Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Monika Katkutė-Gelžinė

VU TSPMI alumnė, kūrybinių technologijų akademijos bit&Byte įkūrėja

Kaip susidomėjote studijomis VU TSPMI ir kas labiausiai jums įsiminė iš studijų institute?

Labiausiai atsimenu jausmą, kai būdama maždaug 12 metų turėjau tokį žinojimą ar pajutimą, neįsivaizduoju iš kur kilusį, kad užaugusi būsiu diplomatė ir gyvensiu Londone. Po to tas jausmas su paauglyste išsilakstė į norus ir, kai reikėjo rinktis studijas, tai buvo kaip ir racionalus sprendimas, geriausias galimybių ir kokybės santykis, bet žiūrėdama atgal atgalvoju, kad tai buvo kryptingas pasirinkimas, nes dabar esu TSPMI bakalaurė gyvenusi Londone ir, kaip pati sakau, užsiimu technologine diplomatija.

Mano svarbiausi kreditai institute buvo suburtas draugų ratas. Institutas tapo tokiu kaip ir filtru mums susirinkti ir bendrauti, vieni geriausių mano draugų yra mano studijų laikų draugai. Buvo daug įdomių dėstytojų, man asmeniškai geriausiai sekėsi ir vienas iš lengviausių kursų buvo oratorystės menas, kur atrodė, kad aš tiesiog tam gimiau, bet turbūt labiausiai įspūdį padarydavo dėstantys doktorantai, nes dirbdamas su jais nejausdavai statuso atstumo. Mažvydas Jastramskis, Deividas Šlekys tuo metu tuo metu buvo doktorantai ir dėstė man, su jais susikalbėjimas buvo be hierarchijos, man asmeniškai tai labai buvo priimtina. Doktorantai lyg jungė statusą, aurą ir dabartį. Taip pat patiko ir dėstytojos Dovilės Jakniūnaitės paskaitos.

Kodėl politikos mokslus pakeitė informacinės technologijos ir kaip save atradote būtent šioje technologinio išsilavinimo srityje?

Aš netapau informatike, sakyčiau, kad užsiimu visuomenine veikla, pasinaudodama technologijomis kaip XXI a. kūrybos įrankiu, dėl santykių, bendruomenės ir visuomenės pokyčio noro galiu sakyti, kad nuo politikos labai neatitolau, tik pasirinkau kitas priemones.

Papasakokite daugiau apie kūrybinių technologijų akademiją vaikams „bit&Byte“, kokią veiklą vykdo jūsų akademija ir kodėl pasirinkote darbą su vaikais, bet ne su suaugusiais?

Iš tikrųjų priėmiau labai racionalų sprendimą. Visų pirma nusprendžiau likti gyventi Lietuvoje, be to, man labai rūpėjo padaryti socialinį pokytį, tada kitas žingsnis buvo išsirinkti sritį, apie kurią galvojant man skauda. Tai yra švietimas. Trečias žingsnis buvo sugalvoti, kuri mano patirtis ar tendencijos pasauliniame švietime galėtų iš apačios po truputi pradėti klibinti ir Lietuvos švietimą. Buvo tokia pasirinkimų grandinė ir kadangi pati dirbau su technologijomis, startuolių kūrimu, kaip tik tuo metu pardaviau savo kompaniją su kolegomis. Visą technologinį bagažą perkėliau į švietimą. Vaikus pasirinkau todėl, kad jie gimsta pasaulyje, kuriame technologijos yra sukurtos, jie gimsta, auga nekvestionuodami technologijų ir jiems ilgainiui tampa tik sunkiau tapti technologijų kūrėjais, nes jiems tai atrodo nepatogu. Savaime suprantama, kad bet kuri kūryba yra sudėtinga, kompleksiška ir norėtųsi, kad jie neliktų vartojančia ir priprantančia mase, o pasinaudotų technologiniu raštingumu kaip tiek jų pačių sąmoningumo, tiek Lietuvos pasaulinio potencialo didinimo priemone.

O bit&Byte yra kūrybinių technologijų akademija, kurioje mokosi 7-12 metų vaikai. Mes mentoriauti kviečiame technologijų profesionalus, kurie duetais ar vieni patys savo šeštadienius skiria rytojaus kūrėjų ugdymui. Šiuo metu mes dirbame šešiuose Lietuvos miestuose ir turime apie 800 vaikų. Daugelis susitikimų vyksta šeštadieniais. Mes eksperimentuojame su įvairiausių technologijų kūryba, pavyzdžiui, grafinio dizaino suvokimu. Vasarą su Gyvybės mokslų centru turėjome tokią stovyklą, kurioje buvo didžiulis malonumas sulieti technologijas, technines socialines problemas ir gyvybės mokslus. Norime, kad vaikai turėtų kritinį mąstymą, atskirtų, kokia technologija reikalinga kuriant jiems priimtinus produktus ateityje, kad jie žaistų, galėtų lengvai manipuliuoti technologijomis kaip instrumentais, galėtų atskirti vartojimą ir kūrybą. Vykdome labai daug socialinių projektų, tokių kaip kelionės po Lietuvos mokyklas, šimtmečio programavimo valandą, ruošiamės kelionei į penkias lietuvių bendruomenes užsienyje. Taip pat ruošiamės dideliam lūžiniam žingsniui – prisidėti prie mokytojų švietimo. Be to, dirbame Berlyne, tikimės sausį startuoti ir Hamburge. Mano galva, mes užsiimame bendruomenių kūrimu ir diplomatija per bendruomenes.

Esate sakiusi, kad emigracija Lietuvoje gresia ne jaunimui, o jų sukurtiems produktams. Kaip manote, ką reikėtų įgyvendinti Lietuvoje, kad tokios optimistinės prognozės taptų realybe?

Manau, kad visų pirma tai darau savo veiklos pavyzdžiu. Mes su vaikais dirbame ne tik Vilniuje, bet ir regionuose, telkiu technologijų profesionalus savanorystei, pokalbiais su vaikais regioninėse mokyklose. Tai kūrybingų technologų bendruomenės didinimas visuomenėje, įkvėpimo didinimas – vienas dalykas. Kitas dalykas – kritiškai įsivertinti. Aš labai aiškiai suvokiu iš savo pusės, kokios yra Lietuvos galimybės globalioje rinkoje. Pigia darbo jėga būti negalime ir nenorime, kažkokių iškasenų neturime, tai turime gudrauti. Gudrauti per technologijas yra gana paprasta. O dėl kliūčių, manau, kad didžiausia kliūtis yra drąsos trūkumas ir nepatogumų vengimas. Labai raginu būti mažiau patogiais ir tą patogumą išnešti iš Facebook komentarų į realų gyvenimą.

Kaip manote, kokia turėtų būti instituto vizija greitai tobulėjančiame technologijų pasaulyje? Ar jame politikos mokslininkai gali sau atrasti vietos?

Technologinis raštingumas yra bet kokio kuriančio žmogaus higiena. Ar jis kuria meno kūrinį, ar politinį judėjimą, teoriją, mąstymo kryptį, technologinis raštingumas palengvina šį procesą ir padaro jį kompleksiškesnį, geriau judantį. Instituto vizija? Labai paprastai tariant, mūsų alumnai vaikai, kurie jau baigė kūrybinių technologijų akademiją, ją baigia dvylikos metų. Mes jau gyvuojame ketvirtą sezoną, tai už trijų ar keturių metų jie pradės eiti į universitetus. Universitetams reikėtų jau dabar pradėti ne galvoti ir tartis, bet eksperimentuoti su būdais, kaip jų technologinį smalsumą išnaudoti mokymosi procese ir kaip išlaikyti studentus studijose, nes studijų turinys yra prieinamas jau dabar, ir tas jų technologinis lankstumas, pasaulio suvokimas yra ir grėsmė tradiciniam universitetui, o kartu ir galimybė padėti rasti naujų būdų mokytis žmonėms. Nemanau, kad yra kažkoks vienas atsakymas, kokia čia vizija, turbūt institutas pats turi kažkokių minčių. Ateina karta, kuri, aš tikiuosi, kurs dirbtinį intelektą, jį naudos ir tradicines žinių gavimo priemones jie tiesiog ignoruos. Jeigu aukštojo mokslo švietimo sistema bus nepasiruošusi, tai tie jauni žmonės tiesiog ją apeis, nes alternatyvas jie kuriasi patys gan greitai.