Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Gediminas Vitkus

VU TSPMI profesorius, Europos studijų centro vadovas

VU TSPMI dalimi esate jau daug metų ir įvairiomis formomis, dėstote, tam tikru metu buvote Direktoriaus pavaduotoju studijoms, šiuo metu esate VU TSPMI Tarybos pirmininkas bei Europos studijų centro vadovas, gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo kelią institute?

Iš tikrųjų mano santykis su Institutu yra daugiametis ir įvairialypis. Viena vertus, niekada nesu to ryšio nutraukęs ir su Institutu esu nuo pat jo įkūrimo. Kita vertus, įsitraukimo laipsnis bėgant metams gerokai skyrėsi. Iš pradžių, nuo 1992 m. dėsčiau „Europos integracijos“ kursą vakarinės dviejų metų programos studentams. Beje, tarp tų studentų buvo ir VU TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Bet patys artimiausi santykiai buvo 1992-1995 metais, kada buvau direktoriaus pavaduotojas studijoms. Tai buvo neįtikėtinai įdomus laikotarpis. Drauge su direktoriumi Egidijumi Kūriu parengėme pirmąją VU politikos mokslų bakalauro studijų programą ir ėmėmės jos įgyvendinimo. Toliau mums labai talkino Europos Sąjungos TEMPUS programos projektas, kurį įgyvendino Danijos Århuso universiteto Politikos mokslų fakultetas. Viskas buvo nauja, iššūkis, įdomu. Taip, be viso kito, galėjau stebėti ir kelių dabartinių VU TSPMI profesorių karjeros pradžią (Vitalis Nakrošis, Ainė Ramonaitė, Dovilė Jakniūnaitė, Tomas Janeliūnas). Studijų programai „įsivažiavus“ aplinkybės susiklostė taip, kad nuo Instituto atitolau. 1995-1998 vadovavau VšĮ „Europos integracijos studijų centras“, o 2001 m. mano pagrindine darboviete tapo Lietuvos karo akademija. Vis dėlto, kaip minėjau, ryšys, kuris užsimezgė pačioje pradžioje, galutinai nenutrūko, nes visada buvau tarp VU TSPMI dėstytojų. Galiausiai tas ryšys vėl sustiprėjo 2013 m. Jaučiau, kad jau pakankamai daug laiko ir energijos skyriau Karo akademijai, ir atėjo laikas daryti kažką kito, todėl pasinaudojau direktoriaus Vilpišausko raginimu dalyvauti konkurse profesoriaus vietai Institute užimti. Ir tikrai, tai nebuvo joks sugrįžimas. Tai buvo visiškai naujas dalykas. Iš bendro išsilavinimo žinojau garsiąją Heraklito tezę, kad neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę, tačiau dabar pats išbandžiau tai praktiškai. Tad galima sakyti, kad Institutas man tokia Heraklito upė, po kurią teko nemažai pabraidyti…

Taip pat dėstote ir Lietuvos karo akademijoje, galbūt galėtumėte papasakoti, kuo skiriasi LKA ir VU TSPMI studentai?

Tikrai turiu labai daug dėstymo LKA kariūnams-bakalaurams patirties, bet šiuo metu Akademijoje dėstau tik magistrantams, kurie jau yra Lietuvos kariuomenės karininkai.  Jeigu atmesime tai, kad LKA ir VU TSPMI studentus vienija, tai, kad jie yra… tiesiog studentai, tai skirtumų vis dėlto nebus jau tiek daug. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad kariūnai tiesiog dirba daugiau ir sunkiau – jie vienu metu derina dvi veiklas – karinį profesinį rengimą ir akademines tarptautinių santykių studijas. TSPMI studentai užsiima tik akademinėmis studijomis ir turi daugiau laisvo laiko. Tad jie gali ne tik studijuoti, bet ir kažkiek atsikvėpti, „pastudentauti“. Tai, kad skirtumai ne tokie ir dideli ne kartą galėjo įsitikinti ir patys studentai. 2001 m. pradėjęs dirbti LKA inicijavau LKA ir TSPMI studentų mainus. Kariūnai ir TSPMI studentai-savanoriai savaitei turėdavo progos pasikeisti vietomis ir „paragauti“ vieni kitų duonos. Kiek žinau, ši tradicija buvo populiari ir gyvavo gana ilgą laiką, tačiau nesu tikras ar bevyksta šiandien. Viskas kada nors baigiasi… Na, o dabar dėstau LKA magistrantams ir galiu palyginti juos su TSPMI magistrantais. Čia skirtumai žymiai ryškesni. Perskyra tarp bakalaurų ir magistrantų LKA yra daug ryškesnė ir aiškesnė, negu TSPMI. Jeigu TSPMI magistrantai yra dažniausiai vakarykščiai bakalaurai, todėl nelabai nuo jų skiriasi, tai LKA magistrantai yra jau ne kariūnai, bet jaunesnieji karininkai (netgi majorai), kurie iš karto stoti į magistratūrą negalėjo, nes reikėjo eiti tarnauti. Tačiau kelis metus tarnavę kariuomenėje, vykę į misijas jie galiausiai pasirinko išnaudoti galimybę toliau tęsti studijas. Kadangi tęsti studijas renkasi ne visi, o tik labiausiai motyvuoti, tai dirbti su tokia brandžia ir žingeidžia auditorija yra vienas malonumas. Kartais atrodo, kad ne aš juos mokau, o jie mane… Tai tikrai nuostabu.

Esame girdėję pasakojimų, kad tapęs VU TSPMI Tarybos pirmininku įvedėte tradiciją naudoti varpelį posėdžio pradžiai ir pabaigai paskelbti, ar sunku išlaikyti tvarką svarbiausiame VU TSPMI valdymo organe?

Anaiptol. Tvarką išlaikyti svarbiausiame VU TSPMI valdymo organe tikrai nėra jokios problemos. Tačiau būna momentų, kai skambutis labai gelbsti. Viena vertus, Tarybos posėdžio pradžioje. TSPMI Tarybą sudaro daugiausia kolegos, Instituto dėstytojai. O mūsų darbo specifika yra ta, kad su kolegomis retai susitinkame, nes daugiausia laiko praleidžiame arba auditorijose su studentais arba su savo tyrimais. Tad susitikus kolegas norisi tiesiog… paplepėti. Todėl, kai susirenka Tarybos nariai, jie stengiasi nepraleisti progos ir tikrai labai intensyviai kalbasi tarpusavyje….  Skambutis šioje situacijoje labai gelbsti – jis padeda persijungti į kitą formalaus susitikimo registrą. Kita vertus, skambutis reikalingas ne tik posėdžio pradžiai ir pabaigai paskelbti. Jis naudojamas dažniau. Jis padeda atskirti vieną posėdžio dalį nuo kitos bei fiksuoti priimtus sprendimus. Gal pastebėjote, bet ir Seime tas yra naudojama. Tik ten jie turi ne skambutį, bet gongą. Mano svajonė būtų, kad ir VU TSPMI „svarbiausias valdymo organas“ savo pirmininkui įtaisytų gongą. Kadangi įsigyti gongą man pasirodė kiek per brangu, tai ėmiausi skambučio iniciatyvos…

Europos integracijos kurso metu studentai turi galimybę pamatyti nuotraukas iš jūsų kelionių po Europos Sąjungos institucijas, kuri iš jų jums buvo įsimintiniausia? Ar kelionės yra vienas iš jūsų pomėgių? Kaip atrodo jūsų laisvalaikis užvėrus universiteto duris?

Iš tikrųjų turėjau nemažai progų pabuvoti Europos Sąjungos institucijose, gerokai praplėsti akiratį bei atnaujinti sukauptas žinias. Už tokias progas pirmiausia reikėtų padėkoti Europos Komisijos atstovybei ir Europos Parlamento biurui Lietuvoje, kurie stengiasi reguliariai kas keli metai sudaryti galimybes ES besidomintiems dėstytojams ir doktorantams aplankyti savo tyrinėjimų objektą, susitikti su ten dirbančiais specialistais, išklausyti jų ir užduoti jiems klausimų. Tik sunkoka būtų išskirti patį įsimintiniausią vizitą, nes kiekvienas iš jų yra savaip žavus. Ypač, kai pagalvoji, kad kažkas nuoširdžiai pasirūpino, kad kiekvienas to vizito fragmentas tikrai būtų išskirtinis.

Na, o kalbant apie keliones platesne prasme, tai tikrai negalėčiau pasakyti, kad jų nemėgstu. Man patinka pamatyti naujus kraštus ir kultūras. Ypač Europoje. Kažkodėl traukia Pietų Europa ir ypač Italija. Manau, kad ir keliauti tenka pakankamai. Bet lygiai taip pat galėčiau pasakyti, kad nejaučiu ypatingo ir nenumaldomo noro būtinai kur nors visą laiką keliauti. Man patinka pabūti ir namuose, Lietuvoje arba tik aplankyti kaimynes – Latviją, Estiją, Lenkiją. O jeigu pasitaiko dažnos kelionės, tai pastebiu, kad jos netgi trukdo susikaupti ir kitus planus įgyvendinti. Mano geras draugas filosofas Kęstutis Šerpetis iš Klaipėdos universiteto yra taikliai pastebėjęs, kad visus žmones galima surūšiuoti į „vietos žmones“ ir „laiko žmones“. Tie, kurie daug keliauja, yra „vietos žmonės“, nes jiems didžiausia vertybė pamatyti vis kitą vietą. Tik tam reikia skirti daug laiko, kurio, reikia suprasti, jie per daug nevertina. O „laiko žmonėms“ didžiausia vertybė yra būtent laikas, kurio metu gali daryti tai, ką jie mėgsta. Kažkur keliauti jiems iš viso nėra prasmės, nes vieta jiems visai nieko nereiškia. Kęstutis yra visiškas „laiko žmogus“, bet aš vis dėlto ne. Galvoju, kad esu kažkur arčiau saikingo vidurio.

Laisvalaikis užvėrus universiteto duris? Čia kiek problematiška būtų atsakyti. Problematiška todėl, kad „užverti“ Universiteto durų neįmanoma. Man tos durys įstatytos ne pastatų „Universiteto 3“ ar „Vokiečių 10“ sienose, o pačioje mano galvoje. Todėl griežtai atskirti darbo laiko ir laisvalaikio niekaip negebėčiau. Norėčiau sakyti, kad, apskritai, pati laisvalaikio sąvoka yra mitas, nes laisvalaikis yra tiesiog tik kitokia veikla, kurią tik sąlygiškai taip vadiname. Formaliai turime laisvus savaitgalius ar santykinai ilgas atostogas, bet kartais išeina taip, kad tos formaliai laisvos dienos yra paties intensyviausio ir produktyviausio darbo laikas. O formaliomis darbo valandomis kartais iš viso nepavyksta nieko vertingo nuveikti, nes tenka daryti, tai, kas nelabai įdomu ar patinka, pavyzdžiui, dažnai posėdžiauti. Ne paslaptis, kad daugiausia mokslo straipsnių parašoma būtent per vasaros atostogas. O savaitgaliai neretai būna skirti tam, kad padarytum tuos malonius darbus, kurių nespėji paprastomis darbo dienomis. Štai, pavyzdžiui, ar atsakymus į jūsų klausimus reikėtų laikyti darbu ar laisvalaikiu? Galiu pasakyti tik tiek, kad parašiau juos šeštadienio ir sekmadienio sandūroje… Tačiau noriu pabrėžti, kad jokiu būdu dėl to nesiskundžiu. Kaip tik priešingai, kadangi viskas yra susipynę į vieną tokį bendrą akademinį metų ciklą, tai jame visko būna ir visko pakanka. Ir tai yra nuostabu…

Dauguma jūsų kursų yra susiję su Europos Sąjunga, taip pat esate Europos studijų magistro programos komiteto pirmininkas, kaip atsidūrėte šiame akademiniame lauke? Kodėl studentams turėtų būti verta tęsti savo studijas būtent šioje magistro programoje?

Man patinka Europa. Europos Sąjungos tematika – tai sąmoningas mano pasirinkimas. Nors mane domina ir platesni tarptautiniai santykiai arba atskiros valstybės kaip tarptautinių santykių dalyvės, bet Europos integracija man visada atrodė ypatingo dėmesio vertas dalykas, nes čia susiduriame su ne įprastiniais, bet ypatingais tarptautiniais santykiais. Šie tarptautiniai santykiai apjungia valstybes, bet jų nesuardo, ir netgi sukuria joms daug palankesnes sąlygas dorotis su daugybe iššūkių, kurių jos pavieniui nelabai galėtų įveikti. Ypač tai aktualu mažesnėms valstybėms, kurioms būtų daug sunkiau išgyventi galios varžybų pasaulyje, negu tokiame tarptautinių santykių „šiltnamyje“, koks yra  Europos Sąjunga. Kaip tai įmanoma, kaip tai veikia ir kiek tai tvaru – visa tai man atrodo be galo įdomu. Kaip tik todėl ir studentams turėtų būti verta tęsti savo studijas Europos studijų magistro programoje. Bet, aišku, su viena sąlyga, jiems irgi turėtų patikti ir būti įdomi Europa bei viena iš jos civilizacijos apraiškų – integracija.

VU TSPMI turite jau daug metų patirties, galbūt galėtumėte su mūsų bendruomene pasidalinti įsimintiniausiu prisiminimu iš viso laiko praleisto institute?

Jeigu reikėtų paminėti itin įsimintinus dalykus, tai didelį įspūdį man padarė viešos pasaulinių politikos mokslo įžymybių paskaitos Institute. Paminėsiu tik Walter Russel Mead ir Georg Sørensen paskaitas, kuriose turėjau malonumą dalyvauti. Neabejoju, kad tokių renginių buvo ir daugiau. Manyčiau, kad ir kaip ten bebūtų, bet svarbiausia Institutui – nuolat būti vieta, kur galima pasiklausyti gerų paskaitų.