TSPMI doktoranto ir “Lyginamosios politikos” kurso dėstytojo Liutauro Gudžinsko mintys apie mokslą, akademinių darbų rašymą ir vaizduotę. C.W. Millso motyvais.

Jūsų darbai nemaža dalimi priklausys nuo to, kiek turėsite vaizduotės tirdami savo pasirinktas problemas. Vaizduotė – tai sunkiai apibrėžiamas dalykas, tačiau yra autorių, kurie pamėgino tai įvertinti ir pasiūlyti tam tikrus būdus, kaip ją paskatinti.

Vienas tokių – žymus JAV sociologas Charles Wright Mills. Savo knygoje “Sociologinė vaizduotė” (The Sociological Imagination) jis išdėsto svarbiausius patarimus, kaip išvengti bene didžiausio pavojaus sociologui (lygiai kaip ir politologui) tapti “bejausmiu robotu”, mechaniškai taikančiu kokias nors metodikas ir nepasakančiu nieko, kas būtų iš tikrųjų svarbu žmogui ir visuomenei. Šia prasme jis gynė klasikinę sociologijos tradiciją, iš kurios nemaža dalimi kilo ir patys politikos mokslai.

Mokslą C.W. Millsas suvokė kaip kūrybinę veiklą, reikalaujančią kasdienės refleksijos. Ši refleksija iš esmės nenutrūkstanti, ir ji nenumato skirties tarp darbo ir gyvenimo. Tikras mokslas nėra toks darbas, kuris atliekamas pastoviu režimu, nuo tam tikros valandos ryte iki tam tikros valandos vakare. Tai panašiau į nesustojantį variklį, kuris semiasi vaizduotės iš kasdienių patyrimų, net ir labai paprastų ar tolimų “tiesioginei” tyrimo temai.

Net ir labai norėdamas, negalėčiau Jūsų priversti taip besąlygiškai save “pašvęsti” mokslui. Padarykite tik viena: rašykite bakalaurokūrinį, ne darbą. Pagal nukrypimą, galite įsivaizduoti tai kaip klipą, paveikslą, skulptūrą, net gal šokį (!?) ar tam tikrą pasakojimą, kuris turi savo siužetą, veikėjus, dramą ir kuo gražesnę pabaigą. Žinoma, turėdami omenyje visus būtinus mokslinio žanro reikalavimus ir jų be priekaištų laikydamiesi.

C.W. Millso knygą lengvai galite gauti VU bibliotekoje. Skaityti pakaktų ir patį paskutinį skyrių (appendix’ą) – “On Intellectual Craftsmanship” (p. 195-226). C.W. Millsas – nebūtų amerikietis – neapsiribojo vien tik abstrakčiais pasvarstymais, bet ir pamėginopraktiškai nusakyti ir patarti, ką reiškia rašyti “vaizdingą” mokslinį darbą. Tas skyrelis kaip tik apie tai.

Žemiau išdėstau jo pagrindines mintis (kaip aš tai supratau), tačiau gilesniam ir geresniam suvokimui, žinoma, geriau skaityti originalą. O jei pati mokslinės vaizduotės ir meistrystės tema “užkabliuos”, galite pamėginti ieškoti ir vėlesnių autorių, išdėsčiusių savo mintis apie tai. Juk galų gale ši knyga gana sena, parašyta 1959 metais, tad turėjo būti parašyta kažkas gero ir po jos.

Vaizduotė, pasak C.W. Millso, dažnai sėkmingai iššaukiama, jei pavyksta susieti šiaip jau atskirus dalykus taip atrandant netikėtus ryšius (p. 201).

Tam reikia, kad turėtumėte “failą“. Tokį failą, kuriame žymėtumėtės svarbiausius įstrigusius dalykus, “kažką pagavusias” tekstų ištraukas, taip pat savo pačių idėjas, mintyse gimusius projektus. Tai tam tikras dienoraščio analogas. Pildyti jį turėtumėte nuolatos – taip ne tik išsaugodami svarbius pamąstymus (nes kitaip daug ką neišvengiamai pamiršite), bet ir pasipraktikuodami savo rašymo įgūdžius (o tai daryti būtina). Ilgainiui nejučia pamatysite, kaip kyla noras (ir reikalas) peržvelgti šiuos užrašus. Stropiai pildydami ir peržiūrėdami failą, ir atšviežinsite savo žinias ar supratimą, ir sugalvosite kažką naujo ar kokio nors klausimo gerą sprendimą. Kitaip tariant, vykęs failas padeda ir atminčiai gerinti/kaupti, ir naujoms idėjoms atsirasti. Įdomi C.W. Millso idėja, kad socialiniai mokslai geriausiai vystosi tuomet, jei įvairių sričių tyrėjai tarpusavyje apsikeičia tokiais užrašais ir juos pakomentuoja. Esą taip geriausiai vyksta akademinė diskusija ir idėjų kaita (p. 198). Nežinia, ar Lietuvoje tas taikoma, bet pabandyti galbūt ir verta.

Kurti tokį “failą” turbūt lengviausia pasižymint kitų autorių mintis. Tai ypač pravartu šiuo metu, kai iš Jūsų prašoma “kritinės literatūros apžvalgos”. Žymėtis galima įvairiai, tačiau vienaip ar kitaip tokie užrašai gali atspindėti tris dalykus: (a) esmines skaitomų autorių įžvalgas Jums rūpimais klausimais; (b) šių įžvalgų pagrindimus, su kuo galite sutikti arba ne; ir (c) tokius argumentus ar idėjas, kurių pagrindu galite išvystyti kažką naujo ir savo. Tiesą sakant, sąlygos rašyti tokius “failus” ir kaupti užrašus yra žymiai pagerėjusios lyginant su C.W. Millso laikais. Daugelis reikalingų tekstų yra elektroniniai, ir nukopijuoti svarbius dalykus užtrunka vos kelias akimirkas. O tam, kad tai netaptų automatinis/techninis veiksmas, labai padeda asmeniniai komentarai, kuriais pasižymi, kodėl tai užrašei ir kas iš to kyla ar net ką galėtumei papildomo iš to “išlaužti”. Kitu laišku pridėsiu pavyzdį, kaip tai darau pats.

Šalia kitų autorių minčių/teiginių žymėjimosi galima kurti ir savo projektus. Galbūt jie niekada neišvys dienos, tačiau visada bus pravartūs kaip proto mankšta. C.W. Millsas pataria dėlioti “idealius” projektus, t.y. viską, ko iš tikrųjų reikėtų norint išsamiai ir pakankamai išspręsti išsikeltą problemą/galvosūkį. Tada bus matyti, ko trūksta ir ko negali padaryti, bet ką galbūt gali kuo nors kitu pakeisti, bent jau šiame etape. “Idealus” projektas taip suteikia bendrą vaizdą ir nurodo vietą, ko galima tikėtis atliekant tai, ką galima atlikti turimomis priemonėmis, ir kokios tolesnių darbų šioje srityje perspektyvos.

Kita vertus, visiškai nebūtina skaityti vien tik konkrečius autorius ar kurti tyrimo projektus, kad pildytumėte savo failą. Kartais (ir gana dažnai) labai svarbios idėjos kyla, kai susiduriama su dalykais iš visiškai kitos srities, pvz., kad ir žiūrint kokią nors TV laidą/serialą, skaitant romaną ar kalbantis su pažįstamais, senais gerais draugais, einant gatve ir pan. Visa tai gali kartais pasiūlyti visiškai netikėtų įžvalgų. Tereikia tik to nepražiopsoti ir pasistengti užfiksuoti, kad vėliau visa tai nedingtų.

Kuo išsamesnis bus failas, tuo daugiau idėjų iš įvairių sričių jis gali apimti, ir tuo didesnė erdvė vaizduotei ir originaliems, savarankiškams tyrimams. Prisimenant analogiją su literatūriniais kūriniais, verta dar paminėti C.W. Millso daromą skirtį tarp “topic” (klausimo) ir “theme” (motyvo, bendros idėjos) (p. 216).

Topic’ai – tai konkretūs klausimai, kurių imatės nagrinėti (pvz., jei tai būtų elito studija, tai galėtų būti korporacijos vadovų karjera, padidėjusi kariuomenės pareigūnų galia ir pan.) Tokiems topic’ams aptarti visada skiriama kažkuri teksto dalis, tačiau svarbu ne tiek, kiek vietos skiriama, bet kokia šių klausimų nagrinėjimo tvarka ir koks jų tarpusavio santykis. Ir čia nebeapsieinama be theme’ų. Kaip ir gerame literatūriniame kūrinyje yra kelios visą tekstą vienijančios bendrosios idėjos, taip ir kūrybiškai sudėstytame moksliniame darbe tam tikrais rakursais perteikiami ir įvairiose vietose atsikartojantys motyvai, kurie “suriša” visą tekstą. Taigi, svarbu žinoti ne tik pačius nagrinėjamus topic’us, bet ir bendrąsias temas ar idėjas, jų tarpusavio santykius bei sąsajas su konkrečiais aptariamais klausimais. Ir patartina skirti vietos šių dalykų aiškiam išdėliojimui arba knygos pradžioje, ar jos pabaigoje.

Kitas svarbus mokslinio darbo meistrystei ir vaizduotei, tai aiški kalba. Rašyti reikia kaip įmanoma kuo paprasčiau. Ir stengtis visas idėjas išdėstyti taip, kad visa tai būtų kuo aiškiau ir suprantamiau suvokti skaitytojui. Čia svarbūs keli dalykai. Konkrečiai ir nedviprasmiškai apibrėžti svarbiausias sąvokas. Vengti sudėtingumo. Pasistengti, kad suprastų ir “paprastas žmogus”. Ir suvokti save kaip balsą, o ne vien mechaninį tam tikrų “mokslinių faktų ir teiginių” skleistuvą. Svarbu pažymėti tai, kad neretai pabandymas aiškiau kitiems išdėstyti savo atradimus leidžia pačiam geriau juos suvokti ir vėliau net tinkamai pakoreguoti jų turinį.

Dar keli C.W. Millso patarimai, kaip skatinti sociologinę vaizduotę (p. 212-217): (a) pamėginti pertvarkyti savo failą randant sąsajas tarp visiškai jo skirtingų dalių; (b) “pažaisti” su svarbiais žodžiais ir teiginiais, patyrinėti jų sinonimus – gal taip užčiuopsite glūdinčias prasmines sąsajas tarp kelių esminių sąvokų arba naujai pažvelgsite į tam tikro reiškinio klasifikacijas; (c) pamėginkite suabejoti esamomis tam tikro reiškinio/daikto kategorijomis ir patyrinėkite galimybes visa tai perklasifikuoti ir taip geriau suvokti tam tikrų atvejų aibę; ypač verta pamėginti klasifikuoti ne pagal vieną, o kelis atributus tuo pat metu (cross-classifying); (d) mąstyti priešybėmis, t.y. įsivaizduoti elgesį ar tam tikrą atvejį visiškai priešingomis aplinkybėmis, arba pabandyti įvertinti, kaip tą patį reiškinį traktuotų visiškai skirtingų mokslo sričių atstovai; (e) tiriamą reiškinį/atvejį palyginti su tam tikrais jų (laiko/erdvės) analogais ir/ar įvertinti bendrą įvairovės kontekstą – tai padės geriau suvokti nagrinėjamo objekto specifiškumą ir bendrumą su kitais panašiais dariniais.

Tai turbūt viskas. Suprantama, daug kas čia skirta “pradedantiems mokslininkams”, tad nebūtinai viskas taikytina Jums. Tačiau jei išties norite parašyti tokį darbą, kuris suteiktų kūrybinio džiaugsmo, šiais patarimais pasekti tikriausiai verta. Sėkmės!

Autorius: Liutauras Gudžinskas, VU TSPMI doktorantas