Uždaryti
Visi VU TSPMI žmonės

Aivaras Žukauskas

VU TSPMI doktorantas

Aivarai, VU TSPMI baigei bakalauro ir magistro studijas, dabar studijuoji doktorantūroje. Kokios priežastys paskatino prisijungti prie instituto bendruomenės ir kodėl nusprendei pasilikti?

Dar būdamas mokykloje visuomet domėjausi istorija, įvairiais socialiniais procesais, jų reikšme bei poveikiu. Kaip ir daugelis mano kartoje buvau kažkuria prasme pakerėtas politinės propagandos veikimo mechanizmais bei formomis. Tad baigus mokyklą teko apsispręsti. Svarsčiau apie teisę, tačiau jos vietą greitai užėmė istorija. Tačiau galiausiai pasirinkau VU TSPMI. Prie to galbūt šiek tiek prisidėjo tuo metu gana ryškiai akcentuojamas jo prestižas ir istorijos apie tai, kaip sunku į jį patekti, tad norėjosi save išbandyti 😊 Bet tai nėra vienintelė priežastis. Pasižiūrėjus į programas bei šiek tiek pasiklausinėjus pamačiau, jog VU TSPMI yra ir vieta, kurioje yra daug laisvės kalbant apie studijų kryptis bei prieigas. Tad tai atrodė kaip natūralus pasirinkimas, kadangi tuo metu tikrai neturėjau galvoje aiškios trajektorijos savo gyvenimui. Tiesiog domėjausi socialiniais ir politiniais procesais, o VU TSPMI atrodė vieta kurioje buvo galima gauti platų išsilavinimą su laisve save atrasti.

Bakalauro studijose nebuvo lengva, tačiau nesigailėjau – gavau platų spektrą žinių, kuris man padėjo net ir profesinėje veikloje, kad ir kaip tai kai kam atrodytų keista kalbant apie politikos mokslus. Vėliau trumpai bandžiau studijuoti kito fakulteto magistro studijų programoje, tačiau ten galutinai supratau, jog VU TSPMI yra viena atviriausių ir laisviausių akademinių bendruomenių šiuo metu Lietuvoje, neatsižvelgiant, ką apie institutą bando kalbėti kai kurie jį baigę arba jame dėstę, tačiau asmeniškumų pritvinkę žmonės. Tad grįžau ir pabaigiau magistro studijas jame. Ir galų gale laisvė, atvirumas naujoms idėjoms, būtinybės taikytis prie dėstytojų pažiūrų norint kažko pasiekti (ką teko pastebėti kitur) nebuvimas, paskatino pasilikti institute ir doktorantūros studijoms. Iki šiol manau, kad VU TSPMI yra puiki vieta norint gauti ne profesinį, o universitetinį išsilavinimą ir platesnį požiūrį į pasaulį atviroje ir per daug nevaržančioje aplinkoje.

Šiuo metu dirbi organizacijoje „Forum Syd“, kurioje rūpiniesi demokratijos, žmogaus teisių, lygybės ir tvarios plėtros sklaida Rytų Europos, Balkanų ir Centrinės Azijos regionuose. Ar gali daugiau papasakoti apie savo profesinę veiklą?

Visų pirma į šią sritį „užkibau“ atlikęs praktiką ir pradėjęs dirbti „Rytų Europos studijų centre“, kur teko vystyti bei vykdyti projektus bei analizuoti procesus kaimyninėje Baltarusijoje. Už visą „užkibimą“ ir pirmąsias pamokas turiu būti dėkingas kitam VU TSPMI alumnui ir tuometiniam vienam centro vadovų Vyčiui Jurkoniui. Darbas RESC padėjo susivokti, jog planuojant profesinę veiklą ir karjerą būtina atrasti ir savotišką vertybinę kryptį arba stuburą. Man šiuo atveju pasirodė prasminga ir vertinga dirbti žmogaus teisių bei demokratizacijos srityje. Tai, kaip žinia, neneša didelių turtų, kitaip nei manoma plačiojoje visuomenėje, ir neretai pasitaiko sunkių dienų ir morališkai ( 😊 ), tačiau paties darbo prasmė galiausiai verčia sugrįžti prie šių temų ir jų nepalikti.

Šiuo metu, kaip ir minėjai, dirbu Švedijos tarptautinėje organizacijoje su daugiau nei 100 narių, kurioje šalia vis dar svarbios Baltarusijos atsirado ir kitos Rytų Partnerystės šalys, o taip pat ir Balkanai bei Centrinė Azija. Savo darbo kontekste stengiamės padėti organizacijoms iš minėtų regionų, kurios neretai turi ribotas įsitinklinimo tarptautinėje aktyvizmo erdvėje galimybes, atrasti partnerius Vakaruose, gilinti savo žinias bei veikimo taktikas darbo su lyčių lygybe, aplinkosauga, jaunimu bei inkliuzija srityse. Savo ruožtu taip pat stengiamės savo partneriams iš minėtų regionų projektų, mokymų ir kitų strategijų pagalba padėti sustiprėti bei tapti dar labiau savarankiškomis, o tuo tarpu kolegoms Švedijoje padėti atkreipti dėmesį, jog dirbti reikia ir galima ne tik Afrikoje, kad ir kaip tai būtų svarbu. Mūsų regionas bei vadinamoji posocialistinė erdvė kaip tokia yra taip pat įdomi, svarbi bei su savais nemažais iššūkiais, kurie tik ryškėja pastaraisiais metais. Ir nepaisant iš pirmo žvilgsnio matomos įvairovės, kartais yra stebėtina pamatyti, kiek bendro turi Balkanų šalys, Baltarusija bei, tarkime, Kirgizstanas – būtent dėl kartais itin panašių istorinių trajektorijų XX a.

Disertacijoje koncentruojiesi ties politikos vaizdinių transformacija ir politikos kaip praktikos sužaidybinimu naujųjų medijų epochoje. Kaip žaidimai ir jų politiškumas tapo tavo akademiniu interesu?

Tokio intereso atsiradimas turbūt buvo sąlygotas mano paties vaikystės bei paauglystės bei po jų sekusio supratimo apie šiandienos pasaulį. Kaip turbūt nemažai mano kartos žmonių, nemažą dalį savo vaikystės ir paauglystės praleisdavau žaisdamas kompiuterinius žaidimus, kurie tarytum pakeitė šiek tiek vyresnių kartų fiksaciją ties televizija. Tai vėliau leido prieiti prie suvokimo, jog šiandienos pasaulį, ypač sociopolitiniame lauke, patiriame vos ne išimtinai per medijas. Taip, galbūt kai kam žaidimus pakeičia socialinės medijos, interneto portalai, ar kitos platformos, tačiau neretai ir pats atsibundu situacijose, kuomet už lango vykstantį protestą patiriu per savo telefono ekraną 😊 Tai buvo vienas stipresnių postūmių mane vėl susiejusių su propagandos, medijų politiškumo, politikos populiariojoje kultūroje ir kitomis panašiomis temomis.

Vėliau atėjo ir žaidimo elementas, kadangi mūsų interakcijos medijose ir virtualiose erdvėse turi vos ne nutylėtą interaktyvumo bei lengvo prieinamumo reikalavimą, pastaraisiais metais slenkantį link sužaidybinimo. Neveltui kai kurie tyrėjai atranda, jog net mūsų išmaniųjų telefonų vartotojų sąsajos idėjų sėmėsi iš kompiuterinių žaidimų analogų tam, kad galėtų atrasti intuityvius vartojimo mechanizmus. Šiandien sužaidybintos apklausos prieš rinkimus yra tapę vos ne būtinybe norint apsispręsti už ką balsuoti, taip supaprastinant kai kurių labai sudėtingų klausimų apmąstymą. Žvelgiant į Vakarus ir, pavyzdžiui, JAV, atrodo, jog politinė veikla tampa savotišku žaidimu dėl Twitterio pasidalijimų bei patiktukų, neatsižvelgiant į temos sudėtingumą ar jautrumą (galų gale, to atliepti neleidžia ir pati platforma, leidžianti tik labai ribotą ženklų skaičių). Tad natūraliai kyla klausimas, kaip žaidimas kaip kultūrinis artefaktas ir viena civilizacijos sąlygų pagal istoriką Johaną Huizingą veikia mūsų iš esmės vaizdiškoje ir virtualizuotoje šiandienos visuomenėje? Kaip jis keičia patį politikos ir jos kompleksiškumo matymą? Kodėl po euforijos interneto atžvilgiu Arabų pavasario metu po to sekė toks masinis nusivylimas jo potencialu? Šie ir daug kitų klausimų patraukė mano dėmesį. Kompiuteriniai žaidimai šiuo atveju tebuvo tik vienas iš tyrinėtinų aspektų dėl jų įtakos jaunesnėms amžiaus grupėms, augančio vaidmens edukacijoje (pvz. strateginiai žaidimai jau yra naudojami kai kuriose mokyklose mokantis istorijos ar vadybos pagrindų) ir pasaulėžiūros formavime. Prisidėjo, žinoma, ir pastaraisiais metais vis aštriau lendančios politinės potekstės žaidimų industrijoje, tarp kurių bene ryškiausias buvo vadinamasis „Gamergate“ skandalas, prasidėjęs 2014 m., kuris, kai kurių aktyvistų nuomone, įkvėpė vadinamosios alternatyvios dešinės ir, pavyzdžiui, seksistinių judėjimų stiprėjimą Vakarų virtualiose erdvėse. Tačiau tai tėra tik vienas atvejis – jau iki tol kurį laiką buvo kalbėta apie, pavyzdžiui, žaidimų sąsajas su kariniu industriniu kompleksu, kaip buvo jau 2002 m. po šaudyklės „America‘s Army“ išleidimo. Pastarojo kūrime dalyvavo ir JAV kariuomenė, kuri per daug neslėpė, jog iš žaidimo tikimasi ir savotiško rekrutavimo aspekto. Ir tai negalioja vien Vakarams – štai Rusijoje jau 2010 m. Rusijos Dūmos komitete jaunimo politikai buvo kalbama apie kompiuterinius žaidimus kaip gyvas ideologines platformas, kuriose jauni žmonės mokosi istorijos bei formuoja savo sąmonę, ir kurias reikia išnaudoti ugdant politinį sąmoningumą bei patriotizmą. Tad net ir šalia tokio tariamai „nenaudingo“ užsiėmimo kaip kompiuteriniai žaidimai gana dažnai galima rasti politiką.

Kaip pasikeitė tavo paties požiūris į žaidimus, kai juos pradėjai nagrinėti akademiškai? Kokius kompiuterinius žaidimus pats labiausiai mėgsti žaisti?

Nemanau, kad požiūris pasikeitė per daug. Vis dar turiu baimę, jog žaidimų susiejimas su akademine veikla man juos „sugadins“, tačiau kol kas tai, laimei, neįvyko. 😊 Tad ir mėgautis jais vis dar gebu giliau ir, iš esmės, kiek tai leidžia laikas. Gal tik kartais šen bei ten atkreipiu dėmesį į specifines žaidimo mechanikas – pavyzdžiui, istoriniuose arba kariniuose žaidimuose, kurie siekia konstruoti specifinius politinius naratyvus. Tačiau pats užsiėmimas vis dar nėra „pagadintas“.

Kalbant apie tai, ką mėgstu, sunku pasakyti. Mėgstu tiesiog gerus žaidimus. Žinoma, galbūt labiau visada traukia žaidimai su geriau išvystyta naratyvine ir pasaulio kontekstualizavimo puse. Tokiu atveju net ir pačios žaidimo mechanikos trūkumai nėra tokie akis badantys. Turbūt dėl to iki šiol mano bene mėgstamiausias visų laikų žaidimas yra Mafia: City of Lost Heaven, kuris nepaisant neblogų pardavimų ir gana stipriai įtraukusios istorijos buvo šiek tiek nepelnytai užgožtas panašiu metu pasirodžiusiu megahito Grand Theft Auto 3. Taip pat prijaučiu vadinamiesiems survival horror žaidimams, kurie, laimė, patiria šiokį tokį renesansą paskutiniais metais su tokiais kūriniais kaip Resident Evil 7, Outlast, ar Alien: Isolation. Tiesa, kaip vyresnis turiu ir savo savotiškai neliečiamą favoritą iš praeities, kuris yra Silent Hill 2 😊.

Galiausiai, rengi kino filmų apžvalgas portale kinfo.lt. Kaip pradėjai užsiiminėti šia veikla ir kokį filmą rekomenduotum vasaros atostogoms?

Filmai bei jų apžvalgos kilo labiau kaip hobis, kuri nusprendžiau panaudoti savo rašymo įgūdžių gerinimui. Esant akademinėje aplinkoje kartais per daug paskęstu hėgeliškų sakinių rašyme, ištęsdamas juos per visą pastraipą. Tad apžvalgų rašymas man turbūt yra kaip savotiškas įrankis gauti naudos iš laiko praleidimo stebint kino ekraną. Kol kas savo stiliumi tikrai nesu patenkintas, bet pastebėjau pozityvių pokyčių.

Kalbant apie filmus vasarai, rekomenduočiau, žinoma, praleisti kuo daugiau laiko gamtoje ir realiame pasaulyje apskritai, taip atsiplėšiant nuo augančios mūsų galvų virtualizacijos. O ir orai šiemet nėra nepalankūs… Tačiau jei reikia rinktis, pats gana stipriai laukiu naujojo Quentino Tarantino filmo Once Upon a Time in Hollywood.