima pritaikyti ir praktikoje.

Šios veiklos kulminacija – virš tūkstančio dalyvių pritraukusios, sausio pabaigoje vykusios Nacionalinės Viktorinos atgaivinimas. Kaip kilo idėja ją vėl rengti po daugiau nei trejų metų pertraukos?

Mintis atgaivinti Nacionalinę viktoriną galvoje sukosi seniai. O kažkada pernai vasarą mintys dar suklikino – gi kitąmet Valstybės šimtmetis, tai ir proga yra. Be to, labai norėjau, kad Nacionalinė viktorina būtų būtent apie Lietuvą – pirmosios Nacionalinės viktorinos derino klausimus apie Lietuvą ir apie pasaulį. O aš norėjau, kad visi klausimai būtų būtent apie Lietuvą.
Man atrodė, kad tokio renginio trūksta – visuose protmūšiuose, protų kovose, televiziniuose žaidimuose ir pan. dauguma klausimų būna iš pasaulio srities, norint juos atsakyti reikia žinoti pasaulines tendencijas, popkultūrą ir taip toliau, o savu kraštu domėtis, nors ir pravartu, nėra būtina. Tai savaime nėra blogai, tačiau čia egzistavo niša, kurią buvo galima užpildyti.

Susisiekiau su Andrium Zimaičiu – pirmosios Nacionalinės viktorinos organizatoriumi, jis man perleido vardą. Susisiekiau su Augustinu Žemaičiu, vasaromis vykstančio Pasaulio viktorinos čempionato – panašaus renginio, kurio formatas toks pats, tik klausimai ne apie Lietuvą, o apie pasaulį ir vienodi visose pasaulio valstybėse, kuriose vyksta – organizatoriumi Lietuvoje. Jis, sukaupęs daug panašaus tipo renginio organizavimo patirties, irgi idėją palaikė ir sutiko prisidėti.

Ir galiausiai nuėjau į 15min rinkodaros skyrių ir pristačiau idėją. Jie ją priėmė labai šiltai ir pasakė – darom!

Su kokiais iššūkiais susidūrei organizuodamas tokio masto renginį?

Oi, jų buvo daug. Nemeluosiu – daugiau, negu tikėjausi. Pirminis planas buvo daryti viktoriną tik 5 didžiausiuose miestuose, na, ir tikėjomės, kad gal dar keli atsilieps. O galiausiai viktoriną rengti panorėjo net 32 miestai ir miesteliai. Tad vien komunikacija – tiek su organizatoriais miestuose, tiek su dalyviais – buvo didelis iššūkis. Juo labiau kad mažai kas tiek iš žaidėjų, tiek iš organizatorių, tiksliai žinojo formatą, ir reikėjo daug aiškinti.

Atsakymų taisymas irgi buvo didelis iššūkis. Nors pagal mūsų sistemą dalyviai taisė vieni kitų lapus, o mes tik pertikrinome ir tai ne visus, neaiškumų buvo gana daug, o užtikrinti, kad daugiau negu tūkstantis lapų būtų ištaisyta pagal tuos pačius kriterijus, nebuvo lengva. Vis dėlto bent jau nugalėtojus miestuose ir Lietuvoje aš pats pertikrinau asmeniškai.

Galų gale, kilo daug organizacinio pobūdžio sunkumų – tokių kaip didelio kiekio lapų spausdinimas, atsakymų paaiškinimų ir atsakymų skaidrių paruošimas, logistika susirenkant atsakymus iš dalyvavusių miestų ir t. t. Jau po viktorinos pasimatė daug smulkių vietų, kur procesus tikrai galima patobulinti, bet dabar pritrūko arba laiko, arba patirties. Bet galiausiai smagu pasakyti, kad, nepaisant smulkių trukdžių, esminių bėdų, atrodo, neiškilo.

Kaip atrodė tavo klausimų kūrimo procesas ir pagal kokius kriterijus atsirinkai informaciją?

Klausimus daugiausia kūrėme trise. Iš karto juos suskirstėme į 8 temas po 30 klausimų, o kiekvieną temą dar suskirstėme į 10 potemių po 3 klausimus. Potemių viešai neskelbėme, bet jas naudojome žiūrėdami, kad apimtos būtų kuo įvairesnės kiekvienos temos sritys. Ir visus klausimus krovėme į Google Docsą, o vėliau vieni kitų klausimus komentavome, redagavome ir taip toliau. Kartais ir ilgos diskusijos užsimegzdavo.

Galutinis variantas, manau, gavosi geras – vidutinis viktorinos dalyvis atsakė į maždaug trečdalį klausimų, tad visi kažką žinojo, o lyderiai po 30 taškų irgi nerinko.

Nugalėtojo titulą apgynė taip pat TSPMI alumnas Paulius Ambrazevičius, o trečias liko TSPMI doktorantas Paulius Skirkevičius. Ar manai, kad studijos TSPMI suteikia pranašumą prieš kitus dalyvius?

Ne tik jie – antrą vietą užėmęs Dominykas Lašinskas irgi studijavo TSPMI, kiek žinau, buvo P.Ambrazevičiaus kursiokas.

Kad būtent TSPMI studijos suteikia pranašumą – nemanau. Tokiame renginyje kaip Nacionalinė viktorina labai reikia ir bendrų žinių apie gimtąjį kraštą, o tai jau nėra su fakultetu ar universitetu susijęs dalykas.

Tai labiau siejasi su tuo, ką mėgsta ir kuo bei kiek domisi pats žmogus – jei tu domėsies Lietuva, skaitysi knygas apie gimtąjį kraštą ir žiūrėsi televizijos laidas apie iškilius krašto žmones, klausysi lietuviškos muzikos ir seksi sportininkų pasiekimus, tai nėra taip svarbu, ką tu studijuoji. Aišku, čia dar galima pridėti, kad socialinės/humanitarinės krypties studijos tokioje viktorinoje apskritai tikrai parankesnės negu, tarkim, tiksliųjų mokslų ar medicinos. Nes jose įgyji tam tikrų bendrų žinių.

Bet studijos TSPMI naudos duoda ta prasme, kad jose įpranti sekti naujienas, greitai apdoroti informaciją ir tiesiog daug žinoti. O tai, jei šalia to dar ir šiaip Lietuva domiesi, tikrai Nacionalinėje viktorinoje praverčia. Ne tik joje – ir protmūšiuose apskritai.