Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Marijuš Antonovič

VU TSPMI doktorantas, dėstytojas

Bakalaurą studijavote Jungtinėje Karalystėje, tačiau magistrą ir doktorantūrą pasirinkote studijuoti Lietuvoje – VU TSPMI. Kas lėmė jūsų pasirinkimą?

Studijuodamas bakalaurą supratau du dalykus. Pirma, kad man patinka mokytis, skaityti, rašyti rašto darbus, daryti kažkokius tyrimus. Todėl 2-3 kurse buvau beveik 100% apsisprendęs stoti į doktorantūrą. Antra, supratau, kad mano akademiniai interesai krypsta link Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos. Jungtinėje Karalystėje šios temos tikrai nėra pirmos svarbos. Vienintelės vietos, kur manau esant prasmės studijuoti šiuos dalykus Jungtinėje Karalystėje yra Oksfordas ir Kembridžas. Nemanau, kad kitos vietos, kas liečia studijas ir tyrimus apie Vidurio Rytų Europą, Lenkiją, Baltarusiją ar Rusiją yra kažkaip ženkliai pranašesnės už Lietuvą. Kadangi man įstoti į „Oxbridge’ą“ nepavyko, grįžimas į Lietuvą buvo pats logiškiausias sprendimas.

Tęsiant studijų temą, kokius matote skirtumus tarp studijų užsienyje ir Lietuvoje? Kokį aspektą jūs labiausiai vertinate?

Bakalaurą baigiau Warwicko Universitete. Jeigu kalbėtume apie studentus, tai milžiniškų skirtumų tarp šio universiteto ir TSPMI studentų nematau, ypač motyvacijos mokytis prasme. Aš išskirčiau du esminius skirtumus tarp Lietuvos ir užsienio universitetų. Pirmas yra resursai. Užsienio universitetai turi praktiškai neribotą prieigą prie pačių geriausių duomenų bazių ir visas esmines knygas socialinių mokslų srityje. Užsienyje savo bibliotekoje ar e-sistemoje nebuvo galima rasti tik labai labai specifinės literatūros. Antras – dėstytojai. Užsienyje dėstytojai turi žymiai didesnę motyvaciją dėstyti, ruoštis paskaitoms ir seminarams, daryti mokslinius tyrimus. Pagrindinė to priežastis yra geras atlyginimas ir komfortas, kuris leidžia jiems susitelkti į savo darbą, neužsikraunant pašaliniais darbais ir išvengiant streso.

Jau kelerius metus esate VU TSPMI doktorantas, kartu su kolegomis dėstote Tarptautinių santykių teorijų kursą, vedate seminarus. Galbūt yra kokia nors disciplina, kurią galėtumėte pavadinti „svajonių“ disciplina? Kokį kursą labiausiai norėtumėte dėstyti ir kodėl?

Tikrai norėčiau kada nors dėstyti kursą apie Lenkijos ar Vidurio Rytų Europos šalių užsienio politiką, jų istoriją, taip pat būtų įdomu padėstyti apie Baltarusiją. Matau tame didelės prasmės, nes kuo geriau mes pažinsime savo kaimynus, tuo mes būsime geriau pasirengę užtikrinti Lietuvos interesų realizavimą.

Kalbant apie „svajonių“ discipliną, tai labai norėčiau kada nors parengti ir pravesti kursą apie imperiologiją – mokslą apie imperijas. Manau, kad mes pernelyg drovimės kalbėti apie imperijas, o jei tai ir darome, tai labai paviršutiniškai. Tuo tarpu esu įsitikinęs, kad imperiologinė perspektyva leistų mums ne tik geriau suprasti Rusijos veiksmus ir procesus jos viduje, bet ir įžvelgti naujas tendencijas pasaulio politikoje bei naujai pažvelgti į Lietuvos istoriją.

Aktyviai veikiate Lenkų Diskusijų Klube. Papasakokite, kaip gimė šio klubo idėja? Kokią reikšmę matote klubo veikloje? Kokią reikšmę tai turi jums?

Ne paslaptis, kad Lietuvos-Lenkijos santykiuose didelę reikšmę turi Lietuvos lenkų tautinė mažuma ir jos pozicija tam tikrais politiniais klausimais. Ilgą laiką stebėdamas Lietuvos-Lenkijos santykių dinamiką pastebėjau, kad Lietuvos lenkų mažuma užuot dėjusi pastangas santykių gerinimui labiau užsiiminėjo Vilniaus ir Varšuvos reketavimu. Taip pat Lietuvos lenkų mažuma nekėlė tam tikrų jos išlikimui opių klausimų: rusiškos kultūros sklaida tarp Lietuvos lenkų, visiška krizė lenkiškame švietime Lietuvoje, demografinė Lietuvos lenkų padėtis. Mačiau ryškų trūkumą, jei ne platformos, tai bent jau daugiau žmonių, kurie užimtų konstruktyvesnę poziciją ir pradėtų kalbėti apie Lietuvos lenkams svarbias problemas, trūkumą. Vėliau, bendraujant su pažįstamais, pasirodė, kad taip mąstau ne aš vienas, ir su keletu bendražygių 2014 m. įkūrėme Lenkų Diskusijų Klubą.

Manau, kad klubas jau atliko ir atlieka reikšmingą vaidmenį Lietuvos lenkų bendruomenėje. Visų pirma, pačioje Lietuvos lenkų bendruomenėje pagyvėjo diskusijų atmosfera, liko mažiau tabu temų. Antra, klubo atsiradimas šiek tiek apribojo politikų veiklą. Tiek Lietuvos lenkų politikai nebegali elgtis neatsakingai, apeliuodami į nacionalizmą ar atvirai flirtuodami su Kremliumi, ir nesisusilaukti dėl to kritikos. Tiek ir lietuvių politikai nebegali be pasekmių užsiiminėti nacionalistine demagogija, nes visada bus lenkų bendruomenės atstovų reakcija į tokią retoriką.

Tačiau svarbiausia, Lenkų Diskusijų Klubas tapo erdve, kuriame Lietuvos lenkai gali atvirai kalbėti apie savo problemas ir ieškoti būdų joms spręsti. Pavyzdžiui, manau, kad tik toks formatas gali išspręsti Lietuvos lenkų švietimo krizės problemą. Šalia to, Klubas taip pat yra ir erdvė, kuriame vyksta lietuvių ir lenkų dialogas. Ypač svarbu šiuo požiūriu yra tai, kad lietuvių politikai turi šansą susitikti su Lietuvos lenkų atstovais ir betarpiškai su jais bendrauti, suprasti jų interesus, mąstymą ir už jo slypinčias priežastis.

Visa ši veikla, be abejonės, prisideda prie lenkų kultūros ir Lietuvos lenkų bendruomenės išsaugojimo, kas, tuo pačiu, mano nuomone, yra ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo puoselėjimas, o tai, be jokios abejonės, labai smarkiai prisideda prie mūsų šalies klestėjimo ir ją praturtina. Taip pat ieškodami sutarimo su lietuviais prisidedame prie Lietuvos valstybės saugumo stiprinimo. Būtent šiose srityse matau ir asmeninę prasmę dalyvauti Lenkų Diskusijų Klubo veikloje.

Praėjusiais mokslo metais organizavote konferenciją „Focus on V4: Seminar about Visegrad Group co-operation“. Kokią reikšmę Višegrado šalių kooperacija, jūsų nuomone, turi Lietuvai? Koks turėtų būti Lietuvos ir lietuvių politologų įsitraukimas į šio regiono politiką? Kodėl apie tai kalbėti svarbu?

Manau, kad 1993 m. Henry’io Kissingerio nustatyta diagnozė pasauliui yra vis dar teisinga – 21 a. lemiamą žodį pasaulio politikoje turės kontinentinio tipo valstybės tokios kaip JAV, Kinija, Indija ar Rusija. Tuo tarpu vienintelis būdas Europos valstybėms įsilieti į šių valstybių tarpą yra labai glaudus tarpusavio bendradarbiavimas užsienio politikos ir saugumo srityje. Kitu atveju, Europa taps didžiųjų galių žaidimo aikštele. Tas pasakytina ne tik apie tokias valstybes kaip Lietuva, Latvija, Estija, bet ir Vokietija, Prancūzija ar Italija. Kuom tai gali baigtis mūsų šaliai, mes žinome iš 1939-1940 m.

Todėl vienintelis būdas Lietuvai išsaugoti savo subjektiškumą tarptautinėje politikoje yra kiek įmanoma stipresnis bendradarbiavimas su visomis mūsų regiono valstybėmis, ne tik Višegrado šalimis. Tai turi saugumo dimensiją – pavyzdžiui, geležinkelis ir greitkelis tarp Varšuvos ir Kauno labai ženkliai sutrumpintų laiką, per kurį Baltijos valstybes pasiektų NATO sąjungininkų pajėgos. Tik surėmę jėgas galime tikėtis ženkliai padėti Ukrainai ir paspartinti Baltarusijos ištrūkimą iš Rusijos įtakos zonos. Šalia to yra ir gerovės dimensija: tokie regioniniai projektai kaip dujotiekių sistema Vidurio Rytų Europoje, bendra elektros rinka, didelės investicijos labai ženkliai prisideda prie mūsų šalių piliečių gerbūvio. Dar pridėčiau, kad mums nereikėtų priešinti mūsų regiono bendradarbiavimo prieš Vakarus. Turime siekti, kad mūsų regiono integracija atneštų naudą tiek mums, tiek ir mūsų sąjungininkams Vakaruose.

Be mokslininkų bendradarbiavimo ir jų įsitraukimo šie procesai judėtų labai lėtai. Būtent jie turėtų atrasti mūsų valstybėms gresiančias problemas ir iššūkius, ieškoti būdų jiems spręsti ir visa tai įsiūlyti mūsų politikams ir diplomatams. Taip pat yra labai svarbus mokslininkų įsitraukimas į viešąją erdvę, kurioje turi būti akcentuojama, kad nei viena iš 28 ES valstybių neturi ateities užsisklendusi savyje ir atsiribojusi nuo likusio pasaulio.