N. Putinaitė. Tikrovė priverčia visai kitaip žiūrėti į asmenybes

pristatymo-akimirka-4f5f47d447511Asmenybių vaidmuo, jų veikla ir įtaka yra neatsiejama nuo mąstymo ir kalbėjimo apie
valstybę, valstybingumo kūrimą ar kultūrinį jos pagrindą. Atraminiais poliais savivokoje tampantys „tėvai kūrėjai“ ar „tautos dvasios įtvirtintojai“ tarsi užpildo tapatybės turinį ir daro įtaką apsibrėžiant savo santykį su valstybe. Tačiau ar nėra taip, kad iškiliomis laikomos asmenybės pavirsta ar, tiksliau sakant, mūsų pačių yra paverčiamos mitologinėmis, nebesiejant ir nekvestionuojant jų veiklos ir vaidmens, o tik susikuriant mums palankius ir dominuojančiais naratyvais tampančius mitus? „Kiekvienas iš mūsų neišvengiamai yra paniręs į mitus, o labiausiai puoselėti reikia tuos, kurie kyla iš visuomenės gyvenimo ir saisto ją jausminiu pagrindu. Taip mėginame esamoje situacijoje paaiškinti, kas mes esame ir kokią tai prasmę turi“, – teigia Lietuvos tapatybę tyrinėjanti filosofė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Nerija Putinaitė. Apie mitus, asmenybių vietą juose ir įtaką Lietuvos tapatybei klausinėjo Justinas Lingevičius.

Justinas Lingevičius: Pokalbį pirmiausia norėčiau pradėti klausimu, ar apskritai egzistuoja mitai apie asmenybes, ar jie yra aktualūs Lietuvos tapatybės kontekste?

Nerija Putinaitė: Mitai egzistuoja, o asmenybės, jų veikla yra įpintos į mitus. Skirtingi laikotarpiai pateikia skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, pernai minėjome K. Donelaičio metus ir jį jau prisimename kaip liuteronų kunigą, tačiau sovietmečiu buvo kuriamas jo kaip ateisto, vedančio būrus į pagonišką gamtos garbinimą, įvaizdis. Tai reiškia, kad pati asmenybė tiek įpinta į kontekstą, jog turime kelti klausimą, ar toks asmenybės sumitinimas atitinka istorinius įvykius, kaip ta asmenybė atrodė, kokia ji buvo. Priešingu atveju gyvensime mitais ir mituose. J. Basanavičiaus asmuo buvo sumitintas tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu. Todėl dabar mes turime klausti, kas jis buvo, kokia jo reikšmė? Tą turime daryti tam, kad atsivertume istorinei tiesai.

J. L.: Jūsų 2004 metais išleistoje knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ pateikta Jono Basanavičiaus veiklos bei idėjų interpretacija ir kilusi skirtinga reakcija atrodo kaip puikus susidūrimo tarp dominuojančio mito apie asmenybę ir bandymo pateikti alternatyvų pasakojimą pavyzdys. Kiek svarbu plačiai paplitusius mitus perkurti, rekonstruoti arba dekonstruoti ir apskritai – ar tą reikia daryti?

N. P.: Mitais vadovaujamės jų nereflektuodami, todėl jie baigiasi ten, kur prasideda refleksija. Tai nereiškia, kad mitas naikinamas, tik abejojama kai kuriais elementais. Mito atveju teigiama asmenybė įgauna šventumo pavidalą, tampa neliečiama. Reakcija buvo tokia todėl, kad nauja asmenybės reikšmės interpretacija reiškė ir mito rekonstravimą. Sulaukta kaltinimų, kad apskritai suabejota Lietuvos nepriklausomybe. Tai leidžia suprasti, kaip plačiai mitas apima.

Šiandien aš matau S. Nėries sumitinimo tendenciją, nes neįvyko jos kritinis vertinimas. Nebuvo diskusijų siekiant atskirti jos kaip kūrėjos vaidmenį nuo jos asmeninio pasirinkimo motyvų. Žiūrint iš visuomenės perspektyvos, mums yra svarbūs žmogaus pasirinkimai, kokią žinią skelbia asmenybė savo darbais. Ir mes negalime sakyti, kad tai, ką pasirinko S. Nėris, yra pateisinama. Dabar ją linkstama ir bandoma sumitinti kaip kentėjusią ir dėl pasirinkimo skaudžiai išgyvenusią būtybę, tarsi asmeninė kančia pateisintų bet kokius pasirinkimus.

J. L.: Ką reiškia pats sumitinimas?

N. P.: Dažniausiai tam tikras asmenybės bruožas (ar jis teisingas, ar neteisingas) yra suabsoliutinamas, šis bruožas tampa jos raktu. Daug lengviau yra sumitinti tas asmenybes ar net reiškinius, apie kuriuos mažai žinome. Manau, kad lietuviškoje tapatybėje labiausiai yra sumitintas pagoniškumas, nes rimtų duomenų apie senuosius pagonis nėra išlikę. Man taip pat yra įdomus tarpukario Vytauto sumitinimas, kuris buvo visiškai ištrintas sovietmečiu, mito reikšmes perkeliant į patį Žalgirio mūšį. Mitų formavime labai svarbų vaidmenį vaidina politika, nes tarpukario Lietuvoje Vytauto sumitinimas buvo naudojamas politiniais tikslais. Politikoje yra jaučiamas visuomenės mobilizacijos poreikis, todėl dažniausiai to siekiama tokiais mitiniais įvaizdžiais.

J. L.: Ar galima teigti, kad sovietmetis pakeitė požiūrį į asmenybes, jų vaidmenį, savitai konstravo jų įsivaizdavimą? Kiek sovietmečiu egzistavęs asmenybių kultas iškraipė asmenybių vaidmenį visuomenėje?

N. P.: Sovietmetis iš tikrųjų dekonstravo tautinius mitus ir juos iš naujo sukonstravo pagal ideologinį įvaizdį. Įdomiausia, kad į tarybinį pasakojimą įpintos asmenybės, kurios atrodė iš principo nederančios. Tarybinė mitologija taip sugebėjo adaptuoti Maironį, kad neliko nei kunigo, nei visuomenės veikėjo – tiktai lyrinis poetas. Tarybinė tikrovė mitų kūrimo prasme buvo tobula, nes labai laisvai elgėsi su asmenybėmis ir istoriniais faktais, mitologinis laukas buvo labai platus. Jis apėmė ir dabartį. Proletariatas kaip klasė buvo sumitintas, taip pat ir viešumoje matomi žmonės, pavyzdžiui, inteligentai, rašytojai, kūrėjai. Totalitarinė valdžia rėmėsi mitais apie gyvus asmenis. Jie buvo lojalūs režimui, bendradarbiavo, kūrė tam tikrus gyvenimo ar asmens įvaizdžius, kurie atitiko ideologiją. Tokiomis asmenybėmis nebuvo galima ir leidžiama abejoti, nes jie tarsi įkūnijo ideologiją. Todėl ir tapo mitais dar būdami gyvi. Kai mirdavo, jie net negalėjo būti palaidoti kaip norėtų, buvo rengiamos specialios laidotuvės, pritinkančios tokiems asmenims. Kaip galutinis paliudijimas, kad visas jų gyvenimas teisingas ir neginčijamas. Juk nei apie partinius asmenis, nei apie kūrėjus nebuvo blogų žinių. Buvo pasiektas toks lygis, kad melžėjos buvo paverstos mitinėmis būtybėmis – rodoma, kad primelžia didelius kiekius ir paskui apdovanojamos medaliais. Taigi kurta ištisa mitinė tikrovė, pripildyta mitinių didvyrių kiekvienam gyvenimo atvejui, parodant, į ką reikia lygiuotis.

J. L.: Totalitarinei valstybei mitai reikalingi ir gali būti naudojami mobilizuoti ir konstruoti sąmonę per tam tikrus įvaizdžius? Tai – tam tikros iš viršaus nuleistos tapatybės įtvirtinimas?

N. P.: Taip, sovietmetis užsiėmė sąmonės konstravimu. Totalitarinės valstybės sąlygomis yra galimybių monopoliškai palaikyti mitus. Valdžia vienakryptiškai gali konstruoti žmonių sąmonę ir jauseną. Vis dėlto ir laisvoje valstybėje žmonės be mitų negali gyventi. Bet demokratinės valstybės sąlygomis ir esant nuomonių įvairovei, kur nekontroliuojami rašytojai, kūrėjai ar mokslininkai, mitai konstruojasi spontaniškai ir kinta daug laisviau. Vyksta laisva konkurencija tarp mitų. Apskritai mitai yra reikalingi, nes vienija visuomenę. Tačiau jos nepavergia būtent tie, kurie spontaniškai kyla iš visuomenės gyvenimo. Kol mitas kuriasi, laisvai gyvena, vystosi, keičiasi, jis veikia kaip labai pozityvus dalykas. Po sovietmečio buvo galvojančių, kad ateis visiškas išsiblaivinimas nuo „ideologijų“. Bet taip būti negali, be mitų visuomenė neegzistuoja. Tačiau didžiausias pavojus, kai mitas imamas kontroliuoti, panaudojant savo asmeniniams (pirmiausia – politiniams) tikslams, visuomenei pavergti, tokiu atveju jis išsigimsta. Jeigu kokia nors partija ar vyriausybė mėgintų tam tikrą mitą įtvirtinti įstatymu ir pasakyti, kad jis bus pagrindinis per amžius, bus aiškus ženklas, jog Lietuvoje tiek ir tėra tos demokratijos.

J. L.: Kokia tuomet yra švietimo įtaka? Išlikęs įspūdis, kad iš literatūros, istorijos pamokų išsinešame ganėtinai stereotipinius įvaizdžius apie reikšmingas asmenybes. Tuomet lieka neaišku, ar tai istorijos politikos pasireiškimas, ar galbūt dar sovietmečiui būdingų mitų užstrigimas mokyklų programose?

N. P.: Tai turbūt opiausias klausimas per visą nepriklausomybės laikotarpį. Ir dabar kyla diskusijų bangos dėl lietuvių literatūros programų. Problema, kad tam tikri vaizdiniai per ilgai užsibūna vadovėliuose ir paėmus jį į rankas galima matyti, kad kai kurie jų yra atgyvenę. Pavyzdžiui, atsitiktinai varčiau vadovėlius ir radau, kad Antanas Baranauskas smerkiamas kaip išdavęs tautinius idealus: vyresniame amžiuje labiau propagavo krikščioniškąją, katalikiškąją Lietuvą. Jo jaunystės darbus suprantant kaip gamtiškosios (beveik pagoniškosios) Lietuvos garbinimą, interpretuojama, kad jis išdavęs lietuviškumo idealus. Tokia interpretacija galiojo prieš daugelį metų, dabar vertiname kitaip. Bet ji iki šiol išlikusi kaip iki galo nereflektuotas štampas. Galbūt taip reiškiasi ir švietimo sistemos nelankstumas. Iš dalies tai neišvengiama, bet švietimo sistema atsilieka nuo skaitančios, plačios visuomenės, kurioje vyrauja įvairesni požiūriai. Tai gali būti paaiškinama ir bendros kultūrinės bei mokslinės apykaitos ir sąveikos seklumu.

J. L.: Priimant tapatybės nepastovumo prielaidą, ar su jos kaita gali keistis patys mitai apie asmenybes, tautos herojus? Ar naujų aukso amžių iškėlimas iškelia ir naujus herojus?

N. P.: Savo knygoje „Trys lietuviškosios Europos“ norėjau parodyti, kad tuo pačiu metu mes galime aptikti tris skirtingas europietiškumo sampratas. Galbūt jų yra ir daugiau, bet yra trys ryškiai išsiskiriančios ir jos gyvena tuo pačiu metu. Tapatybė nėra iš kažkur ištrauktas dalykas, o mėginimas esamoje tikrovėje paaiškinti, kas mes esame, turėti prasmingą vaizdinį ar „pasakojimą“. Jei kas nors tikrovėje su tauta, visuomene ir valstybe įvyktų radikaliai neigiamo ar – atvirkščiai – pozityvaus, vėl iš naujo kiltų iššūkiai paaiškinti tapatybę. Aiškindami save mes labai specifiškai traktuojame ir remiamės praeitimi. Postmodernistai mąstytojai daug kalbėjo apie tai, kad mes vis mėginame grįžti į praeitį, ji mums nėra užbaigta, mes vis atsigręžiame ir kasinėjame ją, kad atrastume tai, kas mums gali padėti susivokti dabartyje. Todėl tiek mes, tiek tapatybė yra labai specifinėje situacijoje – nuolatinėje praeities archeologijoje ieškant atsakymo apie tai, kas esame dabar.

J. L.: Ar tapatybės neapibrėžtumas, monolitiškumo nebuvimas formuoja įtampas?

N. P.: Tam tikrais atvejais konfliktai egzistuoja, bet manau, kad tai yra normalus dalykas. Tarkime, didžiausias konfliktas dabar yra dėl lietuvių kalbos, kokia ji turi būti: ar ji turi prisitaikyti prie tikrovės, ar turi būti lengvai vartojama (kad ją galėtų kurti ir vystyti kiekvienas kaip kam yra patogu), ar reikia išlaikyti jos grynumą kontroliuojant. Jeigu galvojame, kad kalba yra pagrindinis tapatybės šaltinis, tuomet ją reikia išgryninti, kad kiti šaltiniai neužterštų. Bet jeigu galvojame, kad kasdieniame gyvenime galime kalbėti dviem kalbomis ir vis tiek būti lietuviais, tokiu atveju kalbos ir tautinės tapatybės santykis yra visai kitas. Diskusijos dėl kalbos parodo vieną iš konfliktiškų elementų, bet jų gali būti gausybė: tikrovės reiškinių vertinimo susikirtimai, požiūriai, kaip turime elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Pavyzdžiui, santykis su Rusija, Vakarų pasauliu ir jų kultūra. Ar televizija turi transliuoti vakarietiškas laidas ir filmus originalo kalba su subtitrais, ar jas versti? Ar rusiškas laidas su subtitrais, o vakarietiškas versti? Tai yra tapatybės klausimai, ko mes siekiame. Politiniai, visuomeniniai pasirinkimai remiasi tapatybės įvaizdžiais, jeigu jie ir nėra išsakomi ar reflektuojami tiesiogiai.

Tapatybės laukas yra platus, apimantis įvairias tapatybes ir manau, kad jos turi laisvai gyvuoti ir kovoti tarpusavy. Pavojus kyla tuomet, kai galios instrumentais mėginama vieną įtvirtinti kaip vienintelę galimą ir dominuojančią. Savo knyga („Trys lietuviškosios Europos“ – J. L.) mėginu parodyti, kad nėra vienos tapatybės, kuri turėtų išskirtines teises Lietuvoje. Visos yra svarbios savęs suvokimui.

J. L.: Grįžtant prie asmenybių, turbūt vėlgi aptiktume skirtingus naratyvus: vienus, iškeliančius Mindaugą kaip valstybingumo pagrindą, kitus – Vytautą kaip herojų, dar kitus – Antaną Smetoną ar kitus veikėjus. Kokia jų tarpusavio sąveika? Ar jie persidengia? Kokios asmenybės gali būti aktualios šiandien?

N. P.: Taip, kai kurie persidengia. Vienos asmenybės tampa mažiau svarbios už kitas, nes, kaip ir minėjau, keičiasi tikrovė ir tam tikros asmenybės pasirodo nebe tokios svarbios, jų reikšmė permąstoma. Manau, kad ir dirbtinai sumitinti asmenybių nepavyksta. Švenčiant Vinco Kudirkos jubiliejų, nors jis kaip istorinė asmenybė yra labai turtinga, nepavyko jo įrašyti į pirmo ešalono mitinių asmenybių gretas. Naujas paminklas jam Vilniuje bene didžiausias iš visų, bet neatrasta, kaip jis galėtų būti aktualizuotas. Tačiau tai nereiškia, kad po dešimties metų jis negalėtų tapti labai aktualus. Vyksta labai daug savaiminių procesų. Kalbėjau apie rašytojus, inteligentus – paprastu pavyzdžiu galėtų būti Romualdas Granauskas. Jis tapo natūraliai sumitinta asmenybe, jo rašiniai tapo labai aktualūs ir žmonės noriai juo domisi. Todėl dabar galima stebėti tam tikrą Granausko mito pradžią – ne tautinio mito, bet kūrėjo mito. Jis veikiausiai bus sukurtas, bet būtent atsiremiant į jo darbus ir siejant su aplinkybėmis. Granauskas tarsi apeliuoja į nepaaiškintus žmonių jausmus ir siekia juos paaiškinti, sudėlioja pasaulio vaizdą ir padaro jį prasmingą, labiau suprantamą. Pranašaučiau, kad vienokiu ar kitokiu būdu mitas turėtų rastis.

J. L.: Kalbant apie rašytojus, kaip vertintumėte mitą, susijusį su Justinu Marcinkevičiumi? Bendrajame diskurse J. Marcinkevičius Atgimimo laikotarpiu laikytas vienu pagrindinių tautos dvasios budintojų, po mirties pavadintas Lietuvos sąžine. Jūs savo knygose teigiate, kad jo dramose kaip tik atsiskleidžia prisitaikymo, balansavimo tarp skirtingų realybių pozicija, diegiama sovietiniam režimui patogi liaudiškumo perspektyva. Ar galima tikėtis, kad laikui bėgant bus įmanoma diskusija, įvertinanti asmenybę ir jos veiklą?

N. P.: Apie Justiną Marcinkevičių pradedama diskutuoti tarp mokslininkų. Domėjausi, kaip yra mokykloje, ir sako, kad moksleiviams jis nelabai įdomus, neskaitomas. Tai reiškia, kad vertinimo, reflektavimo procesai vyksta. Be abejo, Marcinkevičius nėra tokia prieštaringa asmenybė kaip Salomėja Nėris, bet jis, kaip tos kartos žmogus, labai gerai pataikė į lietuvių nomenklatūros politinį interesų lauką. Didžioji dalis jo ypač ankstyvųjų kūrinių yra stipriai ideologiškai įkrauti. Jis formulavo ir tarybinio tautiškumo vaizdinius, kuo puikiausiai savo talentą pritaikė situacijos poreikiams. Kadangi genialus, žmonėms buvo smagu skaityti. Tačiau dabar Marcinkevičius jau nebeturi poveikio žmonėms, yra spontaniškai nebeįdomus. Tačiau pats Marcinkevičiaus mitas dar tvirtas. Keičiasi visuomenė, o su juo susijęs mitas dar lieka tose kartose, kurios jo veikalų jau nebeskaito. Bet kas atsitinka, jeigu pradeda skaityti? Man pačiai yra buvę atradimų, kai suformuotas vaizdinys, kad rašytojas yra išskirtinis, o paskaitai ir supranti, kad kažkas su tuo įvaizdžiu ne taip. Kai mokiausi mokykloje, Marcinkevičiaus veikalai „Pušis, kuri juokėsi“ ir „Dvidešimtasis pavasaris“ buvo įtraukti į programą ir aš, kaip mokinė, skaičiau viską, kas buvo liepiama. Anuomet nesupratau tų poemų. Bet vėliau perskaičiau ir supratau, kad tai yra visiška praeitis, parašyta kaip tarybinis užsakymas. Taigi tikrovė priverčia visai kitaip žiūrėti į asmenybes ir pervertinti tai, ką jos darė.

J. L.: O tuomet, kokia yra akademikų, mokslininkų vieta? Pateikti alternatyvius pasakojimus apie sumitintus žmones? Ar tai turėtų būti normatyvinis uždavinys, ar reikėtų viską palikti savaiminiams procesams, pokyčiams visuomenėje?

N. P.: Mokslininkų uždavinys, turbūt pirmiausia kalbame apie humanitarus, yra reflektuoti tuos dalykus iš naujo. Kuo mitai remiasi? Jie remiasi atradimais, kuriuos, pavyzdžiui, koks nors istorikas suranda archyvuose. Žinoma, jei tie atradimai aktualizuojami, pateikia naujus atsakymus į klausimus, kurie visuomenei kyla šiandien. Svarbiausios yra aktualizuotos ir aktualios interpretacijos. Net jei jos remiasi faktais, kurie, bendrai vertinant, gali atrodyti ir neaktualūs. Taigi mokslininkų darbo negalima nuvertinti. Tai vieni iš pagrindinių žmonių, kurie turėtų pateikti duomenis ir interpretacijas tiek visuomenei, tiek mokytojams ir mokykloms.

J. L.: Alternatyvūs pasakojimai yra svarbūs ir reikalingi savirefleksijai?

N. P.: Taip. Labai gerai, kai kovoja alternatyvios tapatybės, kai jos stengiasi užvaldyti žmonių jausmus. Tačiau aš pasigendu platesnių viešų kultūrinių diskusijų šiais klausimais. Įvairių impulsų joms tikrai nestinga, tad jų galėtų būti iš tiesų daugiau. Tokios diskusijos padėtų generuoti, kelti naujų minčių, susidarytų jų apykaita.

J. L.: Kurios asmenybės, Jūsų nuomone, šiandien tampa aktualios ir ateityje gali būti laikomos pagrindinėmis tapatybės formuotojomis?

N. P.: Kalbant apie politines asmenybes, manau, kad Algirdas Brazauskas plačiajai visuomenei yra tokia asmenybė ir vis dar aktualus bei palaikomas mitas. Manyčiau, kad mus labai stipriai veikia pokario partizanų sumitinimas (žodis sumitinimas šiuo atveju vartojamas gerąja mito kūrimo prasme). Šis mitas pateikia atsakymų į labai aktualius klausimus. Praeitame ir šiame amžiuje lietuviams ne kartą kilo klausimas, kaip elgtis, ką rinktis sudėtingose situacijose. Ar pasirinkti kaip Nėris? Manau, kad pokario partizanai yra ryškus pavyzdys, kaip galima pasirinkti situacijoje, kuri yra absoliučiai kraštutinė, priešintis tam, kas tarsi neišvengiama. Todėl jie, kaip išskirtinės asmenybės, paremia ir stipriausią iš naujųjų tapatybės mitų, kuris, tikėtina, labai ilgai išsilaikys dėl savo išskirtinumo.

J. L.: O kokia Sąjūdžio ir su juo siejamų asmenybių vieta?

N. P.: Sąjūdis yra labai prieštaringas reiškinys. Aš manau, kad mes dar nesame iki galo suvokę ar išdiskutavę, kas yra Sąjūdis. Diskusijos vyksta ir aš manau, kad tai yra naudinga. Neabejotina, kad Vytautas Landsbergis jau dabar yra mitinė, raktinė asmenybė, siejama būtent su Kovo 11–ąja. Bet kalbant apie kitus veikėjus, Sąjūdis (turint omenyje laikotarpį nuo 1988 m. iki 1990 m. pradžios) yra įvairialypis. Tai yra dinamiškas laikotarpis su daugybe įvykių, kuriuos žmonės labai skirtingai prisimena. Ko gero, pats Sąjūdis tam tikra prasme yra tapęs iš dalies mitine būtybe, tačiau gana miglota. Kaip prieangis į Kovo 11-ąją. Landsbergis tarsi įkūnija visą Sąjūdžio istoriją ir daugiau asmenybių greta neišsitenka. Žinoma, galima kalbėti apie Sąjūdžio laikų Brazauską kaip tam tikrą antipodą Landsbergiui, bet daugiau galimybių išryškėti kitoms asmenybėms nematau.

J. L.: O kokios asmenybės yra galbūt nepelnytai užmirštos ar atmestos? Kas galėtų papildyti, praturtinti Lietuvos tapatybės lauką?

N. P.: Kaip jau kalbėjome, manau, mokslininkų darbas yra žvelgti į praeitį ir atrasti asmenybes, parodyti, kiek jos buvo svarbios, parodyti jas konkrečiose aplinkybėse (kaip gyveno, ką veikė). Yra platus laukas potencialių figūrų. Labai norėčiau, kad atsirastų tokių asmenybių, sumitintų pozityviąja prasme, kurios nėra etniniai lietuviai arba pristatomi kaip etniniai lietuviai. Tokių asmenybių labai pasigendu, nes dabar tapatybės mitą lemia lietuviškasis etniškumas, net nuo sumitintų asmenybių kitoniško etniškumo elementus apvalant kaip „atsitiktinius“. Pavyzdžiui, garsiai nesakoma, kokia kalba kalbėjo karalius Mindaugas ir kunigaikščiai. Manau, kad įvairesnės asmenybių pusės ir asmenybės galėtų atverti kelią į platesnį suvokimą – ne vien kraujo, bet ir kultūrinę tapatybę. Toks radimasis asmenybių mitologijoje būtų didžiulis lūžis. Net ir šiandien, jei rastųsi ryški potenciali mitinė nelietuviška asmenybė, ji būtų sulietuvinta (jei tai įmanoma) arba atmetama. Jeigu atsirastų mitinis asmuo nelietuvis, jis perkeistų mūsų tautinės tapatybės mitinį lauką.

J. L.: Pavyzdžiui, žydų kilmės.

N. P.: Žydų kilmės asmenybės jau yra priimamos kaip susijusios su Lietuva, bet ne kaip tapatybės dalis, ne kaip lietuviškos mitinės asmenybės. Manau, kad iki tokios situacijos mums dar keliauti šviesmečius. Nors galbūt įvyks koks netikėtas tapatybės įvykis, to reikėtų tikėtis.

Dėkoju už pokalbį.

Perspausdinta iš Post Scriptum

Komentarai

  1. Nevertus asmenis su mitina tik neišmanėliai arba prisitaikėliai,bei bijantys kovoti prieš valstybinį melą. Taip jau buvo visada. Nesutiksiu tik su S. Neries kritika. Ar moteris pasirinkusi nevisai savęs vertą vyrą gali būti smerktina? Vyrai turi didesnius raumenis-diktatą, BET AR JIE VISADA STOVI dorovinės MORALĖS VIRŠŪNĖJE? Problema dar yra ir kad žmonės, augalai,gyvūnai stengiasi išsaugoti savo rūšį,bet visai abejingi tos rūšies tobulinimui. Nemaža tautų išmintingesnes asmenybes apšaukia psichiškai nesveikomis, bet siūlo rodyti humanišką elgesį su gimusiais visai nemąstančiais….

Parašyk komentarą

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>