Airidai, kodėl pasirinkai VU TSPMI?

VU TSPMI pasirinkau dėl kelių priežasčių. Prieš tai studijavau kitame universitete ir mane nelabai tenkino tų studijų kokybė, todėl nusprendžiau pabandyti laimę Vilniuje. Studijų kryptis ta pati, žinojau, kad VU TSPMI turi be galo daug protingų alumnų, todėl pagalvojau, kad čia man turėtų patikti. Negaliu pasakyti, kad labai daug domėjausi pačiu fakultetu, kokie dalykai bus dėstomi ar panašiai, tačiau pildant stojimų prašymus tai buvo mano vienintelis pasirinkimas be jokių alternatyvų. Net neturėjau plano B, dabar negaliu pasakyti, ką būčiau veikęs, jei nebūtų pavykę čia įstoti. Tikriausiai būčiau laukęs dar vienerius metus ir bandęs laimę iš naujo.

Buvai pirmakursių kuratoriumi. Kas paskatino juo tapti ir ką būsimiems pirmakursiams pasakotum kitaip dabar, praėjus keletui metų?

Kuratoriumi paskatino būti tai, jog ieškojau naujos veiklos ir norėjau kažkiek prisidėti prie universiteto vystymosi, naujų žmonių integracijos. Taip pat norėjau susirasti  naujų draugų. Praėjus beveik dviems metams galiu drąsiai pasakyti, kad man tai pavyko. Apskritai, gal kažko nepamenu, bet apie pačias studijas daug nepasakojau pirmakursiams, nenuteikinėjau jų  iš anksto, nepasakojau, kad tas geras, o anas blogas. Ne kartą gyvenimę yra tekę keisti išankstinį nusistatymą, nes kažkas buvo nuteikęs vienaip, o buvo visai kitaip. Stengiausi papasakoti, kur reikia mažiau stresuoti, kad „nesiparintų” lygiose vietose. Būsimiems pirmakursiams daugiau pasakočiau, jog stengtųsi išnaudoti universiteto teikiamas galimybes. Pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad universitetas turi radiją ir jame galima netgi turėti savo laidą. Taip pat daugiau papasakočiau apie galimybes vykti pasimokyti svetur, nors pačiam dar neteko niekur išvažiuoti.

Dar vienas pomėgis, apie kurį norėtume paklausti, yra protmūšiai. Organizuoji, dalyvauji. Kodėl?

Galiu pasakyti trumpai – be protmūšių manęs čia tikrai nebūtų. Pradinėse klasėse mokiausi tikrai gerai, bet vėliau buvo ganėtinai ilgas periodas, kai mokslai nesisekė taip gerai, mažai skaičiau, mažai domėjausi. Su draugais mieliau rinkdavomės šlaistytis kiemuose, veikti ne pačius tinkamiausius tokio amžiaus jaunimui dalykus, vietoj to, kad papildomai kažkuo pasidomėtume ar vakarus leistume prie knygų. Pažymių vidurkis buvo 7, gal truputį didesnis. Istorija ir geografija kiek geriau sekėsi. Pamenu, 10 klasėje teko sudalyvauti viename protmūšyje ir pavyko jį laimėti, tikrai nežinau kokiu būdu.  11 klasėje pradėjome su draugais žaisti Protų kovose su Robertu Petrausku. Tada pamačiau, kad turiu be galo daug spragų, pajutau didelį azartą ir norėjau viską perskaityti, viską įsiminti ir išmokti, aplenkti lyderius. Mokykloje vis dar nepersistengdavau, tačiau pradėjau skaityti daug knygų ir plėsti savo akiratį, todėl ir ten rezultatai pagerėjo. Viskas išaugo iki to, kad per savaitę sužaisdavom bent 3 protmūšiuose ir vieną kitą pačiam pavykdavo suorganizuoti. Egzaminus išlaikiau gerai (nors galvojau ir dabar galvoju, kad mano atveju, ten buvo daug sėkmės) ir tada galėjau įstoti čia. Prieš du metus gavau skambutį su pasiūlymu prisijungti prie jau minėtų „Roberto Petrausko Protų kovų“, nes jiems patiko mano siųsti klausimai. Tai yra pati aukščiausia Lietuvos protų kovų lyga ir pats buvau gerokai pasimetęs, kai sulaukiau tokio pasiūlymo. Žinoma, sutikau ir pasigailėti neteko, nes per tą laiką susipažinau su daug žinomų, be galo protingų ir talentingų žmonių. Pažintys visada praverčia, o draugai yra neišmatuojama vertybė. Dėl ateities su „Protų kovomis“ dar nieko nežinau, nes esu truputį nuo jų pavargęs…

Kaip tavo gyvenime atsirado stand-upas? Ar nori tapti Paulium Ambrazevičium?

Pirmuosius  stand-upus pamačiau 2009 metais per TV3 rodytą laidą „Humoro Klubas”. Dabar žiūrint galima pasakyti, kad ne tiek jau daug ten stand-upo ir buvo. Tačiau buvo ir labai gerų pasirodymų, nieko negaliu sakyti, tai buvo vieni pirmųjų žingsnių link vakarietiško komedijos žanro Lietuvoje. Vėliau domėjausi stand-upais tiek, kiek eidavau į tuos pačius „Humoro Klubo” pasirodymus, maždaug 1-2 kartus per metus. Minčių pasibandyti ir pats turėjau jau senokai, bet niekada nebuvau kalbėjęs normaliai į mikrofoną, prieš didesnę auditoriją. Niekada nemėgau išsiskirti ir būti dėmesio centre, kažkaip nejaukiai jausdavausi, panašiai kai dainuoja „Su gimimo diena“ ir nežinai kur dėtis. 2017 m. vasarį visgi išdrįsau užlipti ant scenos ir pasisekė tikrai labai gerai, vėliau sekė eilė visokiausių pasirodymų. Praėjusią vasarą pradėjau žiūrėti daug užsienio komikų pasirodymų, bandžiau išmokti jų bendravimo su publika, humoro pateikimo. Taigi, aktyviai domėtis pradėjau tik prieš metus. Dabar suskaičiuoju 22 pasirodymus įvairiuose renginiuose, kas Lietuvoje, jei tu nesi profesionalus komikas, yra tikrai daug per tokį trumpą laiko tarpą. Paulių visai neblogai pažįstu, tenka su juo pabendrauti, susitikti per atviro mikrofono renginius, yra tekę ir pasirodyti kartu. Paulius yra tas žmogus, per kurį susidomėjau VU TSPMI. Viskas čia susiję. Per „Humoro Klubą” pradėjau sekti jį, vėliau pamačiau, kad tai yra labai protingas žmogus, teko nusipirkti kelias jo protmūšių knygas, kas dar labiau įtraukė į protmūšių veiklą. Sužinojęs, kad Paulius baigė VU TSPMI, pasidomėjau kažkiek daugiau ir pačiu fakultetu. Tai yra žmogus, kuris tikrai turėjo daug įtakos mano buvimui tiek stand-up scenoje, tiek VU TSPMI. Juo būti nenoriu ir nesiekiu, nes nepajėgiu tokiais tempais skaityti knygų, skiriasi kažkiek ir humoras, ir jo supratimas. Beje, Paulius už „Lietuvos Rytą” serga. Pavyzdį imti tikrai galima, tačiau, kaip sakė Dvaitas iš „Ofiso” – tapatybės vagystė nėra juokai, todėl pabandysiu likti Airidu Jankumi.

Podcastas „Pralaužk vieną šaltą” – kodėl ir apie ką?

Mūsų podcastas gimė sėkmingų atsitiktinumų dėka. Labai nesiplėsiu, bet tikrai esame dėkingi „Lamų slėniui” ir Elui Ramanauskui, kurie mus priglaudė į savo studiją. Podcastą darome kartu su draugu Mantu. „Pralaužti šaltą” reiškia atidaryti skardinę šalto gėrimo, o ne pralaužti šaltą pašnekovą ar dar velniai žino ką, prisigalvoja visko žmonės. Pats podcastas Lietuvoje nėra labai populiarus žanras, todėl pagalvojome, kad tai yra nepaliesta niša ir galbūt čia galime kažką gero nuveikti. Abu esame pradedantys stand-up komikai, todėl podcastas yra pažymėtas kaip komedijos žanras. Tačiau ten ne vien juokaujame, būna tikrai rimtų temų (kartais visa serija būna rimta). Kviečiame žymius ir nelabai žymius, bet talentingus ir įdomia veikla užsiimančius žmones, kalbame iš esmės apie viską, pas mus nėra uždraustų temų. Kol kas interneto nesusprogdinome, bet po truputį didiname sekėjų ir klausytojų gretas ir šiuo metu projektą laikome pavykusiu.