J.Dementavičius. Dvigubos pilietybės tuštybė

dementaviciusĮ ginčus dėl dvigubos pilietybės žiūriu su ironija. Ironiška, kad šio principo proponentai bando jį apginti teigdami, kad potencialių su tuo susijusių saugumo problemų galima būtų išvengti, jei antroji pilietybė būtų ES ar NATO valstybės narės. Lyg kiti pasaulio, kad ir į rytus nuo Lietuvos, gyventojai jos yra nusipelnę mažiau, o Vakaruose – visi šventieji. Ironiška, kai Konstitucinio Teismo sprendimą įkyriai bando klibinti partija, deklaruojanti pagarbą vakarietiškiems principams, lyg vienas svarbiausių iš jų nebūtų pagarba teisinei valstybei. Ironiška, kad ją gina Seimo pirmininkas, premjeras ir politikai, kurie atstovauja partijai, deklaruojančiai, kad jos istorija prasideda nuo Didžiojo Vilniaus Seimo. Atidesnis žvilgsnis į savo istoriją primintų, kad savivaldos ir nepriklausomybės pirmiausia buvo prašoma krašto gyventojams, o ne po visą pasaulį besibarstantiems lietuviams.

 

Ši ironija ne pašaipi, o veikiau liūdna, nes, bijau, sieną galva pramušti galima. Svarbu tik politinė (daugumos) valia. Ypač jei pažongliruojama skaičiais dėl gyventojų paramos; viena kita liūdna emigranto istorija su paburnojimu Lietuvos valdžiai ir nubraukta ašara dėl Lietuvos grožybių; teiginiais, kad visas pasaulis taip daro; kaltinimais, kad dvigubos pilietybės oponentai nesupranta šiuolaikinio pasaulio tendencijų. Girdžiu, matau, suprantu ir vis tiek nesutinku. Nes tai yra populizmas – patraukli, bet tuščia retorika. Pirmiausia todėl, jog dvigubos pilietybės idėja užgožia faktą, kad ji jau yra – kiekvienas Lietuvos pilietis jau turi antrąją, ES, pilietybę, kuri suteikia jam papildomų teisių. Tai, ko prašoma, iš esmės yra ne dviguba pilietybė, bet antros pilietybės įteisinimas. Ir dėl pastarosios priežasties šis populistinis teiginys tampa simptomiškas ar net pavojingas.

 

Kad suprastume pastarąjį argumentą, reikėtų atsakyti , kodėl šiuolaikinis pilietybės institutas apskritai yra prasmingas. Ne todėl, kad  gaunamas pasas, kurį galima garbingai pasidėti šalia kitų turimų pasų. Pilietybė neparodo lietuviškumo nei tautine, nei pilietine prasmėmis. Pilietybė nėra patogumas, kurį turi garantuoti valstybė. Pilietybė nėra sentimentalūs pagraudenimai apie paliktą vietą. Pilietybė yra valstybės įsipareigojimas ją turinčiam asmeniui – pažadas (bandyti) garantuoti jam saugumą ir gerovę. Šiuo atžvilgiu ji menkai nutolusi nuo ankstesnio, paternalistinio santykio su  valdovu ir išlieka savotišku tarniškumu su abipusėmis pareigomis. Tačiau šiuolaikinėje, demokratizuotoje valstybės sampratoje  kiekvienas yra valdančiosios pilietinės bendruomenės, taigi ir valstybės, dalis,  tarnystė pakeičiama  pilietiškumo principu.

 

Toks pilietybės suvokimas vietoj konkretaus valdovo asmens reikalauja įsipareigoti abstrakčiai valstybei – teritorijai, bendruomenei ir šios bendruomenės interesams atstovaujančiai valdžiai. Pirmiausia šis įsipareigojimas suvoktas kaip pasižadėjimas ginti savo valstybę, tiek teritoriją, tiek bendruomenę, tiek valdžią. Savo ruožtu valstybė prisiima atsakomybę ginti ir globoti savo piliečius. Tačiau, jei pripažįstama, kad kiekvienas sudaro valstybę, tai faktiškai kiekvienas tampa atsakingas kiekvienam. Tad šiuolaikinis visuotinės pilietybės principas įtvirtina, kad vienu metu esi ir valdovas, ir pavaldinys. O pilietybė ir garantuoja apsaugą, ir reikalauja pačiam saugoti kitus.

 

Maža to – ankstesnės pilietybės sampratos pirmiausia siejosi su gyvybės apsauga tiek pačioje valstybėje ar mieste, leidžiant laisvai veikti kaip (ekonominiam) individui, tiek tarptautiniuose santykiuose, siekiant teritorijos ir visų gyventojų karinio saugumo, o ilgainiui saugumas suprastas kur kas plačiau. Pavyzdžiui, XIX amžiuje pradėjusi formuotis socialinės apsaugos politika yra faktinė piliečių globa nuo socialinės nelygybės keliamų iššūkių žmogaus asmeniui – skurdo, bado, ligų. Jos giluminis principas ir santykis su pilietybe yra analogiškas „klasikiniam“ gyvybės apsaugos principui. Viena vertus, valstybė prisiima atsakomybę globoti piliečius nuo nepritekliaus ir socialinio neteisingumo.  Kita vertus, iš piliečių tikimasi, kad kiekvienas pagal savo išgales sieks kurti globą kitam savo bendrapiliečiui. Tad šiuolaikinis pilietybės institutas turi ir politinės, ir socialinės reikšmės. Buvimas piliečiu reiškia ne tik turimą ryšį su valstybe, ne tik tai, kad valstybė privalo žmogų globoti, bet ir tai, kad žmogus turėtų rūpintis valstybe – ją kuriančiais piliečiais. O kiekvienas pilietis pirmiausia yra valstybės čiabuvis – žmogus, kuris gyvena ir dirba, rūpinasi ir kartais kenkia konkrečiai aplinkai, savo bendrapiliečiams.

 

Dviguba pilietybė yra šios sampratos pasikeitimas pirmiausia todėl, kad pilietybė čia matoma išimtinai kaip teisė, kuri nurodo sentimentalų santykį su senąja tėvyne arba, geriausiu atveju, tampa neapibrėžta galimybe „vieną dieną“ grįžti. Maža to, antroji pilietybė visada primena apie tai, kad grįžimas „vieną dieną“ vėl gali tapti pabėgimu, todėl tai suponuoja žmogaus mobilumą, bet ne sąmoningą santykį su gyvenamąja vieta. Tokiu būdu iš valstybės reikalaujama ginti individualias teises iki begalybės rinktis valstybę, kurioje norima gyventi, nors iš paties individo nereikalaujama nieko. Ir kai sakau „įsipareigoti valstybei“, nekalbu apie paklusimą valdžiai, o atvirkščiai – apie tarnystę konkrečiam, viengubos pilietybės, bendrapiliečiui. Naujoji dvigubos pilietybės koncepcija faktiškai įteisina tiek nesirūpinimą savo bendrapiliečiais, tiek patį bėgimą nuo atsakomybės.

 

Žiūrint empatiškai, kaip į tam tikrą gyvenimišką nuostatą, tiesą sakant, pats išvarymas nėra smerktinas. Išvariusieji iš tiesų ten, Airijoje ar Norvegijoje, dažnai gyvena geriau nei čia. Žmogiškai racionalu eiti ten, kur tikimasi būti laimingesniam. Jie iš tiesų neturi nei laiko, nei noro užsiimti papildomais darbais atsisakant savo pilietybės, už kurią, rodos, dar reikia nemažai susimokėti. Daugiariopa pilietybė tiesiog yra patogi žmogui ir nesvarbi priimančiai šaliai, nes, tiesą sakant, mūsiškiai ar jų vaikai anksčiau arba vėliau įsilies į pilietines tų šalių visuomenes.

 

Tačiau dvigubos pilietybės principas atmeta bet kokį pastovų įsipareigojimą savo bendruomenei. Kita vertus, iš pastarosios reikalaujama daryti viską, kad ji prisitaikytų prie išvykusiojo užgaidų. Štai ir iš pasilikusiojo čiabuvio reikalaujama rūpintis ekonominėmis ir socialinėmis galimybėmis grįžti ar prašome pripažinti išvykusiojo teisę balsuoti rinkimuose. Tuo tarpu pasilikėlis yra atribojamas nuo pasaulio lietuvių bendruomenės ir neturi tokių galimybių rinktis tarp skirtingų politinių bendruomenių kaip pastarieji. Daugiariopa pilietybe tiesiog blefuojama, kad paliktąja valstybe rūpinamasi. Iš tiesų išvykusysis ekonomine ir socialine prasme pirmiausia atsiduoda kitai valstybei, ir ši, tai pripažindama, galiausiai jam gali suteikti pilietybę. Čiabuviams dažniausiai lieka tik mirgančios iliuzijos apie tai, kad pasaulis sužino Lietuvos vardą, nors dažniau būtent lietuviai sužino tų valstybių, tų vietų, tų kompanijų, tų komandų, tų muzikos grupių vardus ir su naiviu pasitenkinimu tai vartoja. Visgi visi jie, kiedžiai ir orbakaitės, mūsiškiai. Ne, nesakau, kad dalis jų, tėvų ir vaikų, nedirba Lietuvai. Dirba. Dalis. Maža. Ir ji kaip niekas kitas nusipelno išimčių. Taip pat nesakau, kad tie, kurie dirba sau ar savo šeimai ir neturi laiko rūpintis tokiais niekais kaip Lietuvos politika, negrįžtų. Bet sakau, kad jei jau grįš, jei tikrai grįš, antros, Lietuvos pilietybės, jiems nereikės.

 

Tokios būklės įteisinimas iš tiesų nerodo nieko naujo apie žmones ar apie pasaulį.  Visada  ieškojome, kur geriau, o Lietuvai neteko būti gerovės valstybės etalonu. Bet politinės iniciatyvos, kurios valstybinį neįgalumą bando užglaistyti jį įteisindamos, rodo, kad Kovo 11-osios Lietuvos projektas patiria didžiulę krizę. Ir, užuot ją sprendus, pasirenkamas savotiškas „Brexito“ variantas: išstoti iš ES neapsimoka, bet iš Lietuvos išvažiuoti – taip, netgi šiek tiek skatintina. Nes pripažįstama, kad čia nesirūpinama vienam kitu, kad pilietybė yra tik pasas, bet ne santykis su savo bendrapiliečiais. Tuo tarpu rūpinimasis dviguba pilietybė yra tik rūpinimasis skaičiais – pilietybių skaičiumi ir rinkėjais Naujamiesčio vienmandatėje apygardoje, bet ne esme. O esmė šiuo atveju paprasta – reikia dėti pastangas, kad dviguba pilietybė iš tiesų būtų retai pasitaikanti išimtis. Bet neverta dėti nė kruopelytės pastangų siekiant, kad ji būtų visuotinė taisyklė. Ši „taisyklė“ tiesiog nieko valstybės gyvenime nepakeis. Arba elgtis dar kitaip: siekti ne kad bloga tendencija taptų norma, o kad išimtis, darbas dėl valstybės ar valstybių taptų lietuvių piliečių taisykle.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Komentarai

  1. ingrida narkute

    J.DEMENTAVIČIUS tu dar vaikas, ne nuostabu kaip isreiskiama tavo matomoji Tustybe. As matau sia tustuma tavo straipsnyje.

    “Naujoji dvigubos pilietybės koncepcija faktiškai įteisina tiek nesirūpinimą savo bendrapiliečiais, tiek patį bėgimą nuo atsakomybės.”

    Isvyko tie kurie turi tiksla priziureti namuose pasilikusius.
    Arba kurie yra pasilike nmatau kaip jus priziurite ar rupinantes bendrapilieciais, kodel mes to nematome?

    Ir noras gryzti nes maatome ka jus tai LIetuvai Pridarete jau. Baisu yra pasilikti kur esame nes Lietuva krenta ir krenta zemyn.

    Darbstus ir darbingi isvyko nes nori dirbti, kas pasiliko namuose?

    Jei kalbate apievisuomenes tendencijas ir Pasiremkita citata Immanuel Kant ;
    Each and everyone acts in Good Will no need for government, ….pasiskaitykite

    Ir jei apie individualuma;
    Carl G Jung – individualumas ir autentiskumas – Saves ir Kitu suprantamumas

    Rasinys Grazioji Literatura bet ne Kompetentingas Straipsnis

    Aciu

Parašyk komentarą

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>