Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Lukas Gylys

VU TSPMI studentas, Mokslo, tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriaus praktikantas

VU TSPMI sutinki jau ne pirmas Kalėdas, tačiau šiais metais teko prisidėti prie Kalėdinio administracijos filmuko, gal gali plačiau papasakoti apie procesą ir įspūdžius?

Vienoks ar kitoks prisidėjimas prie VU TSPMI Kalėdų man nėra naujiena – dar pirmame kurse teko prisidėti prie pirmakursių kalėdinio vaidinimo. Mano vaidmuo tuo metu buvo gana įspūdingas – vaidinau poetą, kurio pagrindinė užduotis buvo kiek galima ramiau stovėti ir žiūrėti į vieną tašką.

Didžiausias iššūkis man buvo tai, kad neturėdamas jokio pagrindo turėjau sukurti filmuko scenarijų, bet vieną vakarą vaikštant Lukiškių aikštėje į galvą šovė mintis, kokia galėtų būti šio filmuko idėja. Netikėčiausiu metu pavyko sugalvoti įvairių minčių, ir, kolegoms jas išgryninus ir pridėjus savųjų, norimą rezultatą pasiekti pavyko. Didelės įtampos filmuojant nebuvo, tiesa, pavyko išsiugdyti net tam tikrų įpročių – kasdien į institutą ėmiau nešiotis kalėdinį megztinį, nes juk niekada negalėjau žinoti, kada jo prireiks. Žinoma, prisikviesti žmonių filmavimuisi buvo sudėtinga, nes semestro pabaigoje net ir 15 minučių studentui yra pakankamai brangus laiko tarpas. Vis dėlto labai malonu, kad bent jau filmuke atsidūrę studentai bei darbuotojai labai maloniai sutiko bendradarbiauti. Esu dėkingas kolegoms Dominykui ir Viktorijai už profesionalų darbą filmuojant bei montuojant. Ar kartočiau? Taip, kodėl gi ne, juk galima viską padaryti geriau, tobulėti tikrai yra kur. Žinoma, tikiuosi, kad kitos Kalėdos mums pasiūlys ir naujų veidų.

Ar kalėdinis laikotarpis tau yra ypatingas? Kur ir kaip sutiksi šventes?

Kalėdinis laikotarpis man tikrai ypatingas – labiausiai dėl to, kad šiuo laikotarpiu aplink vyrauja tam tikra ypatinga aura, kurią galima pajusti tik vieną kartą per metus. Neturiu kažkokių konkrečių tradicijų, kurios man būtų neatsiejamos nuo švenčių, tokių kurios būtų unikalios ar perduodamos iš kartos į kartą, bet neabejoju, kad Kūčias ir Kalėdas sutiksiu jaukiame pasisėdėjime su savo artimiausiais žmonėmis, šeimos nariais.

Kalbant apie mažiau familiarius dalykus, šiemet po ilgos pertraukos tikiuosi „baltų“ Kalėdų, nes sniego, kaip kalėdinio atributo, pastaraisiais metais labai trūko. Vertinu ne tik pačias Kalėdas, bet ir visą kelių savaičių laikotarpį aplink jas – unikali, džiaugsminga atmosfera vyrauja ne tik namuose, bet ir tokiuose konsumerizmu grįstose vietose kaip prekybos centrai, kalėdinės mugės, miestų gatvės. Būti tarp žmonių yra kur kas linksmiau, nes aplink yra mažiau pykčio, kurio, deja, normaliomis sąlygomis gerokai per daug.

Po švenčių išvyksti į Erasmus, pavasario semestrą praleisi Čekijoje, Prahoje. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

Iš studijų laikotarpio noriu išsinešti kiek galima daugiau įvairiausių patirčių. Be to, šiuo metu nesu išsikėlęs sau jokio konkretaus tikslo, nuolat užsiimu savęs ieškojimu, taigi, nusprendžiau, kad trečio kurso semestras yra tinkamas kaip viena iš paskutinių galimybių pasinaudoti Erasmus mainų programos paslaugomis.

Prahą pasirinkau kaip pakankamai saugų variantą, bet galiausiai ties šiuo pasirinkimu susiklostė didelė konkurencinė kova, kurią džiaugiuosi įveikęs. Universitetas yra labai populiarus tarp Erasmus studentų, esu girdėjęs teigiamų atsiliepimų apie jį. Be to, pačiam teko lankytis Prahoje – buvau neilgai, bet pats miestas man paliko labai didelį įspūdį – jame slypi ilga, spalvinga ir daug kam neatrasta istorija, daugybė kultūrinių įdomybių. Gal ir nepatirsiu to kultūrinio šoko bei pažinimo džiaugsmo, kurį atrasčiau nukeliavęs į tolimesnį, nepažintą kraštą, tačiau esu tikras, kad nuvykęs į Prahą ten jausiuos gerai ir komfortabiliai. Beje, Prahos pasirinkimas, man taip pat buvo naudingas tuo, kad ji yra sąlyginai netoli nuo Lietuvos – taip jau susiklostė, kad man semestro metu tikriausiai teks apsilankyti Lietuvoje, bet apie tai dabar nesiplėtosiu.

Kaip žinome, prisidedi prie leidinio „Prie kavos“ kalėdinio numerio ruošimo, ten klausiate apie ryškiausius kalėdinius prisiminimus. Koks būtų tavo ryškiausias kalėdinis prisiminimas?

Įdomus klausimas. Yra labai savotiškas reiškinys, susijęs su žmogaus vaikyste – dažniausiai mes, paklausti apie tai, koks yra mūsų pirmasis gyvenimo prisiminimas, atsakyti negalime, nes pirmieji mūsų prisiminimai yra tarsi „išplaukę“ laike, ir mes negalime nustatyti, ar jie yra tikri, ar netikri. Toks mano pirmasis prisiminimas susijęs būtent su Kalėdomis – prisimenu save, dar labai mažą, besidžiaugiantį papuošta kalėdine eglute namuose, kuri tuo metu tikriausiai buvo ūgiu aukštesnė už mane.

Savo ryškesnį kalėdinį prisiminimą vėlgi nutapysiu tamsiomis naktinėmis spalvomis. Prisimenu savo „tranzicinį“ laikotarpį, kai jau nebetikėjau Kalėdų seneliu, tačiau po Kūčių vakaro, eidamas miegoti, šį reiškinį vis reflektuodavau, nes man knietėjo sužinoti, būtent kuriuo metu ir kaip dovanos atsiduria po eglute. Skamba juokingai, bet bandydavau klausytis, mąstyti, viena akimi pamatyti – jaučiausi tarsi išlaužęs kodą. Derėtų pabrėžti, kad posakis „netikiu Kalėdų seneliu“ man apskritai labai nepatinka, nes Kalėdų senelis – tai ne tik stambus raudonai apsirengęs senolis, įlendantis pro rakto skylutę ar kaminą. „Kalėdų senelis“, mano nuomone, tai visa Kalėdinio dosnumo, dovanų ir siurprizų kultūra, kuria nustoti tikėti negalima.

Labiau lauki sesijos ar Kalėdų?

Parodykite man studentą, kuris nuoširdžiai laukia sesijos. Tai gali būti paaiškinta nebent dviem būdais – arba tas studentas yra labai uolus ir darbštus žmogus, kuris nekantrauja pademonstruoti savo sukauptas žinias, arba jis nekantrauja sulaukti semestro pabaigos, kad galėtų pailsėti ir išsivaduoti nuo visų semestro metu kamuojančių rūpesčių. Mano atsakymas būtų, kad labiau laukiu Kalėdų, dėl jau paminėtų priežasčių, ypač unikalios šventinės atmosferos. Be to, norisi pailsinti smegenis nuo visų rūpesčių. Sesija yra sesija – jos laukti nereikia, ji pati pas tave į namus ateina ir pradeda koreguoti tavo kasdienius įpročius po Naujųjų metų.

Koks yra tavo mėgstamiausias kalėdinis filmas? Kodėl?

Apskritai, nors stengiuosi būti universaliu žmogumi, nesu didelis kino mėgėjas – tikriausiai dėl to, kad vis dar nepribrendau prie to – namų sąlygomis išsėdėti apie 2 valandas susikoncentravus į vieną veiklą man yra vis dar sudėtinga užduotis, kur kas mieliau renkuosi muzikos klausymą, įvairius trumpesnius vaizdo įrašus ar televiziją, nors kartais nutinka, kad „užsikabinu“ ir už filmų.

Vieno mėgstamiausio kalėdinio filmo neturiu – tikriausiai dėl to, kad man nepatinka „klišiniai“ kalėdiniai filmai, nes jie dažniausiai būna labai vienodo ir nuspėjamo scenarijaus. Tiesa, esu didelis Hario Poterio serijos gerbėjas, ir, tikriausiai vienos lietuviškos televizijos, kurios nereklamuosiu, dėka, šios serijos filmų peržiūrėjimas man yra tapęs kalėdine tradicija. Nors šie filmai yra matyti daug kartų, atmintinai žinau visus įvykius, kiekvienais metais Haris Poteris užburia ta pačia magiška nuotaika. Kadangi pastaraisiais metais mažiau laiko praleidžiu namuose, turiu šiek tiek mažiau laiko, deja, ne visada pavyksta peržiūrėti visus filmus – tačiau stengiuosi jų peržiūrėti kiek įmanoma daugiau.

Ko galėtum palinkėti artėjančių švenčių proga visai VU TSPMI bendruomenei?

Linkiu kiekvienam VU TSPMI bendruomenės nariui, nuo pat pirmakursio iki profesoriaus, nuo magistranto iki administracijos darbuotojo, sugebėti atsipalaiduoti nuo visų kasdien slegiančių problemų, etikečių, stereotipų, bent per šventes. Pakilus nuo šventinio stalo ir sugrįžus į įprastinę darbotvarkę, linkiu, kad kiek įmanoma daugiau ypatingos šventinės nuotaikos jūsų širdyse išliktų kiekvieną ateinančių metų dieną – galbūt taip mūsų aplinkoje padaugės ir bendro gėrio, pamažės nereikalingų kivirčų.

Ko labiausiai išmoko TSPMI – tai užsiiminėti refleksijomis, kritikuoti, įvertinti. Linkiu kiekvienam metų pabaigoje apsvarstyti savo kasdienybę, įvertinti save – ką pasiekėte, kaip patobulėjote, ką dar būtų galima padaryti. Nekalbu apie banalų pasiruošimą naujaisiais metais susirasti darbą, pradėti sportuoti ar panašiai. Geresnis savęs ir aplinkinių pažinimas, maksimalaus džiaugsmo išspaudimas tiek iš stiprių, tiek iš mažiau svarbių tarpusavio ryšių – būtent to aš linkiu visiems.