Uždaryti
2018-09-19 07:04:16
2018-09-06 00:00:00

Informacija dėl praktikos 4 kurso studentams!

Susitikimas su M. Šešelgyte vyks rugsėjo 14 d. 9.45 206 aud.

Susitikimas su A. Jankausku vyks rugsėjo 14 d. 9.00 119 aud.

Susitikimas su T. Janeliūnu vyks rugsėjo 21 d. 9.45 202 aud.

Susitikimas su J. Ulinskaite vyks rugsėjo 10 d., 18.30 402 aud.

Visi VU TSPMI žmonės

Rosita Garškaitė

VU TSPMI alumnė, interneto dienraščio Bernardinai.lt vyr. redaktoriaus pavaduotoja, žurnalistė, parodos „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“ kuratorė

Laikraščio „Post Scriptum“ internetiniame puslapyje šalia tavo, kaip tekstų autorės, vardo galima rasti aprašymą: „balansuoja tarp politikos ir literatūros ašmenų“. Ką tau reiškia, dabar ir tada, šitie žodžiai? Ką turėjai omenyje tuo metu taip save apibūdindama? Ir  – ar vis dar balansuoji? Galbūt gali šiek tiek pakomentuoti kaip supranti šią įtampą, jei tokios esama?

Baigus mokyklą buvo nelengva nuspręsti ką studijuoti – politikos mokslus ar filologiją. Ši įtampa lydėjo ir bakalauro studijų metu, vis svarsčiau: socialiniai ar humanitariniai mokslai. Ne itin žavėjo ekonomika, tarptautiniai santykiai, teisė. Entuziazmas kildavo atsiradus net menkiausiam santykiui su humanitarika – filosofija, istorija, literatūra. Vėliau sužinojau, kad tarpdiscipliniškumas yra madingas, iš to su kolegomis net šaipydavomės, vadindami jį tarsidiscipliniškumu. Juokai juokais, o neužsidaryti savo akademinės disciplinos rėmuose tikrai sveika. Iš aistringo domėjimosi kokia nors „nepolitologiška“ tema VU TSPMI vis gimsta įdomių baigiamųjų darbų. Pavyzdžių apstu, nevardinsiu. Pati magistro darbą rašiau iš poeto Oskaro Milašiaus politinės publicistikos.

Ar dalyvavimas „Post Scriptum“ veikloje buvo tavo pirmasis susidūrimas su žurnalistika? Kaip į ją įsitraukei? Kodėl galiausiai  pasukai į šią sritį?

Spaudai rašiau dar būdama mokinė (ačiū Dievui, kad buvau atkalbėta nuo stojimo į žurnalistiką). Korporacijos „RePublica“ jau daugiau nei penkiolika metų leidžiamas laikraštis pirmiausia mane sudomino savo kokybe ir galimybe į jį rašyti, o vėliau teko paragauti ir redakcijos darbo. Nebuvo lengva leisti laikraštį – trūkdavo tai laiko, tai pinigų, kartais net idėjų, bet yra nemažai numerių, kurie ir šiandien man atrodo labai geri ir profesionalūs. Supratau, kad man patinka ne tik rašyti, bet ir gryninti numerio temą, ieškoti autorių, redaguoti jų straipsnius. Atradau darbo su kitų tekstais prasmę ir malonumą.

Lyginamosios politikos magistro studijų metu pradėjau dirbti krikščioniškame dienraštyje Bernardinai.lt žurnaliste ir jaunimo skilties redaktore. Vėliau duoną valgiau iš lakstymo po spaudos konferencijas ir renginius – buvau Lietuvos žinių portalo korespondentė. Šiuo metu didesnę mano darbo dalį vėl užima redagavimas, grįžau į Bernardinai.lt.

Bernardinai.lt aiškiai save įsivardija kaip krikščionišką žiniasklaidos priemonę. Kai kurie žmonės sakytų, kad pasaulietinėje valstybėje tokia žiniasklaida nėra prasminga, galėtų pavadinti ją „atgyvena“ ar pnš. Kaip jiems atsakytumei? Galbūt atsakyti netgi nereikia?

Jei kyla klausimas – reikia ieškoti atsakymo. Mano galva, sekuliarizuotoje Lietuvoje krikščioniška žiniasklaida įgyja papildomos reikšmės, nes pagrindinėse medijos priemonėse dėl priešiškumo ar neišmanymo retai rasi kokybiškos medžiagos kaip nors su religija susijusiomis temomis, o kartais pasitaiko ir klaidinančios informacijos, manipuliacijų. Religija nėra tik privatus reikalas, kaip mano daugelis netikinčiųjų, dėl tokio požiūro pasaulyje kyla nemažai iššūkių religijos laisvei. Apskritai, kol Lietuvoje yra krikščionių, reikalinga ir krikščioniška žiniasklaida. Pirmiausia jiems ši žiniasklaida skirta. Tiesa, kad Bernardinai.lt turi kultūringo ir į dialogą orientuoto dienraščio reputaciją. Jį renkasi ne tik tikintieji, bet ir kiti krikščionybei nealergiški, kokybę ir pagarbų toną vertinantys skaitytojai.

Buvai Europos Komisijos projekto „Media for Development“ ir nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International“ programos apie vystomąjį bendradarbiavimą dalyvė. Lankeisi Tanzanijoje, Nigerijoje, Ganoje. Kaip prisimeni šią patirtį ir ką ji tau davė?

Niekada smarkiai nesukau sau galvos dėl problemų besivystančiose šalyse, nesigviešiau apie jas rašyti, tačiau mėgstu keliauti ir neatmečiau pasiūlymo dalyvauti minėtuose projektuose. Ši patirtis tikrai mane praturtino kaip asmenį ir net pakeitė, nes teko bendrauti su žmonėmis, kurie yra kitokie savo odos spalva, įsitikinimais, gyvenimo būdu, bandyti įsigilinti į jų problemas, labai skirtingas nuo manųjų. Radau savyje daugiau empatijos ir noro suprasti kitą nei maniau esant.

Tanzanijoje iš arti susipažinau su piemenaujančių klajoklių ir medžioklių-rinkėjų gentimis. Nigerijoje savo akimis mačiau, kokios socialinės ir ekologinės žaizdos atsivėrė, tarptautinėms korporacijoms korumpuotos vietinės valdžios leidimu ėmus pumpuoti naftą. Ganos sostinėje Akroje gilinausi į tai, kas vyksta jos širdyje esančio Agbogblošio rajone, kur primityviais būdais perdirbama naudota buitinė technika, elektronika dirbančiųjų ir viso miesto sveikatos ir švaros sąskaita. Buvo ir kitų temų, bet išskyriau tas, kurios labiausiai padėjo įsitikinti, kad nė vienas žmogus nėra sala, kaip rašė vienas anglų poetas prieš keturis šimtus metų. Be to, dalyvavimas projektuose buvo naudingas ir profesine prasme.

Visai neseniai Valstybės pažinimo centre atidaryta paroda „Nepamirštos ateitys: Lietuvos šimtmečio vizijos“. Buvai šios parodos kuratorė. Kodėl kartu su komanda pasirinkote būtent šią temą? Kodėl būtent per tokią prizmę prasminga prisiminti praėjusį valstybės šimtmetį, kuriam ši paroda yra skirta?

Man pačiai viena netikėčiausių mano veiklos sričių – ekspozicijų kūrimas. Anksčiau nebuvau didelė muziejų gerbėja (ir kaip gali būti, kol esi matęs tik lietuviškus), rimtai pradėjau domėtis tik tuomet, kai įsitraukiau į  komandą, kūrusią Valstybės pažinimo centrą. Lyg būčiau naują žemyną atradusi! Muziejus – puiki vieta mokytis, ugdytis, patirti, atrasti.

Kalbant apie „Nepamirštas ateitis“, pabodo vadovėliniai ir oficioziniai istorijos faktai, nuvalkiotas patriotizmas, todėl ieškojome įdomių istorijų, kurias verta pasakoti šiandien. Tokiu būdu šimtmečiui skirtoje parodoje vizijos tapo išeities tašku, sujungiančiu tai, kas buvo, ir kas bus. Praeities idėjos ateičiai gerai atspindi istorinių laikotarpių ypatybes, taip pat rezonuoja su šiandiena. Drauge su istorikais, architektais ir kitais komandos nariais siekėme ne tik netikėto turinio, bet ir formos. Išėjo kažkas tarp parodos ir kino. Per 45 minutes lankytojai patiria visą šimtą metų, jie renkasi ir klauso pristatomų tarpukario, sovietmečio ir šiandienos vizijų. Pagrindinė parodos žinia – dabar geriausias laikas kurti. Jei lankytojai iš jos išeina įkvėpti idėjoms ir darbams  – buvo verta darbuotis. Nes prasminga ne tik prisiminti šimtmetį, bet ir jo „įkvėpti“.

Koks dalykas, kurį išmokai/atradai VU TSPMI, tau atrodo pats vertingiausias? Gal jų yra keli?

Numeris vienas – netolerancija paviršutiniškumui. Numeris du – autentiška pagarba ir nebaimė kalbėtis su tais, kurių pažiūros skiriasi nuo tavųjų. Žinoma, VU TSPMI mane ir išlepino, nes mokiausi tarp intelektualių, žmonėmis pasitikinčių, plataus akiračio dėstytojų ir studentų.