Jesini kaimas, esantis tarp Kenijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyru­siam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu.

Teoriškai Jesini priklauso Tan­zanijai, tačiau didžioji dalis kaime­lio gyventojų dėl įvairių praktinių priežasčių save laiko Kenijos piliečiais. Didžioji jų dirbamos žemės dalis yra Kenijoje, vandenį jie semia iš Kenijos, taip pat naudoja Kenijos valiutą. Pasak vietinių gyventojų, Tanzanijos šilingas čia yra bevertis, nes dauguma prekiautojų atvyksta iš Kenijos. Galiausiai ir pačiai Tanzanijos valdžiai nelabai rūpi Jesini kaimelis, vargu, ar šalies oficialioji valdžia apskri­tai nutuokia jį egzistuojant.

Baobabai – sienoms nužymėti

Tokia kebli situacija susidarė dėl 1900 metų Anglijos – Vokietijos sutarties, kuria buvo pažymėta siena tarp Tanzanijos ir Kenijos. Oficialiai šioje sutartyje siena buvo aprašyta naudo­jant tokius laikinus riboženklius kaip baobabai, mangrovės ar net termitynai. Tad, nors oficialiai šioji siena vis dar egzistuoja, ją žymintis ženklai – nebe. Tiesa, vietiniai gyventojai gana dažnai naudoja baobabus nužymėti terito­rijoms dėl jų ilgaamžiškumo, tačiau netgi ir jų, praėjus šimtui metų, rasti yra neįmanoma, ką bekalbėti apie ter­mitynus.

Siena buvo dar kartą nužymėta 1956 metais – šįkart pastatant be­toninius stulpelius. Tačiau žymint jau buvo pastebėta, kad naujoji siena gerokai nukrypo nuo senosios – išnykę riboženkliai paprasčiausiai neleido nustatyti tikslių sienos ribų. Nepaisant de facto pasikeitusios sienos aprašymas sutartyje liko nepakeistas. Todėl realybėje iškyla daugybė dilemų, neaiškumai dėl sienos stabdo regiono ekonomikos vystymąsi ir palieka vietinius žmones, tokius kaip Jesini kai­melio gyventojai, sudėtingoje situaci­joje.

Įkalinti senose sutartyse

Iš pirmo žvilgsnio panašių problemų Afrikoje yra gausu. Štai Benino ir Nigerijos siena išlieka praktiškai neištyrinėta ir nesužymėta – pasienio teritorijos gyventojai nelabai nutuokia, kuriai valstybei priklauso. Beje, kaip ir Jesini kaimelio gyventojai, nelabai ir stengiasi priskirti save kuriai nors šaliai. Vienas genties vadas pareiškė, jog „mes vertiname šią sieną kaip skiriančią prancūzus ir anglus, o ne Jorubusą”.

Tikslia sienos demarkacija savo laiku nebuvo susidomėjusios ir metropolijos. Anglijos – Prancūzijos sutartis, pasirašyta 1889 metais, numatė, jog siena eis nuo pakrantės iki Nigerio upės, tačiau tuo metu tik strategiškai svarbios ir ekonomiškai vertingos teritorijos buvo tiksliai nužymėtos. Įdomu tai, kad minėtoji sutartis yra pats naujausias, todėl pagal tarptautinę teisę privalomas dokumentas, kuriuo yra nustatyta riba tarp abiejų valstybių.

Siena pagal upės vingius

Paveldėtos sienos šiuolaikinėje Afrikoje yra viena iš svarbiausių priežasčių, neleidžiančių jos valstybėms užsitikrinti saugumą, ekonominį stabilumą ir prieinamumą prie svarbių objektų. Net 16 Afrikos valstybių neturi jūrinės sienos. Paveldėtų sienų problemas gerai iliustruoja Gambijos atvejis. Atrodytų, lyg Gambija yra įsigraužusi tiesiai į Senegalo valstybės vidurį. Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km. Tokias keistas sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus.

Pati Gambijos upė yra viena geriausiai laivybai tinkamų upių visoje Afrikoje, todėl pažiūrėjus į žemėlapį darosi akivaizdu, kad tiek Senega­lui, tiek žemyne esančiam Maliui ši upė turėjo tapti pagrindine arterija prekių eksportui. Tačiau Senegalas buvo Prancūzijos kolonija, o Gambija – An­glijos. Abi metropolijos dėl tarpusavio politinių ir ekonominių nesutarimų nebuvo suinteresuotos bendradarbiauti. Todėl prancūzai buvo priversti statyti pirmajį geležinkelį Afrikoje iki Dakaro uosto prekėms gabenti. Tai nepaprastai padidino tokių prekių transportavimo kaštus. Tuo tarpu Gambijos upe prekes gabeno tik pati Gambija. Galiausiai, dėl mažo noro ekonomiškai bendradarbiauti nukentėjo abi metropolijos.

Neteisingai nubrėžtos sienos – didžiausia problema?

Tikriausiai daugelis yra girdėję is­torijas apie neteisingai nubraižytas Af­rikos sienas ir įvairių grupių atskyrimą Europos valdovų kabinetuose dalijantis žemyną. Iš pirmo žvilgsnio šie kal­tinimai yra visiškai teisingi. Oficialiai buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės Afrikos sienos atskyrė net 177 et­ninius regionus. Tačiau šiuolaikinei Afrikai daugiausia problemų kelia ne tiek etninių regionų atskyrimas (tokių atvejų visame pasaulyje rasime daugybę), bet paveldėtos sienos, kurios neleidžia daugeliui Afrikos valstybių užsitikrinti sąlygų, būtinų sėkmingam ekoniminiam vystymuisi. Mažas ben­dradarbiavimo tarp valstybių lygis, reikalingos infrastruktūros ir stabilios elektros energijos trūkumas nepa­prastai padidina veiklos kaštus, o tai daro vietinį verslą nekonkurencingą pasaulinėje rinkoje. Daugelį stambių investicinių projektų Afrikos šalys galėtų įgyvendinti kartu, tačiau sienų klausimai ir tarpusavio nesutarimai sumažina tokio bendradarbiavimo galimybę.

Jei po paskaitų ištrūkus iš TSPMI koridorių dar nesinori bėgti tolyn, užtenka prisėsti ant suoliuko, visai priešais pastatą, ir kurį laiką, ypač vakarais, stebėti jo dar šviečiančius langus. Senoji Vokiečių gatvė, kurioje rūmus galėjo turėti tik turtingi žmonės, neretai susiję su karaliaus dvaru, garsūs Lietuvos didikai – Goštautai, Sa­piegos, Kiškos, Tyzenhauzai, taip pat Vilniaus arkivyskupija, liuteronų bažnyčia, dabar vilioja barų lankyto­jus ir išmaldos prašytojus – jie vieninteliai išliko nepasikeitę per il­gus amžius.

Tikriausiai jie buvo čia ir tada, kai Vokiečių gatvėje ir visą 61 kvartalą įrėminančiose Ašmenos, Mėsinių, Šv. Mikalojaus gatvėse, netoli pagrindinės prekybos vietos – Rotušės aikštės, nuo XIV a. kunigaikščio Gedimino kvietimu kūrėsi amatininkai ir pirkliai. Nors kvartalo namų ir gatvių tinklas baigė formuo­tis XVI a., pastatų vidaus ir išorės architektūra kito. Nuolat atnaujinant pastatus, gotikinės architektūros fragmentai daugiausiai išliko namų rūsiuose, tuo tarpu fasadai ir vidaus interjeras buvo perstatomi renesanso, baroko, klasicizmo stiliumi. Dėl Vilnių niokojusių gaisrų Vokiečių gatvėje neišliko renesanso architektūros pavyzdžių, randamos vos kelios barokinės detalės, iki Antrojo Pasaulinio karo buvo išlikę nemažai klasicizmo architektūros bruožų, dažniausiai pasislėpusių po gausia eklektika.

Tačiau ilgai žiūrint į pilkai mėlyną TSPMI pastato fasadą, pradeda ryškėti smulkios baltos detalės, puošiančios langus ir piliastrus (it. pilastro − kolona, stulpas) – konstrukcinis ar dekoratyvi­nis architektūros elementas, vertikalus stačiakampis arba pusapvalis sienos kyšulys (panašus į iš sienos išsikišusią koloną ar stulpą)). Tokias pat galima pamatyti ir senosiose nuotraukose – ten užfiksuotas vis tas pats triaukštis, į gatvę išsikišęs, aukštesnis už aplinkin­ius namus pastato fasadas, tik jei žiūri į juodai baltą J. Bulhako fotografiją, darytą dar nepasibaigus Antrajam Pasauliniam karui, raidžių TSPMI ir vėliavos su meandra nėra. Pasirodo, kad Vokiečių g. 10 visai nėra TSPMI, netgi labai ne TSPMI, o kažkas, ir artimiau susijęs su pačia Vokiečių (ar Muziejaus) gatve ir visu miestu. Tai, kas yra Vokiečių g. 10, priklauso tik nuo stebėtojo.

Jei ieškočiau to paties stebėjimo suoliuko prieš gerus aštuoniasdešimt metų, jo tiesiog ten nebūtų ir į pastatą būtų galima žiūrėti nuo kokios žydų parduotuvėlės slenksčio. Aplinkinės gatvės tokios siauros, kad saulė apšviečia tik viršutinius aukštesnių pastatų aukštus ir stogus. Žiūrint iš kitapus gatvės, pastatas, stovintis Vokiečių g. 10 taip arti, kad atrodo daug aukštesnis. Juk Vokiečių gatvė prieš lemtingą sovietinę rekonstrukciją šeštajame dešimtmetyje buvo gero­kai siauresnė – ten, kur šiandien palikta vieta madų demonstravimui ir lauko kavinėms, rytinėje gatvės pusėje stovėjo namai, ir jų vidiniuose kiemuose būta ne mažiau paslapčių ir intrigų nei kitapus gatvės esančiame, dešimtuoju numeriu pažymėtame Arono Žuko pastate. Šis žydiško vardo ir lietuviškos pavardės turėtojas – paskutinis pastato savininkas prieš karą. Šitas tikriausiai labai turtingas žmogus XX a. pradžioje ėmėsi rekon­struoti savo nuosavybę, stovinčią Vokiečių g. 10 ir netinkančią jo vykdo­mos komercinės veiklos, tuo metu vykusios visų Vokiečių gatvės pastatų pirmuosiuose aukštuose. A. Žukui prireikė keturių plačių vitrininių langų – visiškos fasado naujovės. Taip pat – aukštesnio pastato vidiniame kieme. Šie pritaikymai buvo palaiminti miesto vadovybės, kuri tikriausiai negalvo­jo apie istorinio fasado išsaugojimą. Kita ver­tus, juk ne kanalizaci­jos įrengimas ar A. Žuko langai padėjo pamatą pastate vyraujančiai eklek­tikai. Dėl XIX – XX a. būdingo gyvenamųjų ir komercinių patalpų trūkumo Vokiečių gatvės architektūrą papildo naujos detalės, skirtos pastatų funkcionalumui padidinti. Pašiūrėmis ir sandėliukais užgrūsti vidiniai kiemai, platinami langai, į nedegius keičiami dar išlikę senoviniai mediniai laiptai. Eklektika! Toks likimas ištinka visus pastatus, kurie vienu metu priklauso net šešiems savininkams – nors vieni jų save vadinę grafo Potockio įpėdiniais. Iš tiesų, žvelgiant į pastatą kokiais 1857 m. gali nustebinti jo gyventojų įvairovė – lenkai, žydai ir net valstybė (tikriausiai Imperija) laiko save pastato dalininkais. Ar ištinka tokį pastatą likimas tų pastatų, kuriuos vienas šeimininkas nudažo žalia, o kitas – salotine spalva? Šito nežinome, žinome tik tai, kad vidiniame kieme jie visi dalijasi bendru sandėliu ir arklide, apsiperka tikriausiai vienoje iš keturių krautuvėlių, įsikūrusių pirmame aukšte, išėję pasivaikščioti gali susitikti su žymiais kaimynais – net pačiu S. Moniuška, gyvenančiu netoliese, beveik priešais vieną didžiausių to meto – viešbučių „Euro­pa”, įsikūrusį Vokiečių ir Dominikonų gatvių sankryžoje, priešais Tyzenhauzų rūmus. Bet į butus ir bute­lius suskirstytas dešimtuoju numeriu Vokiečių g. pažymėtas pastatas XIX a. viduryje – kontrastas tam, koks jis buvo ankščiau! Juk XVII a. jis žinomas kaip Vitebsko vaivados rūmai, o tuo metu Vitebsko vaivado­mis buvo patys Sapiegos, kurie jiems priklausančiuose rūmuose Vokiečių gatvėje pastato barokinį fligelį ir per­stato gotikinį į gatvę atsuktą pastatą pagal baroko taisykles. Ši didelė in­vesticija istorijai pasirodo neverta išsaugojimo – Vilnių siaubiantys gais­rai sunaikina beveik visą nebažnytinę barokinę architektūrą, ne išimtis ir Sapiegų rūmai, vėliau atitekę mažai istorijai žinomam Vynsorui, vėliau – Kielšovskiui, kuris, nenorėdamas atsi­likti nuo mados, rekonstruoja pastatą pagal klasicizmo taisykles.

Tačiau ar žino jie, kad pati vertingiausia pastato dalis taip ir lieka atspari architektūriniams vėjams? Pastato rūsiuose išlikę gotikiniai skliautai siūlo nusikelti į pačią Vokiečių gatvės istorijos pradžią – galbūt net į tuos laikus, kada, paklausę kunigaikščio Gedimino kvietimo, į Vilnių atkeliauja pirkliai ir amatininkai. XV a. pradžioje, kada 312 posesija, kurioje dabar ir stovi pasta­tas esantis Vokiečių g. 10, priklauso Vilniaus vaivadai Manvydui, joje stovi ne vienas, o du namai. Jie gotikiniai – galu atgręžti į gatvę, jų mūras labai primena to paties Man­vydo rūmus, stovėjusius Žemutinės pilies teritorijoje ir palaidotus po kalno šlaitonuošliauža. Prie vieno iš namų glaudžiasi bokštas, savo stiliumi primenantis Trakų pilies donžoną (pranc. donjon – viduramžių pilies gynybinis, sar­gybos ir gyvenamasis bokštas). Nereikia abejoti – tai tikrai didingi rūmai, saugūs ir kartu patogūs, nes jie dideli, mūriniai, tikriausiai dviaukščiai. Jų rūsiai išlieka per visas miestą ir namą palietusias negandas.

Iš tiesų, žiūrint į pastatą, reikia stebėtis, kiek daug išliko. Laimingas tas adresas Vokiečių g. 10: aplinki­niai namai sugriaunami karo metu, sulyginami su žeme sovietmečiu, dingsta ištisi žydų kvartalai, pasikeičia miesto valdovai ir gyventojai, pastatų paskirtis, vyksta leistinos ir neleis­tinos rekonstrukcijos, o triaukštis namas Vokiečių g. 10 kartu su vi­dinio kiemo ansambliu lieka beveik nepaliestas. Net jei vidaus interjeras, daug kartu keistas ir tobulintas šeimininkų, nedaug išlaiko praeities žymių, kaip didžiausias netikėtumas restauratoriams, prieš trisdešimt metų susirinkusiems į posėdį, at­rodo pastato išorė – Lietuvoje tokių pastatų beveik nėra išlikę. Lemtingas sprendimas – keisti pastato paskirtį ir iš gyvenamojo padaryti visuomeniniu.

Todėl sėdint ant suolelio po paskaitų reikia šiek tiek laiko skirti to lemtingojo fasado pažinimui – pakelti akis nuo keturių plačių A. Žuko įtaisytų vitrinų langų – pro juos matosi jau ne prekės, o kolegos studentai – ir ilgiau pažiūrėti į smulkiais ornamentais papuoštus langus, į jų išdėstymą, į vos matomas kolonas, į stogo liniją, į tamsius vartus į vidinį kiemą ir per senamiesčio kiemus pasiekti Šv. Mikalojaus bažnyčią – sakoma, kad Vokiečių gatvės ir aplinkinių kvartalų istorija prasideda būtent nuo jos.

Nors vyriškumas, anot Mansfield, egzistuoja savo pavyzdžiuose, kurie atkleidžia jį geriau nei apibrėžimai, jis visgi pateikia pagrindines savo vyriškumo sampratos ypatybes. Taigi kaip Mansfield apbrėžia vyriškumą? Pirma tai pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas vadovauti. Pirmasis laiduoja nepriklausomybę nuo kitų ir situacijos kontrolę. Vyriškumas kovoja su baime, tai jos kontrolė. Čia Manfield prilygina vyriškumą drąsai, kadangi graikiškas žodis andreia, reiškiantis vyriškumą, reiškia ir drąsą. Tačiau čia iškyla klausimas, ar minėtos savybės taip pat negali būti praktikuojamos ir moterų? Mansfield atsakymas vis dėlto neįtikina: jo nuomone, moters dorybė yra jos orumas, dėl kurio ji niekuo nerizikuotų. Taigi iš esmės moteriai praktikuoti vyriškumo dorybę pagal tokį Mansfield supratimą yra jei neįmanoma, tai labai sunku. Visgi toliau savo knygoje tokią savo nuomonę jis paneigia.

Autorius teigia, kad vyriškumo dorybė iš esmės skiriasi nuo Simone Beauvoir feminizmo pasiūlytos lyčių transcendencijos, kuri pasiūlydama panaikinti socialines roles ir transcenduodama lytį nenukreipia niekur kitur. Skiriasi ir nuo liberalizmo universalizmo, teigiančio egalitaristinį žmogiškumą. Drąsa, kaip jau minėta, pagal Mansfieldo Aristotelio Etikos interpretaciją, yra vyriškumas (tai drąsa, parodama mūšio lauke). Tačiau ten pat Mansfield teigia, kad Aristotelis aptardamas drąsą nedaro skirtumo tarp lyčių ir buvimas vyru nėra nei pakankama, nei būtina sąlyga drąsai. Taigi šia prasme, Aristotelis taip pat kalba apie lytiškai neutralią visuomenę, tačiau ji skiriasi nuo dabartinės tuo atžvilgiu, kad neutralumas čia siejamas su dorybės praktikavimu, kuris gali būti atliekamas nepriklausomai nuo lyties. Vyriškumas yra vieniems lengviau, kitiems sunkiau pasiekiamas įprotis, ne žinios. Vyriškas arba drąsus žmogus prisiima atsakomybę rizikingose situacijose. Taip deklaruojamas asmens nepakeičiamumas ir tai, kad tokio vyriškumo neįmanoma kitiems išmokti žinių pagalba. Taigi vyriškumas yra būtina, bet neišmokstama dorybė. Vyriškumas taip pat turi kelis lygmenis: viena vertus jis gali būti bendras visų vyrų bruožas, tačiau aukštesniame lygmenyje jungti tik labiausiai vyriškumo dorybe pasižyminčius, taip pat įskaitant moteris (Mansfield 2006: xii).

Taigi apžvelgiant Mansfield vyriškumo kaip dorybės sampratą ir ją lyginant su anksčiau šioje esė pateikta, visgi iškyla klausimas, ar tikrai vyriškumą galima priskirti/išvesti iš dorybių. Nors pats autorius, kaip pristatyta anksčiau, remiasi klasikine mintimi, tačiau skirtingai nei klasikiniai autoriai, jis vyriškumą laiko ne keliu į tiesą kaip žinojimą, o tik įpročiu, taigi Aristotelio pateiktoje klasifikacijoje paskutinę vietą užimančia žinojimo funkcija. Pagal klasikinę sampratą dorybės yra ugdomos, tačiau Mansfield teigia, kad jo vyriškumo išmokti neįmanoma. Dar daugiau, autorius pripažįsta, kad tai nėra savaime geras dalykas. Taip mąstyti apie dorybes (žinoma, turint omenyje visoms joms taikomą saikingumo principą arba kitaip tariant, „aukso vidurio taisyklę“) būtų tas pats, kas paneigti kone svarbiausią jų bruožą – reliatyvumo nepripažinimą. Analogiškai, dorybės senąja tradicija sekant gali būti praktikuojamos tiek vyrų, tiek moterų, tačiau nors Mansfield ir užsimena apie moteris su vyriškumo dorybe, tačiau neabejotinai, jo supratimu, tai vienetiniai atvejai. Taigi nors sutinkant su Mansfield pastebėjimais apie skirtis tarp lyčių neigiančia arba jų nebepripažįstančia visuomene bei to pasekmes socialiniams santykiams, visgi sunku sutikti su jo vyriškumo priskiriamo dorybėms samprata, neneigiant šios savybės svarbos.

Maceina teigė, kad „vertybės sąvoka yra toji kempinė, kuria žmogus nušluostė visą horizontą, pašalindamas iš jo būtį.“ (Maceina 1950: 91). Tokioje situacijoje laikytis autoritetų, dar daugiau, kalbėti apie dorybių praktiką, tampa kone radikalia laikysena (dorybės gi nušluotos kartu su horizontu…). Tačiau dorybių šalininkus vis dėlto galime vadinti optimistais. Iš jų perspektyvų žvelgiant, negalima teigti, kad dabartiniai laikai yra apskritai „nedorybingi“. Su Nietzsches pagalba išbraukus šį žodį iš socialinio ir politinio žodyno, save galime apibūdinti kaip neišmanančiais, pamiršusiais dorą. Juk neįmanoma gyventi pagal principus ne tik jų neturint, bet ir apie juos nežinant. Šiuo metu neatrodo, kad dorybės yra galutinai užmirštos ir pakeistos vertybių: atsiranda ir pirmųjų šalininkų ir net bandymų pildyti jų sąrašą. Vertybių tironijos režimas galbūt nėra toks griežtas. Nepaisant to, kalbėti apie perėjimo nuo dorybių prie vertybių pasekmes socialinio pasaulio supratimui yra būtina.

1.    Bloom, Allan, 1987. The Closing of the American Mind, New York: Simon and Schuster.
2.    Foucault, Michel, 1984. The Foucault Reader, New York: Pantheon Books.
3.    Himmelfarb, Gertrude, 1995. The De-moralization of Society: From Victorian Virtues to Modern Values, London: IEA Health and Welfare Unit.
4.    Jokubaitis, Alvydas, 2012. Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universitetas.
5.    Kreeft, Peter, 2011. Grįžti prie dorybių, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
6.    Maceina, Antanas, 2004. Raštai. 9 T., Vilnius: Margi raštai.
7.    Maceina, Antanas, 1950. „Smūgis vertybių filosofijai,“ Aidai, 2.
8.    Mansfield, Harvey C., 2006. Manliness, New Haven, London: Yale University Press.
9.    Strauss, Leo, 1994. Natural Right and History, Chicago, London: The University of Chicago Press.

Sabina Karmazinaitė yra VU TSPMI lyginamosios politikos magistro programos studentė. Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikinė politikos samprata“ (prof. A. Jokubaitis) rašto darbo pagrindu.

Maceina interpretuodamas Martiną Heideggerį sako, kad Nietzsche nužudė Dievą būtent tokiu būdu: paversdamas jį vertybe (Maceina 1950: 91). Vertybė, Maceinos supratimu, juk yra tai, kas vertinama, vadinasi, pats vertintojas yra aukščiau vertinamojo objekto. Maceinai toks santykis atskleidžia gilesnius ryšius tarp būties ir gėrio: šių dviejų elementų ankstesnis sutapimas (tai, kas yra, yra gera) dabar pakeičiamas santykiu, pagal kurį bet kas, kas yra vertinga, yra ir gera. Šia prasme, vertybės apibrėžia būtį, taigi ji galinti būti ir neturinčia vertės. Iš to seka, kad nebūtinai, tai, kas laikoma vertybėmis yra apibrėžiantis socialinę realybę dalykas: kitaip tariant, tai, ką vertybių pagalba tiria socialiniai mokslai, dar nereiškia, kad yra svarbiau už tai, kas lieka už tiriamų ir įvardintų vertybių ribos. Vertybių sąvoka neapimama socialinė realybė ir dalis būties (didelė dalis) lieka neįvardinta. Tai socialinių mokslų, besivadovaujančių vertybių sąvoka, kritika. Allan Bloom, Leo Strausso mokinys, modifikuodamas Platono pasakymą taip konstatuoja dabartinę padėtį: „mes nemylime daiktų už tai, kad jie geri; jie geri, nes mes juos mylime“ (Bloom 1987: 197). Tai reiškia, kad būtent subjektyvus pasirinkimas lemia tai, kas yra gera. Gėrio ir blogio sąvokos pakeičiamos vertybėmis, kurių autoriai nereferuoja į nieką kitą už savo pasirinkimo: už vertybių nestovi jokie kiti šaltiniai, tik subjektyvi individo nuomonė. Todėl Bloomas gelbėdamas situaciją kalba apie įsipareigojimą vertybėms, kaip apie vieną iš įmanomų jų tikrosios vertės atgaivinimo būdų. Įsipareigojimas peržengia laikinumo ribą ir verčia asmenį ne spontaniškai kaskart pasirinkti, tačiau pasirinkimus dėlioti į sistemą, grįstą įsipareigojimu.

Klasikinėje politinėje mintyje, anot Strausso, dorybės nebuvo siejamos tik su individualiu pasirinkimu, jos glaudžiai siejosi ir su politine realybe. Politinė veikla buvo laikoma tinkama, jei ji buvo nukreipiama į dorybę. Buvo daroma prielaida, jog politinės bendruomenės ar valstybės moralė yra tokia pati kaip ir individo. Politinė dorybė yra lygi individualiai dorybei. Todėl polio tikslas yra nukreiptas į individą ir jo ugdymą. Klasikai, šia prasme, nebuvo egalitarizmo gerbėjai. Tai matoma ir iš jų dorybių suvokimo. Nors pripažinta, kad visi žmonės turi gebėjimų dorybei, tačiau toli gražu ne visi jų lygiai uoliai siekia, taip pat vieniems dėl to reikia pagalbos, kitiems ne (Strauss 1994: 134). Toks supratimas kyla iš klasikų prielaidos, kad žmogaus prigimtis ir žmogaus prigimties tobulumas, siejamas su dorybėmis, yra skirtingi dalykai. Dorybės negali būti tiesiogiai išvedamos iš žmogaus prigimties.

Iš to, kas pasakyta anksčiau, galima suprasti, kad vienas iš pagrindinių vertybių ir dorybių skirtumų yra jų skaičius: galime įvardinti tūkstantį ir vieną savo vertybę, tačiau pagrindinės dorybės išlieka tos pačios. Visgi šis santykis nėra toks paprastas. Pripažįstama, jog keturios pagrindinės kardinalinės dorybės, ateinančios iš klasikinės filosofijos tradicijos, yra teisingumas, išmintis, drąsa ir nuosaikumas. Jos vėlesnės tradicijos buvo papildytos trimis krikščioniškomis arba dieviškosiomis – tai tikėjimas, viltis ir meilė (gr. agape): išmintis be tikėjimo laikoma kvailybe, teisingumas be meilės – žiaurumu, drąsa be vilties – neviltimi. Tomas Akvinietis tokį dorybių prijungimą laikė pateisinamu, tuo tarpu Augustinas jam nepritarė. Tačiau visgi apskritai dorybės buvo matomos ne tik kaip svarbios individualiai asmens gerovei, tačiau taip pat ir valstybei bei visuomenei. Pati dorybių idėja iki šiol nebuvo neigiama. Pripažįstama, kad išvardintos dorybės nėra vienintelės, tačiau jos svarbios žmogui nepriklausomai nuo laiko ir vietos aplinkybių.
Šiuolaikiniai dorybių gynėjai dar nėra išnykę, pvz., Peter Kreeft galima vadinti tradicinių dorybių šalininku, kurio užmojis sugrįžti prie dorybių dabar gali atrodyti kaip itin senamadiškas ir nereikalingas. Kreeft kritiškai traktuoja dabartinę „vertybių tironiją“: „Vertybės – tai įsivaizdavimai, šmėklos, mirguliuojantys dvasinės energijos pavidalai“ (Kreeft 2011: 27). Mokslininkų pasirinkimas tirti vertybes reiškia dorovinės tvarkos supratimą per asmeninius pasirinkimus, o toks supratimas iš esmės skiriasi nuo klasikinės, moralės surištos su dorybėmis, sampratos. Kreeft įtikinamai argumentuoja, kad „etika be doros yra menkas padorumas“, tai tik iliuzija. Etika, grįsta vertybėmis praranda savo prasmę. Vertybės savo esme negali būti „nemalonios“, tačiau etika toli gražu nėra tik tai, kas patogu. Priešingai, ji verčia mokytis ir pripažinti klydus, jai reikia pastangų ir ne tik mielų pojūčių.

Kreeft pristatydamas anksčiau minėtas dorybes, daro prielaidą apie žmogaus prigimčiai naudingą (nes teisingumas, anot Platono, yra naudingiau už neteisingumą) dorą, kaip sielos sveikatą. Be abejo, tokia dorybių samprata suponuoja tikėjimą ir Dievą, teisingumą ir ydas, kai tuo tarpu dabartinis vertybių supratimas kalba tik apie tinkamus, priimtinus ar netinkamus poelgius. Platono supratimu, žmogus buvo suvokiamas kaip ydinga būtybė ir to priežastis buvo nežinojimas. Aristotelis teigė, kad žinojimo siekiama dėl trijų priežasčių: pirmiausia dėl tiesos, tuomet dėl moralaus veikimo ir galiausiai mažiausiai svarbi priežastis – tai praktinės žinios, gebėjimas gaminti daiktus. Tiek Platonui, tiek Aristoteliui dėl to dorybės buvo gėrio pažinimo kelias: „dora yra pažinimas ir pažinimas yra dora“. Tai taip pat svarbu teisingumo sampratai ir jo paieškoms: pagal klasikinę mintį, teisingas mąstymas veda ir prie teisingo pasirinkimo. Tokie teiginiai dabartiniame kontekste atrodo keistai. Vertybės yra tai, kas teisinga, todėl negali būti jokio vienijančio tiesos šaltinio, kadangi, kas vertinga ir ne, nusprendžiama individualiai.

1.    Bloom, Allan, 1987. The Closing of the American Mind, New York: Simon and Schuster.
2.    Foucault, Michel, 1984. The Foucault Reader, New York: Pantheon Books.
3.    Himmelfarb, Gertrude, 1995. The De-moralization of Society: From Victorian Virtues to Modern Values, London: IEA Health and Welfare Unit.
4.    Jokubaitis, Alvydas, 2012. Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universitetas.
5.    Kreeft, Peter, 2011. Grįžti prie dorybių, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
6.    Maceina, Antanas, 2004. Raštai. 9 T., Vilnius: Margi raštai.
7.    Maceina, Antanas, 1950. „Smūgis vertybių filosofijai,“ Aidai, 2.
8.    Mansfield, Harvey C., 2006. Manliness, New Haven, London: Yale University Press.
9.    Strauss, Leo, 1994. Natural Right and History, Chicago, London: The University of Chicago Press.

Sabina Karmazinaitė yra VU TSPMI lyginamosios politikos magistro programos studentė. Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikinė politikos samprata“ (prof. A. Jokubaitis) rašto darbo pagrindu.

Straipsnis iš 9 Post Scriptum numerio “Politika ir gamta” 2006

Deividas Šlekys

Vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogui. Be kita ko, jis taip pat gali būti ir karo tarp valstybių priežastimi, ir derybų objektu. Visgi šalių, kurioms vandens trūkumo problema nėra aktuali, tiek akademiniame diskurse, tiek praktinėje politikoje šiam klausimui yra skiriama mažai dėmesio. Bent jau Vakarų valstybių atstovai problemas, susijusias su vandeniu yra linkę priskirti prie taip vadinamosios „žemosios politikos“ (angl. low politics) – grupės. Tačiau žmonijos istorija, ekologinės pasaulio būklės pokyčiai rodo, jog tiek geriamo, tiek naudojamo irigacijai vandens problema turėtų būti įtraukta į „aukštosios politikos“ (angl. high politics) – darbotvarkę.

Vandens svarba

Kalbant apie vandens reikšmę tarptautiniams santykiams, būtina pabrėžti, jog svarbūs yra ne tik pačio vandens resursai (upės, ežerai), bet ir su juo susijusi infrastruktūra (kanalai, užtvankos, hidroelektrinės ir kt.) bei jos kontrolė. Mažiausias vandens trūkumas gali sukelti didelius neramumus valstybių viduje ir tarp jų, dėl suprastėjusių sanitarinių sąlygų tapti įvairių ligų proveržio priežastimi ar nulemti milijonų žmonių žūtį. Kita vertus, būdamas energijos šaltiniu, didesnio derliaus ar prieaugio garantu – yra reikšmingas ir ekonomikos augimo bei vystymosi veiksnys.

Pagrindinės problemos

Viena pagrindinių nesutarimų dėl vandens priežasčių yra ta, kad vandens telkiniai bei šaltiniai – upės ar ežerai – kerta ne vienos valstybės teritoriją. Todėl šalys, kontroliuojančios upių aukštupius gali daryti spaudimą tos pačios upės žemupyje esančioms valstybėms. Užtvankų statymas yra vienas iš tokio spaudimo priežasčių, nes regionai, esantys žemiau užtvankos tampa priklausomi nuo užtvankos darbo rėžimą reguliuojančiųjų.

Kitas faktorius yra vandens panaudojimas elektros energijai gaminti. Todėl bet koks upės tėkmės greičio bei galios sumažinimas gali neigiamai atsiliepti hidroelektrinės veiklai, o kai kuriais atvejais hidroenergija yra svarbiausias elektros energijos šaltinis, nuo kurio priklauso visos valstybės funkcionavimas. Taip pat vanduo, jo ištekliai gali būti panaudoti ir kaip galingi bei didžiulį destruktyvų poveikį turintys ginklai: dirbtinis potvynio ar sausros sukėlimas, vandens užnuodijimas ir panašūs „išradimai“.

Realaus gyvenimo pavyzdžiai

Visgi norint suprasti, kokia svarbi ir aktuali yra vandens problema, būtina panagrinėti konkrečius atvejus. Vienas ryškesnių – Izraelio atvejis. Siekiant visapusiškai įvertinti Izraelio ir kaimyninių valstybių santykius, būtina kalbėti apie vandens faktorių.

Jei vandens išteklių (Izraelio ir jo kaimynų atveju – Jordano upės) veiksnys būtų ignoruojamas, mes negalėtumėme iki galo suprasti, kodėl Tel Avivas turbūt niekada neatiduos Golano aukštumų ar Vakarų kranto. Golano aukštumose prasidedanti Jordano upė yra svarbiausias Izraelio vandens šaltinis, o upės aukštupio kontrolė, kaip jau buvo minėta, leidžia kontroliuoti tolesnę jos tėkmę. Todėl 1967 m. tarp Izraelio bei Sirijos, Jordanijos ir Egipto vykęs Šešių dienų karas, kurio metu ir buvo užgrobtos minėtos teritorijos, kartais yra vadinamas „vandens karu“.

Kitas regionas – palei Nilo upę. Egiptui Nilas yra gyvybiškai svarbus ir bet kokie vandens lygio svyravimai labai atsiliepia visam šalies gyvenimui. Tokia priklausomybė nuo upės Egiptą daro labai pažeidžiamu. Nilas sudaro 97 proc. visų Egipto vandens išteklių, tačiau net 95 proc. visos upės yra už šalies teritorijos, Kairui priklauso kone vien tik Nilo žemupys. Ilgiausios pasaulio upės baseino teritorijoje be Egipto yra dar 8 valstybės: Sudanas, Etiopija, Kenija, Ruanda, Burundis, Uganda, Tanzanija, Kongo demokratinė respublika. Tad bet kuri valstybė, sumaniusi pastatyti užtvanką, hidroelektrinę ar Nilo vandenį panaudoti irigacijai (Sudanas ne kartą buvo užsiminęs apie tokią galimybę) kelia grėsmę Egiptui, nes tokiu būdu gali sumažėti Nilo vandens lygis, o tai neišvengiamai turėtų skaudžių padarinių visai šaliai. Todėl ne veltui Egipto prezidentas Anwaras Sadatas iš karto po istorinės taikos sutarties su Izraeliu pasakė, jog „vienintelis dalykas, kuris gali priversti Egiptą vėl kariauti, yra vanduo“.

Vanduo kaip ginklas

Galiausiai reikėtų nepamiršti ir vandens kaip ginklo panaudojimo galimybės. Galima prisiminti, kaip Nyderlandų gyventojai revoliucijos prieš ispanus metu sugriovė vandens dambas ir užliejo didžiulius žemės plotus. O vandens užnuodijimas yra nuo senų laikų taikoma kovos su priešais priemonė. Taip pat 1986 m. Š. Korėja nusprendė statyti hidroelektrinę ant Hano upės, kuri teka per P. Korėjos sotinę Seulą, intako. Ekspertai paskaičiavo, jog paleidus visą hidroelektrinės rezervuaruose sukauptą vandenį Seulas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tad P. Korėja buvo priversta pateikti formalų prašymą Pchenjanui, kad šis sustabdytų elektrinės statybas, bei sukurti sudėtingą apsaugos sistemą, kuri turėtų apsaugoti sostinę nuo galimo tokio pobūdžio antpuolio.

Apibendrinant galima teigti, jog vandens reikšmė, tiek kalbant apie individualius žmogaus, tiek apie valstybės poreikius, yra akivaizdi. Bene ryškiausiai jo svarbą išvystame „karščiausiuose“ ir jautriausiuose pasaulio regionuose. Tikėtina, jog ateityje bus kovojama ne dėl naftos ar dujų, bet dėl vandens išteklių. Ypač turint omenyje, jog ir pats vanduo gali būti panaudotas kaip galingas ir pavojingas ginklas.

Tačiau pradėkime nuo vertybių sampratos. Gertrude Himmelfarb savo knygoje (Himmelfarb 1995) lygindama Viktorijos laikų Didžiosios Britanijos visuomenės dorybes ir šių laikų vertybes kalba apie visuomenės perėjimą nuo dorybių prie vertybių. Autorės teigimu, kalbėdami apie Viktorijos laikų vertybes, kaip ir, pavyzdžiui, apie dabartines Lietuvos vertybes, mes esame susaistyti laiko, vietos, kultūrinių ir kitų faktorių. Tai svarbu tuo atžvilgiu, jog tai, kas buvo laikoma vertybe prieš šimtą metų, toli gražu nereiškia, kad tai bus suprantama kaip vertybė ir dabar. Tuo labiau to negalima taikyti skirtingoms šalims ir kultūrinėms aplinkoms. Himmelfarb savo analizės pradžioje cituoja Margaret Thatcher, kuri kalba apie pradingusias Viktorijos laikų vertybes, tačiau pati Himmelfarb teigia, jog tų laikų žmonės vertybių sąvokos net nebūtų naudoję: tai, ką turėjo omenyje Thatcher, anksčiau būtų pavadinta dorybėmis. Šis Himmelfarb pastebėjimas kelia klausimą, kada apskritai pradėtas vartoti „vertybių“ terminas ir ką reiškia toks pasikeitimas.

Trumpai tariant, dorybių virtimas vertybėmis reiškia pastarųjų individualizaciją ir subjektyvinimą. Tai modernybės nešamos filosofijos reiškimosi ženklai, atėję su sekuliarizmu ir Apšvieta. Pirmasis apie vertybes prabilo Friedrichas Nietzsche XIX a. pab., vartodamas šį žodį nauja forma, t.y., kaip daugiskaitinį daiktavardį, o ne kaip veiksmažodį „vertinti“ ar daiktavardį „vertė“. Vertybės tapo žodžiu, išreiškiančiu moralinius įsitikinimus ir apskritai įvairias visuomenės pažiūras. Tai neabejotinai buvo revoliucija prieš klasikines dorybes. Kartu su skelbiama Dievo mirtimi, Nietzsche ilgam iš gyvųjų sąrašo išbraukė ir dorybes. Dievo mirtis reiškia aukštesnės, ne žmonių sutarties apibrėžtos moralės ir Tiesos mirtį. Nebeliko nieko gero ir blogo savaime, dorybių ar ydų – įsigalėjo vertybių laikas. Dorybės tapo tik vienomis iš vertybių. Šioms dviems sąvokoms atskirti nereikalingi jokie matai, tam nėra ir tikslo: visos vertybės yra lygiavertės, jų hierarchija, skirtingai nei dorybių, neegzistuoja. Teigti vertybių nelygiavertiškumą taip pat reikštų ir tokiam įvertinimui reikalingų kriterijų reikalingumą. Tačiau ar jie įmanomi, kai „nužudomas“ Dievas ir moralė? Nietzsche perkainojo dorybes suteikdamas joms naują vertę: vertybių (nors kalbėti apie vertybių „vertę“ – tai jau nemenkas iššūkis ir atskira tema). Maxas Weberis XX a. pradžioje, vos po kelių dešimtmečių po Nietzsches, vartodamas žodį „vertybės“ jau apskritai net nebeaptaria šio termino naujumo. Jis šį žodį vartoja ir be jokių nihilistinių intencijų. Weberis „vertybių“ termino nelaiko nei pavojingu, nei netinkamu, vartoja be jokio pasipriešinimo, kaip socialiniame diskurse įsigalėjusią ir įprastą sąvoką.

Ką tai atskleidžia? Vertybių sąvoka jau Weberio laikais yra suprantama kaip įprastinio vyraujančio žodyno dalis. Dalis, kaip pasakytų Michelis Foucault, egzistuojančio „tiesos režimo“, ir, atrodo, iki šių dienų jis vis dar nėra deramai kvestionuojamas. Vertybiniam tiesos režimui kol kas nėra alternatyvų. Maža to, toliau mąstant iš Foucault perspektyvų, galima teigti, kad mokslai, įskaitant socialinius ir tame tarpe politinius, yra bendrų socialinių struktūrų dalis, kurios įtvirtina disciplinarinę visuomenę su tam tikrų tiesos režimu (Foucault 1984). Šia prasme, mokslai tarnauja įsitvirtinusiam tiesos režimui, todėl teigiant, kad vertybių sąvoka yra priimta ir naudojama mokslinių taisyklių dalis, neišvengiamai kalbama ir apie tam tikrą tiesą, kurią šios taisyklės suponuoja. Tokia tiesa yra priimama nesąmoningai, kaip esamos tvarkos ir žodyno dalis. Politikos moksluose naudojama vertybių sąvoka yra daugiau nei žodis. Iš to, kad vertybių tyrimai ir terminas juose dominuoja, galima spręsti ir apie tam tikras mokslininkų daromas prielaidas apie visuomenę, valstybę, politiką ir žmogaus asmens supratimą apskritai. Kitaip tariant, galima klausti, iš kur tokia įtvirtinta tiesa randasi ir ką ji teigia.

Vertybių sąvoka ateina kartu su prielaidomis apie moralinį reliatyvizmą ir moralės pavertimo subjekto skonio reikalu. Moralinės idėjos tampa visuomeninės sutarties objektu, tai tik tam tikri įpročiai ir konvencijos, skirtingi skirtingų visuomenių individams. Tuo tarpu ankstesnės tradicijos moralės siejimas su dorybėmis reiškė, kad nors ir buvo galima dorybes lyginti (pvz. kardinalines su tikėjimo), teigti, kad vienos dominavo ir charakterizavo skirtingus žmones ar laikus, tačiau jos vis dėlto buvo suprantamos kaip tam tikras autoriteto šaltinis ir išraiška. To tikrai negalima pasakyti apie vertybes. Jos tik gali apimti dorybes, tačiau dabartine reikšme, jos apima ir kur kas daugiau: bet kokius įsitikinimus, nuomones ar jausmus. Šie įvairūs vertinimai vieni kitų atžvilgiu yra, skirtingai nei dorybės, lygūs.

1.    Bloom, Allan, 1987. The Closing of the American Mind, New York: Simon and Schuster.
2.    Foucault, Michel, 1984. The Foucault Reader, New York: Pantheon Books.
3.    Himmelfarb, Gertrude, 1995. The De-moralization of Society: From Victorian Virtues to Modern Values, London: IEA Health and Welfare Unit.
4.    Jokubaitis, Alvydas, 2012. Vertybių tironija ir politika, Vilnius: Vilniaus universitetas.
5.    Kreeft, Peter, 2011. Grįžti prie dorybių, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
6.    Maceina, Antanas, 2004. Raštai. 9 T., Vilnius: Margi raštai.
7.    Maceina, Antanas, 1950. „Smūgis vertybių filosofijai,“ Aidai, 2.
8.    Mansfield, Harvey C., 2006. Manliness, New Haven, London: Yale University Press.
9.    Strauss, Leo, 1994. Natural Right and History, Chicago, London: The University of Chicago Press.

Sabina Karmazinaitė yra VU TSPMI lyginamosios politikos magistro programos studentė. Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikinė politikos samprata“ (prof. A. Jokubaitis) rašto darbo pagrindu.

Politikos teorijos katedros doktoranto Viliaus Mačkinio klausimai prof. Alvydui Jokubaičiui, pasirodžius jo knygai Vertybių tironija ir politika.

V.M.: Kiek laiko rašėte knygą?

Knygos idėją brandinau kelis metus. Pradėjau rašyti atskiromis dalimis, prisitaikydamas prie universitetinio gyvenimo aplinkybių. Pagrindinę knygos dalį parašiau per tris mėnesius. Pasibaigus 2011 metų pavasario sesijai, prisėdau prie tuščio poperiaus lapo, ir supratau, kad pertraukomis tarp paskaitų ir seminarų rašydamas knygą prarandu visumos matymą. Reikėjo kuo skubiau viską užbaigti.

V.M.: Kokiai disciplinai priskirtina knyga?

Tai politikos filosofijos knyga, didelio ginčo su politikos mokslininkais dalis. Politologai šaunūs žmonės, iš jų daug ko galima pasimokyti, bet pažvelgus iš filosofinės perspektyvos, jų požiūriui būdingas vienpusiškumas. Knygoje norėjau įrodyti, kad mokslas yra ne tik pasaulio aprašymas, bet ir moralinis įsipareigojimas. Po vertybinio neutralumo šūkiu slypi požiūris į žmogų, visuomenę ir politiką.

V.M.: Kokia pagrindinė knygos mintis?

Knygoje bandoma pagrįsti mintį apie vertybių tironijos ryšį su moksliniu mąstymu ir liberalizmu. Pozityvistai pripažįsta vertybių srities savitumą, palyginus su faktais, bet tuo pačiu metu neprieštarauja, kad mokslinis mąstymas būtų suvokiamas kaip pagrindinis mąstymą vertybėmis formuojantis veiksnys. Mokslinis mąstymas skverbiasi į vertybinio mąstymo sritis, kurios pačia savo prigimtimi nepasiduoda mokslinio tyrinėjimo logikai. Tarp šių sričių pirmiausiai reikia nurodyti moralę ir politiką.

V.M.: Kas yra vertybių tironija?

Vertybių tironija yra visuotinis dalykų suvertybinimas, pagrįstas mokslinio ir ekonominio mąstymo skverbimuosi į anksčiau jiems neprideramas sritis. Vertybių tironija bet kurį dalyką paverčia vertybe. Ši tironija yra liberalios visuomenės bruožas. Liberalioji demokratija grindžiama moksline pasaulio samprata. Primesdami tikrovės supratimą, mokslininkai įtvirtina liberalizmo politinės filosofijos principus.

V.M.: Ar knyga skirta liberalizmo kritikai?

Liberalizmą giriančias knygas reikėjo rašyti sovietmečiu. Dabar mus kankina šios politinės filosofijos negalės. Nuo valstybės priklausančių žmonių skaičius liberaliose visuomenėse viršija gyventojų skaičių. Po vertybinio neutralumo vėliava slepiasi naujos nelaisvės formos. Įstatymų leidėjai šiandien draudžia tai, ką ankstesniais laikais sau turėjo uždrausti patys individai, be valstybės įsikišimo. Dabartinė liberalų kova prieš diskriminaciją baigiasi naujomis diskriminacijos formomis. Liberalai bando reguliuoti net tai, ko nedrįso reguliuoti ankstesnių laikų autoritariniai režimai. Steponas Batoras tikrai protestuotų prieš dabartinį pasikėsinimą į Vilniaus universiteto autonomiją.

V.M.: Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų knygų?

Joje daugiau intelektualinės rizikos. Šįkart manęs nedomino skirtumai tarp kairės ir dešinės bei kiti ideologiniai ginčai. Liberalizmas kritikos objektu tapo tik dėl jo nesunkiai įrodomų ryšių su moksline tikrovės samprata. Norėjosi atkreipti dėmesį į akis badantį mokslininkų ir liberalų intencijų panašumą.

V.M.: Ar nebijote politologų reakcijos?

TSPMI yra tolerantiška šalis. Mokslininkai niekuo netiki absoliučiai. Net tamsiausioje sielos kertelėje nenorėjau sustabdyti mokslinių politikos tyrinėjimų. Domino ribos, už kurių tikėjimas mokslu pradeda virsti barbarybe. Kol kas nežinau, kaip sustabdyti niokojantį mokslinio mąstymo žygį į moralės ir politikos sritis. Gali būti, kad to neįmanoma padaryti. Ronaldas Dworkinas savo paskutinėje knygoje „Justice for Hedgehogs“ reikalauja moralinį mąstymq išvaduoti iš mokslinio mąstymo kolonializmo. Tai buvo pagrindinė  mano knygos intencija.

V.M.: Ką reiškia Matejkos paveikslas ant knygos viršelio?

Panaudotas Jano Matejkos paveikslo „Stańczyk“ fragmentas. Stanczykas buvo trijų karalių – Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto – juokdarys. Tai garsiausias Abiejų Tautų Respublikos karaliaus  juokdarys. Nuo XIX a. lenkai jį suvokia ne tik kaip juokdarį, bet ir kaip mąstytoją, politikos filosofą. Galicijos konservatoriai save pavadino šio juokdario vardu – Stańczycy. Matejko šį personažą pakėlė iki įspūdingų, beveik Hamleto aukštumų. Sukrečiantis paveikslas, savo filosofine prasme lenkiantis kitus šio tapytojo darbus. Vaizduojama scena, kai juokdarys karalienės Bonos pokylyje sužino apie Smolensko praradimą. Politikos filosofai dažnai yra panašūs į Stanczyką.

V. M.: Ačiū, profesoriau.

Alvydas Jokubaitis yra VU TSPMI profesorius ir politikos teorijos katedros vedėjas, taip pat lyginamosios politikos magistro  programos koordinatorius.

632 Fordo eros metai…

Sveiki atvykę į Puikų naują pasaulį. Eina 632 Fordo eros metai. Žmonės jau nebegimsta taip, kaip buvo įprasta anksčiau. Viskas pasikeitę. Dabar jie yra išpilstomi į buteliukus Inkubatoriuje. Be to, kiekvienas žmogus gimsta jau iš anksto parengtas atlikti jam skirtą socialinę užduotį. Idiotai deltos turi atlikti patį elementariausią fizinį darbą, kuriam visiškai nereikia jokių protinių gebėjimų. Tuo tarpu ant aukščiausio socialinės hierarchijos laiptelio stovi alfos, kuriems skirta valdyti.

Vienas tokių alfų yra Puikaus naujo pasaulio valdytojas Mustafa Mondas. „Pasaulis dabar yra stabilus. Žmonės yra laimingi. Jie gauna tai, ko nori, ir jie niekados nenori to, ko negali gauti. Jie gyvena gerai. Jie yra saugūs, jie niekada neserga, jie nebijo mirties ir yra palaimingai abejingi senojo amžiaus aistroms. Jų nekamuoja motinos ar tėvai, jie neturi žmonų ar vaikų, ar meilužių, su kuriais sieja tvirti ryšiai“ – apie naują pasaulį pasakoja M. Mondas. Iš esmės tai yra toks pasaulis, kuriame visas žmonių mąstymas yra sąlygotas iš anksto ir jie negeba peržengti a priori nubrėžtų ribų.

Mokslas, o tiksliau eugenika ir biofizika, triumfavo, pagaminęs idealią visuomenę, kur nėra konflikto, skausmo ir kančios, o pagrindinė kiekvieno individo pareiga be jam prideramo darbo yra vartojimas ir malonumų vaikymasis. Krikščionybė čia yra vertinama tik kaip paprasčiausia nepakankamo vartojimo ideologija, kuri yra žalinga ekonominiam augimui.

Mūsų amžiaus problema

1932 metais parašyta Aldouso Huxley knyga „Puikus naujas pasaulis“ kartu su George‘o Orwello „1984“, Jevgenijaus Zamiatino „Mes“ ar Ray Bradbury „4510 Farenheito“ yra viena žymiausių kada nors parašytų distopijų. Teigiama, kad tokiu atveju, jei utopijos yra puikiausia žmonijos troškimų išraiška, tai distopijas visų pirma reikia suvokti kaip didžiausių žmonijos nuogąstavimų atspindį. Kokius gi nuogąstavimus išreiškia A. Huxley kūrinys? Ir kaip jis susijęs su straipsnio pavadinime pacituota lenkų filosofo Leszeko Kolakowskio mintimi, kad brolybė yra veikiau įmanoma tarp vilkų, o ne tarp žmonių?

Juozas Girnius savo knygoje „Žmogaus problema technikos amžiuje“ teigia, kad mokslas išsigimė ta prasme, kad ankstesnį savo idealą siekti tiesos iškeitė į tarnystę technikos pažangai. Būtent tokią situaciją matome ir Puikiame naujame pasaulyje. Taip buvo paneigtas pats mokslo savitumas. Šią tendenciją pastebime ir Lietuvoje, kur gana plačiai yra įsitvirtinusi nuostata, kad universitetai visų pirma turi rengti ne plataus išsilavinimo asmenybę, siekiančią nesuinteresuoto žinojimo, o turi tiekti rinkai specialistus, kurie visus savo gebėjimus skirtų ekonominės gerovės, o tai reiškia vartojimo, didinimui. Įsitvirtinusi utilitaristinė ideologija redukuoja žmogų tiesiog į „gamintoją-vartotoją“.

J. Girnius savo knygoje cituoja Maxą Schellerį, kuris gamtos mokslus pavadino tiesiog viešpatavimo mokslais. Jo teigimu, gamtamokslis dėsnių ieško ne todėl, kad jie teiktų ypatingą malonumą, o dėl mūsų viešpatavimo gamtai ir mums patiems. „Tik tai, kas dėsningai kartojasi, galima iš anksto nuspėti ir tik tai galima valdyti, ką įmanoma nuspėti“ – teigė M. Schelleris.

Filosofas Algis Mickūnas čia įžvelgia problemą. Jo teigimu, šiandien po mokslinės ir techninės pažangos priedanga jau yra pasiektas taškas, kai beveik nėra nieko, ko technikos mokslai negalėtų sukurti. Filosofo nuomone, didžiausią nerimą čia turėtų kelti faktas, kad pats mokslas neturi jokio savikontrolės mechanizmo, galinčio nurodyti, kada reikia sustoti. Tokio mechanizmo stoka reiškia, kad A. Huxley Puikus naujas pasaulis, kuriam pagrindą davė būtent tokios mokslinės disciplinos kaip eugenika, nėra vien tik paranojiško rašytojo galvoje gimusi fantazija, tačiau realus pavojus.

Be to, pozityvistinis mąstymas prasiskverbė ir į socialinių mokslų sferą. Šiuo atveju galima teigti, kad visuomenę valdančių dėsnių paieškos taip pat tėra noro valdyti ir kontroliuoti išraiška. Dar Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad socialiniuose moksluose laisvės problema yra tapusi pagrindiniu nesutarimo obuoliu, skiriančiu žmogaus neprilygstamumą skelbiančius humanistus nuo įvairaus plauko ekonominių, psichologinių ir kitokių redukcionistų, mėginančių žmoguje nieko kito nesurasti, kaip tik jį veikiančių prigimties ir aplinkos neasmeninių jėgų įvairuojančius susitikimus. Panašu, kad persvarą disputuose dažnai įgyja būtent redukcionistai.

Pasak Maxo Horkheimerio ir Teodoro W. Adorno, visos šios problemos šaknys glūdi Apšvietos laikotarpyje. Apšvieta, kuri iš pat pradžių žadėjo užkariauti gamtą ir išlaisvinti žmogaus protą nuo mitologijos pančių, išvirto į savo priešingybę. Jų teigimu, įsitvirtinusi pozityvistinė, pragmatizmą ir utilitarizmą skelbianti ideologija, redukavo pasaulį tik iki jo kiekybinių aspektų. Individai tapo pakartojamais ir dėl to pakeičiamais „prekinį fetišizmą“ įtvirtinusios sistemos sraigteliais. „Mes ir rūšiuojam, ir formuojam. Mūsų kūdikiai išpilstomi iš buteliukų kaip suvisuomenintos būtybės, kaip alfos arba epsilonai, kaip būsimieji kanalizacijos tinklų direktoriai arba kaip <…> būsimieji inkubatorių direktoriai“ – taip kalbėjo Puikaus naujo pasaulio inkubatoriaus, kuriame praktiškai buvo įgyvendintas individų atkartojamumo ir pakeičiamumo principas, direktorius.

Kodėl vilkai, o ne žmonės?

L. Kolakowskis į šį klausimą atsako teigdamas, kad mes galime įsivaizduoti universalią brolystę tarp vilkų, bet ne žmonių. Taip yra todėl, kad vilkų poreikiai yra riboti ir apibrėžiami ir dėl to galimai patenkinami. Tuo tarpu žmonių poreikiai neturi ribų, kurias galima būtų apibrėžti. Būtent todėl visiškas pasitenkinimas yra nesuderinamas su žmogaus poreikių įvairove ir neapibrėžtumu. Svajonė sukurti egalitarinę visuomenę ir panaikinti tai, kas vieną žmogų skiria nuo kito, yra pati savaime antihumaniška.

Tokiu atveju antihumaniškas tampa pats bandymas redukuoti žmogaus prigimtį į kažkokį vieną universalų principą. Puikiame naujame pasaulyje matome, kad žmogus iš moralinio gyvūno, kurio skiriamasis bruožas yra gebėjimas skirti gėrį ir blogį, yra paverčiamas tiesiog naudos medžiotoju, siekiančiu tenkinti savo vartotojiškus įgeidžius. Moralinis gyvūnas Puikiame naujame pasaulyje netgi yra pavojingas, nes knygoms, o taip pat ir apmąstymams skirtas laikas gali išderinti kokį nors kruopščiai užprogramuotą refleksą, kuris įskiepija žmogui meilę jo neišvengiamam socialiniam likimui. Viskas suprantama, juk moralė, kuri visą laiką reikš nesutarimus dėl to, kas yra gera ar bloga, yra nepageidaujamas dalykas pasaulyje, kurio devizas skelbia „BENDRUMĄ, TAPATUMĄ, PASTOVUMĄ“. Čia moralę keičia aklas paklusnumas užprogramuotiems instinktams. Tačiau taip žmogus jau niekuo nebesiskiria nuo vilko, tad brolybė arba amžinoji taika yra įmanoma tik tokiu atveju, jei žmogus tampa vilku.

Ir Prometėjas tampa Nabukadnezaru

Kiekviena revoliucija atneša tik naują dominavimo formą. Istorija tą ne kartą pademonstravo. Taip ir mokslo revoliucija žadėto išlaisvinimo neatnešė. Mokslas tėra ribotas įrankis mūsų rankose. Pasak J. Girniaus, žmogaus įsitikinimas, kad visas problemas galima išspręsti tik atitinkamų institucinių mechanizmų sukūrimu, tik parodo mūsų mąstymo „sumašinėjimą“. Tokio mąstymo įsigalėjimas, jo nuomone, išduoda tai, kad pats žmogus yra imamas laikyti tik mašina.

Jam pritaria ir L. Kolakowskis, teigdamas, kad šių laikų žmogaus problema yra pernelyg didelis įtikėjimas savo visagalybe. „Netikiu prometėjišku idealu. Mano nuomone, čia viskas nuolatos baigiasi katastrofomis. Išeities tašku laikant neribotą žmogaus valios viešpatavimą, kelio gale ateina Nabukadnezaras. Kur kas labiau mums reikia suvokti žmogaus ribas. Maža to, žmogaus lemties menkystę. Mūsų bejėgystę, susiduriant su visokiausiomis atsitiktinėmis, bet neišvengiamomis gyvenimo permainomis“ – Gero Grooto knygoje „Dvi sielos“ publikuotame interviu teigė L. Kolakowskis.

Reikia prisiminti, kad dar šv. Augustinas teigė, kad būtina skirti du miestus – Dievo miestą, kuris kyla iš begalinės meilės Dievui suprantant savo menkybę, ir Žmogaus miestą, kuris kyla iš begalinės meilės sau, atvedančios iki Dievo paniekinimo. Būtent antrosios sampratos įsigalėjimas, nepaisantis žmogiškojo ribotumo, atveria kelią socialiniams eksperimentams, kurių baiminosi tiek A. Huxley, tiek J. Girnius, tiek ne kartą cituotas L. Kolakowskis, kuris iki to laiko, kol, anot britų publicisto Timothy Gartono Asho, suprato, kad geriausias pakaitalas krikščionybei vis dėlto yra krikščionybė, buvo įtikėjęs marksizmo pažadais sukurti rojų žemėje. O juk Karlas Marxas skelbė atradęs ne ką kitą, o mokslinius principus, valdančius visuomenę.

Donatas Puslys

Butanas – pavyzdys visam pasauliui?

Viskas prasidėjo naujojo karaliaus atėjimu į valdžią. Jau savo inauguracijos kalboje būsimasis Butano karalius Jigme`as Singye`as Wangchuckas apibrėžė savo politikos mąstymo kryptį: „Pažangos negalima matuoti vien tik į šalį įplaukiančiais pinigais. Tikras progresas bus tik tada, kai materialinė ir dvasinė pažanga eis sykiu“. Šiuo savo pasisakymu karalius rėmėsi visą savo valdymą.

Norint įvertinti, ar šalis eina teisingu laimės keliu, 1972 m. buvo įvestas naujas ekonominis rodiklis – nacionalinis laimės produktas (laimės koeficientas), kuris tada buvo sutiktas kaip visiška naujovė ekonomikos pasaulyje. Tačiau jau praėjusį XXI amžiaus pirmąjį dešimtmetį Vakarų šalys pradėjo smarkiai domėtis Butano laimės politikos fenomenu bei suprato, kad tokia politikos krypties kaita yra neišvengiama ir didžiosiose valstybėse.

Dauguma atliktų tyrimų rodo, jog visuomenėse tai tampa ypač tampa aktualu, žmonės vis dažniau trokšta, kad valdžios aparato veikla būtų nukreipta į piliečių laimės bei pasitenkinimo gyvenimu užtikrinimą. Ypatingai tai liečia visuomenes, kuriose nelygybės laiptai yra be galo dideli ir sukutia terpę nuolatinei baimei bei nepasitenkinimu kitais bendruomenės nariais. Todėl nenuostabu, jog visuose tyrimuose, kuriuose matuojama laimės ar pasitenkinimo gyvenimu rodikliai, pirmauja skandinavų šalys, kuriose gerovės valstybės koncepcija sukūrė visuomenę be didelių nelygybės požymių.

Pirmieji proveržio ženklai jau yra matomi Europoje. Dvi didžiosios Europos šalys – Didžioji Britanija bei Prancūzija žengė mažus, bet pozityvius žingsnelius. Pirmasis iniciatyvą parodė Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, 2009 metais sudarydamas Ekonomikos būklės ir socialinės plėtros įvertinimo komisiją (kitaip vadinama Laimės komisija), kuriai vadovauja Kolumbijos universiteto profesorius, Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas. Šios komisijos tikslas – modifikuoti BVP rodiklį taip, kad jis taip pat atspindėtų ir žmonių laimės bei pasitenkinimo gyvenimu pokyčius.
O Davido Camerono nauja, nuo 2011 metų vykdoma politika siekia įvertinti visų vyriausybės strategijų, programų ir projektų poveikį žmonių gerovei. Be to, nacionalinės statistikos biuras kartu su ministro pirmininko patarėjais pradėjo kurti nacionalinį laimės indeksą, kuris pagelbėtų išmatuoti žmonių laimės lygį bei stebėti, kaip jis kinta vykdant naujas politikos strategijas.

Laimės siekimas – užprogramuotas Budizmo filosofijoje

Butane nacionalinis laimės produktas stovi ant keturių pamatinių vertybių: kultūros (bendruomeniškumo ir nacionalinio savitumo saugojimas), valdymo (kokybiško valdymo ir demokratijos sukūrimas), aplinkos (aplinkos apsauga) bei ekonomikos (stabili ir teisinga socialinė ir ekonominė plėtra). Butano valdžios manymu, nebandant suderinti šių keturių principų, laimės kaip kertinės gyvenimo šerdies neįmanoma pasiekti.

Nors visose religijose laimės siekimas yra viena iš pamatinių vertybių, tačiau daugelis tokį Butano karaliaus žingsnį sieja su giliai įsišaknijusiomis Budizmo tradicijomis. Budizme laimė yra apibrėžiama kaip vidinės pusiausvyros būsena. Tokia budizmo laimės samprata panaši į Aristotelio filosofiją, kurioje jis akcentavo, jog būti laimingu nėra siejama su hedonistine laimės sąvoka, kurioje laimė yra siejama tik su patiriamais malonumais, bet tokiu gyvenimu, kur laimė yra kaip kiekvienos veiklos tikslas, o ne asmens būsena. Aristotelis jos troškimą skyrė nuo malonumo išgyvenimo.

Toks gyvenimas ieško tikrovės dėsnių: pirmenybę teikia stebėjimui arba kontempliacijai, plėtoja tokias dorybes kaip drąsa, saikingumas, dosnumas. Budizme laimės siekimas yra kertinis akmuo, vedantis visą žmoniją į palaimos bei gėrio būseną. Butane vyraujanti budizmo religija leidžia sukurti prielaidas vykdyti tokią centrinę laimės politiką, kurioje visuomenės laimė yra siekiamybė ir jos užtikrinimas yra ne tik valdžios, bet ir visos bendruomenės tikslas. Todėl vykdoma politika yra labai palaikoma ir pačios visuomenės viduje. Dėl šių priežasčių vertėtų išsiaiškinti šešis kertinius laimės budizmo filosofijos lygmenis. Jie prasideda nuo individualaus laimės siekimo iki pat globalios laimės užtikrinimo.

Pirmiausia pradėkime nuo individualaus lygmens. Laimė turi tapti moraline vertybe. Žmogus turi jos siekti kaip gyvenimo tikslo. Jis turi gyventi dorybingai, siekdamas nesavanaudiškų tikslų. Tokio gyvenimo siekimas turi būti kiekvieno asmens pareiga. Taip mes galime pasiekti nirvaną, palaimos būseną, kurios siekia kiekvienas praktikuojantis budistas. Negalėdamas užtikrinti tokio gyvenimo siekiamybių, individas taip pat neprisidės prie visuomeninės laimės, nes laikydamasis tokio gyvenimo principų, kurie leistų pasiekti laimės būseną, asmuo visapusiškai prisideda prie bendruomeninės laimės kilimo.

Dėl to Butano karalius dažnose savo kalbose įvardija šį principą ir kreipiasi į augančią kartą, jog nuo jos priklausys laimės politikos užtikrinimas. Jaunimas, ne kas kitas, turi suprasti šių vertybių svarbą bei jų siekiamybės būtinumą. Todėl tam tikros kapitalizmo apraiškos, galinčios neigiamai paveikti augančią kartą, šioje karalystėje yra ribojamos: neva žalingos televizijos programos (MTV ir panašios), „Coca cola“, „Pepsi“ bei kitų multiglobalistinių korporacijų reklamos yra uždraustos.

Tačiau nesibodima tokių naujovių kaip tiesioginiai tarptautiniai skrydžiai, internetas, mobilusis ryšys ir kabelinė televizija, kurie žymiai modernizavo šalies miestus. Butane tokią modernizaciją bandoma suderinti su senovine kultūra ir tradicijomis. Šalyje išvengta gamtos niokojimo. Vyriausybė imasi veiksmingų priemonių kultūros, tapatumo ir aplinkos išsaugojimui. Visi šie valdžios veiksmai yra nukreipti būtent į individualios laimės siekį.

Kitas laimės lygmuo yra šeimyninė laimė. Čia išskiriama, jog šeimoje turi būti pakankamai meilės bei atsakomybės. Taip bus užtikrinama laimė šeimoje, o ši yra labai svarbi, nes daugelis nusikaltėlių kyla iš nelaimingų šeimų, kuriose harmonija bei tarpusavio darna nėra tarp vertybinių pamatų. Šeimos lygmenyje taip pat svarbu pasidalijimas pareigomis bei atsakomybėmis, jog kiekvienas žinotų savo vaidmenį ir taip sumažintų konfliktų tikimybę. Budizme tikima, kad ankstesnioji karma gali irgi nulemti ir kitų šeimos narių laimę.

Iš šeimos pereiname į bendruomenės lygmenį, kuriame labai svarbi yra aplinkinių laimė bei jų bendruomeniškumas. Žinant, jog aplinkiniai gali tau suteikti pagalbos reikalingą minutę, tavo pasitenkinimas iškart pakyla, nes žinai, kad neliksi vienas bėdoje, tau išties ranką kiti bendruomenės nariai.

Kitas lygmuo – regioninis. Jame ypač svarbu atsižvelgti ne tik į savo ar į bendruomenės interesus, bet ir derinti, kad veiksmai nebūtų žalingi visam regionui. Šiame lygmenyje regiono lyderiai, vadovai, norėdami užtikrinti visų žmonių laimę, turi pasirūpinti tų vertybių, būtinų laimingai visuomenei egzistuoti, išlaikymą ir puoselėjimą bei stebėti, jog kitos – destruktyvios – idėjos neišplistų. Bendruomenė turi turėti patikimus bei altruistiškus vadovus. Šie būtini norint, kad regiono lygmenyje tarpusavio laimė egzistuotų, nes be iškilios, lydinčios figūros regione nebus pasitikėjimo bei tuo pačiu ir laimingos visuomenės.

Nacionaliniame lygmenyje žmonių ratas dar labiau išsiplečia, todėl ir laimę užtikrinti darosi sunkiau. Be to, šiame lygmenyje laimė priklauso ir nuo visuomenėje vyraujančių idėjų bei laimės koncepcijų. Būtina sąlyga laimės egzistavimui turi būti valdžia, kurios laimės koncepcija sutampa su vyraujančia. Kitu atveju, tarp visuomenės ir valdžios gali iškilti didelė priešpriešos siena, kuri nieko gera nežada. Čia galime pastebėti, jog Butane visas šias sąlygas bandoma sėkmingai pritaikyti, pasirenkant vidurinį kelią tarp modernizacijos bei kultūros išsaugojimo. Ši šalis yra pakankamai izoliuota ir įsileidžia tik ribotą kiekį turistų bei labai tausoja savo aplinką, taip stengdamasi išlaikyti savitumą bei modernizacijos nepaliestą kraštovaizdį.

Paskutinis lygmuo – pasaulinis. Budistų filosofijoje teigiama, kad negalima apsiriboti vien savo kraštu. Reikia siekti ir globalių tikslų, kad visas pasaulis taptų geresnis visiems žmonėms. Tokia sėkminga Butano politika, paveikta budizmo filosofijos, parodo kaip vyriausybės gali pakeisti savo politikų kryptis bei siekti žmonių laimės kaip kertinio politikos tikslo.

Išvados

Ši maža Azijos valstybė parodė, kaip galima radikaliai pakeisti savo valstybės likimą pereinant nuo ekonominių prie visuomeninių tikslų. Toks politikos perėjimas prie siekio užtikrinti visuomenės laimės lygį puikiai iliustruoja, kad viena neturtingiausių pasaulyje valstybė sugebėjo pasiekti tokių puikių rezultatų, kad net tapo laimingiausia valstybė visoje Azijoje bei aštunta visame pasaulyje.

Toks Butano vystymasis neliko nepastebėtas. Vis daugiau užsienio vyriausybių atstovų bando mokytis bei pritaikyti Butano pamokas savose šalyse. Todėl tikėkime, kad šis amžius taps laimės ekonomikos šimtmečiu, kuriame ašinė politikos kryptis bus visuomenių laimės siekimas, o ne besaikis BVP augimas. Net ir Butano karaliui viena iš perėjimo prie tokios politikos priežasčių tapo ir kitų šalių pavyzdžiai, kurie parodė, kad BVP augimas dar nereiškia ir žmonių laimės kilimo. Tikėkime, jog ir Lietuvoje netrukus bus pradėta orientuotis į Butano pavyzdį ir jis taps puikiu atsispyrimo tašku ne tik mums, bet ir visam pasauliui.

Donatas Sova yra VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos trečiakursis. Straipsnis publikuotas www.delfi.lt

Vasario 6 d., pirmadienį, pirmąją jubiliejinių paskaitų dieną, profesorius Alvydas Jokubaitis dalyvavo delfi.lt konferencijoje, kurios metu portalo skaitytojai svečiui galėjo užduoti norimus klausimus filosofijos, moralės ir politikos tematika (DELFI konferencijoje Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 20-mečio proga apie šiandieninius politikus ir politologus). Profesorius atskleidė, kodėl Lietuvoje vienu metu koegzistuoja tiek rinkimų, tiek nepasitikėjimo demokratijos, kodėl studentai šiais laikais labiau linkę į utilitarizmą nei seniau (A. Jokubaitis: Politika prasideda už buto durų).

Profesorius A. Jokubaitis taip pat tądien Institute skaitė paskaitą „Dabartiniai Vakarų (ir Lietuvos) politinio gyvenimo prieštaravimai“ apie septynis Vakarų visuomenes kamuojančius prieštaravimus. A. Jokubaitis rėmėsi G. Hėgelio „prieštaravimo idėja“, jo mintimi, kad dabar įprasti dalykai anksčiau ar vėliau bus paneigti. Apie tai išsamiau galima paskaityti čia: A. Jokubaitis: į pilietinę visuomenę žvelgiame kaip į vaistą, bet ji gali būti ir nuodas; Dabartiniai Vakarų (ir Lietuvos) politinio gyvenimo prieštaravimai; Prof. Alvydas Jokubaitis: ekonomika tampa svarbesnė už politinį suverenitetą.

Tą pačią vasario 6 d. žymiausi Lietuvos politikai: premjeras Andrius Kubilius, ministrai A. Gelūnas ir G. Steponavičius, Vilniaus meras A. Zuokas, verslininkai G. Dusevičius, A. Žabolis, ir V. Lašas, profesorius J. Čičinskas, instituto direktorius profesorius R. Vilpišauskas, dalyvavo diskusijoje „Lietuva po 20 metų“. Renginį moderavo doc. dr. M. Jurkynas. Diskusijoje buvo svarstoma, kas gali laukti mūsų šalies po dar dviejų dešimtmečių, 2040-aisiais. Aptarti Lietuvos pasiekimai per nepriklausomybės laikotarpį, išsakyti pastebėjimai ir lūkesčiai, pateiktos ateities vizijos. Diskusija išsamiau aprašyta čia: A.Kubilius Lietuvoje pasigenda normalaus intelekto, A.Zuokas – tolerancijos; A. Kubilius: „Lietuvoje yra per daug baimių atsiverti pasauliui; Andrius Kubilius: politikų nenoras šviestis skaitant lemia, kad Lietuvoje yra per daug baimių atsiverti pasauliui.

Vasario 7 d., antrąją šventinės savaitės dieną, TSPMI direktorius profesorius Ramūnas Vilpišauskas davė interviu naujienų ir analizės portalui IQ.lt. Pokalbio metu aptarta, kaip per dvidešimt metų pasikeitė politikos mokslai ir pati politika. Apie tai su TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas. Interviu video įrašą galima peržiūrėti čia: Kava su IQ. Ar politologija – mokslas?

TSPMI dvidešimtmečio proga instituto direktorius mintimis apie politikos mokslus pasidalino ne vien su portalu IQ.lt. Profesorius Ramūnas Vilpišauskas apie Lietuvos politikos mokslus kalbėjo ir su kitomis naujienų agentūromis. Pokalbių metu profesorius pastebėjo, jog nors dabar beveik nėra TSPMI baigusių studentų, darančių politinę karjerą, ateityje tendencijos turėtų keistis: daugiau buvusių instituto studentų turėtų užsiimti realia politine veikla, ir tai turėtų prisidėti prie politikos brandos Lietuvoje. (TSPMI direktorius R. Vilpišauskas: „Lietuvoje politikų, baigusių politikos mokslus, daugės“; TSPMI direktorius: Lietuvoje daugės politikų, baigusių politikos mokslus; Ramūnas Vilpišauskas: Lietuvoje nusistovi profesionalių politikų grupė; TSPMI direktorius R. Vilpišauskas: Lietuvoje politikų, baigusių politikos mokslus, daugės.

Tą patį antradienį VU TSPMI paskaitą “Lietuvos energetikos politika: ar jau pasiekėme proveržį?” skaitė buvęs energetikos viceministras Romas Švedas. Jis teigė, kad dujų sektoriuje Rusijos politika skaldyti Baltijos valstybes pasiteisina, nes šalys iki šiol nesusitaria dėl bendrų taisyklių, kaip kad buvo susitarta dėl elektros rinkos sukūrimo. Svečias taip pat pastebėjo, jog Lietuvos energetikos politikos proveržį labiausiai stabdo Seimo rinkimai, kuriuose gyventojai kaskart demonstruoja vis kitą pasirinkimą. Buvęs energetikos viceministras taip pat išsakė mintį, jog atsinaujinančią energetiką paskatintų kuo skubesnės atominės elektrinės statybos.. Apie šiuos ir kitus R. Švedo argumentus išsamiau skaitykite čia: R.Švedas: Rusijos politika „skaldyk ir valdyk” dujų sektoriuje kol kas pasiteisino; R.Švedas: Lietuvos energetikos politika neveiksni, nes gyvename nuo rinkimų iki rinkimų; Romas Švedas: nauja atominė elektrinė gali tapti tiltu į atsinaujinančią energetiką.

Jubiliejinės savaitės trečiadienis, vasario 8 d. buvo pradėtas premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo Jono Survilos paskaita „Jaunimo vaidmuo Lietuvos politikoje“. Jos metu J. Survila atskleidė, kodėl nei viena atstovaujamoji politinė šalies jėga tiesiogiai neatstovauja jaunimo, taip pat pastebėjo tendenciją, jog Lietuvoje įsitvirtina šeimų tradicija: politikais tampa politikų vaikai. Apie tai plačiau – Jonas Survila: šalies politikoje įtvirtinta šeimų tradicija.

Tądien paskaitą „Kodėl reiktų sugyventi su kaimynais?“ TSPMI skaitė ir Lietuvos istorijos instituto istorikas Česlovas Laurinavičius. Svečias paskaitos metu atskleidė priežastis, kodėl pastaruoju metu Lietuvos santykiai prastėjo su visais valstybės kaimynais, išskyrus Baltarusiją. Č. Laurinavičius taip pat pateikė argumentus, aiškinančius, kodėl pati Lietuva prisidėjo prie santykių su kaimyninėmis valstybėmis paaštrėjimo. Šie ir kiti argumentai plačiau: Č. Laurinavičius: Lietuvos santykiai blogėjo su visais kaimynais, išskyrus Baltarusiją.

Vasario 8-osios dienos vakare instituto direktorius R. Vilpišauskas ir profesorius G. Vitkus dalyvavo LTV laidoje „Teisė žinoti“. Laidos įrašą galima rasti adresu www.lrt.lt, skiltyje „Laidų archyvai”.

Priešpaskutinę šventinės savaitės dieną, ketvirtadienį, pradėjo VU Teisės fakulteto profesoriaus, buvusio TSPMI direktoriaus Egidijaus Kūrio paskaita „Ar mums dar reikia teisės?“. Paskaitos metu profesorius pateikė saują aštrių samprotavimų apie Lietuvos politikus, teisininkus bei gyventojų požiūrį į teismų sistemą. Anot E. Kūrio, mūsų šalyje teisinis nihilizmas yra pasiekęs kritinį tašką, o puikiausios šios situacijos iliustracijos – tai K. Brazauskienės renta ir A. Sabonio boteliai Neringoje. Apie šiuos ir kitus pastebėjimus galima paskaityti paspaudus šias nuorodas: E. Kūris: teisinis nihilizmas tęsiasi nuo Garliavos iki K.Brazauskienės rentos; Profesorius Egidijus Kūris: teisinis nihilizmas – nuo Garliavos iki Arvydo Sabonio botelių; Egidijus Kūris: ar lietuviai pasiruošę padėti teismams?; E. Kūris suabejojo visuomenės įtraukimu į teismus, kai 4/5 žmonių nesibodi korupcija.

Paskutiniąją švenčių maratono dieną, penktadienį (vasario 10), TSPMI įvyko diskusija “Kodėl Europos Sąjunga nežlugs?” Po dalyvių pristatymų opozicinę nuomonę ES išlikimo klausimu pateikė profesorius Vytautas Radžvilas. Filosofo teigimu, Europos sąjunga, kaip bet kuri kita imperija – Romos ar Sovietų – gali žlugti, mat yra praradusi ryšį su tradicija ir tesitelkia tik į ekonominius-technokratinius klausimus. V. Radžvilo pozicija plačiau atskleista čia: V. Radžvilas: ES gali žlugti kaip žlugo Romos imperija ar SSRS.

Vasario 10 d. šalies vadovė Dalia Grybauskaitė į neoficialią diskusiją prezidentūroje pakvietė 20-ąjį jubiliejų šventusius TSPMI studentus ir alumnus. Bendraudama su jaunaisiais politologais, prezidentė juos paragino aktyviai domėtis Lietuvos politikos įvykiais ir prisidėti prie pažangios valstybės kūrimo, o instituto vadovams palinkėjo ugdyti stiprius, kritiškai ir savarankiškai mąstančius politikos mokslų analitikus. Skaitykite daugiau: Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su jaunaisiais politologais.

Susitikimą su Prezidente sekė jubiliejinę savaitę užbaigęs vakarėlis Siemens arenos BMW klube, kuriame linksminosi TSPMI studentai, dėstytojai ir alumnai, politikai, verslininkai, užsienio valstybių diplomatai bei žurnalistai.

Užbaigdami įrašą galime pasidžiaugti, kad Instituto gimtadienis sulaukė tiek daug žiniasklaidos dėmesio. Tikimės, jog jubiliejaus dalyviai ir svečiai atmintyje išlaikys tik geriausius prisiminimus apie šią įspūdingą šventinę savaitę. Iki susitikimo kitąmet!