Vytautas Budreika
Jesini kaimas, esantis tarp Ke
nijos ir Tanzanijos, iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis paprastas Afrikos kaimelis. Tačiau nepatyrusiam keliautojui surasti šį kaimą praktiškai neįmanoma. Jesini nėra pažymėtas oficialiuose žemėlapiuose, jame nėra elektros, į jį neveda joks automobiliams pritaikytas kelias. Vienintelis būdas pasiekti kaimelį – keliauti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu. Skaityti toliau
Marija Dautartaitė ir Marius Skerniškis
Jei po paskaitų ištrūkus iš TSPMI koridorių dar nesinori bėgti tolyn, užtenka prisėsti ant suoliuko, visai priešais pastatą, ir kurį laiką, ypač vakarais, stebėti jo dar šviečiančius langus. Senoji Vokiečių gatvė, kurioje rūmus galėjo turėti tik turtingi žmonės, neretai susiję su karaliaus dvaru, garsūs Lietuvos didikai – Goštautai, Sapiegos, Kiškos, Tyzenhauzai, taip pat Vilniaus arkivyskupija, liuteronų bažnyčia, dabar vilioja barų lankytojus ir išmaldos prašytojus – jie vieninteliai išliko nepasikeitę per ilgus amžius. Skaityti toliau
Kaip leidžia nuspėti ir šios esė pavadinimas, joje pristatytame dorybių ir vertybių kontekste, tai pat bus aptariamas vyriškumas. Ir vyriškumas dorybių prasme: būtent, kaip jau minėta pradžioje, Mansfield neseniai į dorybes pasižiūrėjo iš itin netikėtos pozicijos, t.y., kalbėdamas apie vyriškumą kaip apie dorybę. O tokios naujos (klasikinių dorybių sąrašo atžvilgiu) dorybės įvedimas ir argumentavimas nusipelno didesnio dėmesio. Skaityti toliau
Dabar nuolat kalbama apie teisę į savas vertybes. O ar turime teisę į dorybę? Toks teiginys skamba keistai, jei ne absurdiškai. Tačiau neabejotinai pripažįstama teisė į savas vertybes. Taip pagrindžiama iš antropocentrizmo kilusi individualistinė kultūra, kuriai, Antano Maceinos žodžiais tariant, „Dievas ir jo įstatymas pasidarė didžiausia moderniosios kultūros kliūtis“ (Maceina 2004: 178). Kitaip tariant, dorybių sąvokos pakeitimas vertybėmis įtvirtino individo siekį gyventi sau pačiam, atmetant metafizines žmogaus sampratos prielaidas. Tai taip pat prielaida apie moralinių įsitikinimų neutralumą vienas kito atžvilgiu. Dorybių pakeitimas vertybėmis nėra tik lygiavertiškas apsikeitimas sąvokomis. Jos turinys yra gerokai pakeičiamas ir išplečiamas. Skaityti toliau
Straipsnis iš 9 Post Scriptum numerio “Politika ir gamta” 2006
Deividas Šlekys
Vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogui. Be kita ko, jis taip pat gali būti ir karo tarp valstybių priežastimi, ir derybų objektu. Visgi šalių, kurioms vandens trūkumo problema nėra aktuali, tiek akademiniame diskurse, tiek praktinėje politikoje šiam klausimui yra skiriama mažai dėmesio. Bent jau Vakarų valstybių atstovai problemas, susijusias su vandeniu yra linkę priskirti prie taip vadinamosios „žemosios politikos“ (angl. low politics) – grupės. Tačiau žmonijos istorija, ekologinės pasaulio būklės pokyčiai rodo, jog tiek geriamo, tiek naudojamo irigacijai vandens problema turėtų būti įtraukta į „aukštosios politikos“ (angl. high politics) – darbotvarkę. Skaityti toliau
Kalbėti apie skirtį tarp vertybių ir dorybių šiuo metu tampa vis populiariau, bet tai temos aktualumo išdava. Prieš dviešimt metų tai nebuvo itin reflektuojamas dalykas socialiniuose moksluose. Tačiau dabar tai darantys iškart prabyla apie dabartinę vertybių tironiją – terminą, pirmą kartą panaudotą vokiečių filosofo Nicolai Hartmanno praeito amžiaus pradžioje (Jokubaitis 2012: 30). Tokia pozicija skatina peržiūrėti šią skirtį. Kuo skiriasi vertybės ir dorybės, kodėl šis skirtumas svarbus ir ką jis sako apie prielaidas, kuriomis remiantis šios sąvokos vartojamos? Jeigu kalbama apie vertybių tironiją, turint omenyje, kad viskas gali tapti vertybėmis, ar ši ypatybė gali būti pritaikoma ir dorybių sampratai? Tokio klausimo iškėlimą kursto neseniai nesena Harvey C. Mansfield studija apie vyriškumą (Mansfield 2006), kurioje ši savybė laikoma dorybe. Skaityti toliau
Politikos teorijos katedros doktoranto Viliaus Mačkinio klausimai prof. Alvydui Jokubaičiui, pasirodžius jo knygai Vertybių tironija ir politika.
V.M.: Kiek laiko rašėte knygą?
Knygos idėją brandinau kelis metus. Pradėjau rašyti atskiromis dalimis, prisitaikydamas prie universitetinio gyvenimo aplinkybių. Pagrindinę knygos dalį parašiau per tris mėnesius. Pasibaigus 2011 metų pavasario sesijai, prisėdau prie tuščio poperiaus lapo, ir supratau, kad pertraukomis tarp paskaitų ir seminarų rašydamas knygą prarandu visumos matymą. Reikėjo kuo skubiau viską užbaigti.
V.M.: Kokiai disciplinai priskirtina knyga?
Tai politikos filosofijos knyga, didelio ginčo su politikos mokslininkais dalis. Politologai šaunūs žmonės, iš jų daug ko galima pasimokyti, bet pažvelgus iš filosofinės perspektyvos, jų požiūriui būdingas vienpusiškumas. Knygoje norėjau įrodyti, kad mokslas yra ne tik pasaulio aprašymas, bet ir moralinis įsipareigojimas. Po vertybinio neutralumo šūkiu slypi požiūris į žmogų, visuomenę ir politiką.
Įsitikinimas, kad mokslas išspręs visas žmonijos problemas yra pražūtingas.
Jau daugelį šimtmečių žmonės vis svarsto, kaip reikia pasiekti laimę. Toks klausimas kyla ne tiek pavieniams asmenims, bet ir valstybių valdžios elitams. Todėl nenuostabu, jog ir valstybių mastu laimė buvo siektinas dalykas ir budistinėse, ir kitų religijų šalyse. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį kai kurių valstybių vyriausybės taip pat pradėjo vis labiau svarstyti apie naują politikos kryptį, nes tapo aišku, jog besaikis BVP aukštumų siekis ne visąlaik veda link žmonių laimės. Į šią problemą ekonomistai atkreipė dėmesį jau XX amžiaus antroje pusėje, kai maža daugelio užmiršta Butano karalystė pradėjo vykdyti į žmonių laimę orientuotą politiką. Skaityti toliau
VU TSPMI šių metų vasario 6-10 dienomis minėjo dvidešimties metų jubiliejų. (VU TSPMI sukanka 20 metų. ) Šventinės savaitės metu institute vyko daugybė kviestinių svečių paskaitų, atviros Lietuvos politikų diskusijos, užsienio ambasadoriais, netgi studentų susitikimas su Lietuvos Respublikos prezidente Dalia Grybauskaite.
Vasario 6 d., pirmadienį, pirmąją jubiliejinių paskaitų dieną, profesorius Alvydas Jokubaitis dalyvavo delfi.lt konferencijoje, kurios metu portalo skaitytojai svečiui galėjo užduoti norimus klausimus filosofijos, moralės ir politikos tematika (DELFI konferencijoje Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 20-mečio proga apie šiandieninius politikus ir politologus). Profesorius atskleidė, kodėl Lietuvoje vienu metu koegzistuoja tiek rinkimų, tiek nepasitikėjimo demokratijos, kodėl studentai šiais laikais labiau linkę į utilitarizmą nei seniau (A. Jokubaitis: Politika prasideda už buto durų).
Politinis romantizmas – pasiteisinimas individualizmui
Įtarimas, jog pilietiniam pasyvumui yra būdinga specifinė, save pateisinanti žmogaus savivoka, leidžia kelti intriguojantį klausimą ir dėl demokratijoje vykstančios laisvės sampratos kaitos. Laisvė ir jos įgyvendinimą skelbianti demokratinė santvarka yra brangios šiuolaikiniam žmogui – anot P. Manent, tai esminė moderniųjų laikų tiesa (Manent 2007, p. 24-25, 69). Visgi, kaip matyti iš Tocqueville minčių, demokratijos nešamas individualizmas yra nesuderinamas su klasikine, pilietine laisvės samprata. Kaip atsitinka, kad visiems laisvė brangi, bet jos gana ramiai atsisakoma? Į tai atsakyti gali padėti C. Schmitt politinio romantizmo analizė, leidžianti pagrįsti mintį, jog individualizmas yra ne tik išorinių sąlygų nulemtas praktinis reiškinys (t. y. pasyvumas), bet ir ypatinga save pateisinanti ir palaikanti pasaulėžiūra. Skaityti toliau
Demokratija – palanki terpė individualizmui
Apsibrėžus pilietinę laisvę, galima mėginti pažvelgti į tokios sampratos kaitą demokratijos sąlygomis. Būtina įvertinti gluminantį individualizmo išsikerojimo reiškinį bei jo keliamas grėsmes. Kodėl santvarka, kuri pastoviai gaubia save pažadais įtvirtinti piliečių laisvę, yra negailestingai persekiojama despotijos šmėklos? Kodėl politinė laisvės reikšmė palaipsniui susisiaurina ligi individualizmo? A. de Tocqueville į šiuos klausimus atsako, nurodydamas į pačios demokratijos prigimties ypatumus.
Laisvės problema demokratijoje
Laisvė yra viena skambiausių ir įtakingiausių šiuolaikinį politinį gyvenimą nusakančių idėjų, be kurios yra tiesiog neįmanoma paaiškinti dabar vyraujančios politikos sampratos. Pasak P. Manent, moderni demokratinė santvarka skelbiasi žinanti išganingą kelią, galintį nuvesti žmoniją į išlaisvinimą ir klestėjimą (Manent 2006, p. 1-3). Tikėjimą šiuo pažadu liudija atstovų rinkimų procedūros visuotinis liaupsinimas ir jos tapatinimas vos ne su universaliu gėriu, tinkančio visur ir visada. Deja, laisvės paieškose niekaip nepavyksta neužkliūti už entuziazmą gesinančių aspektų. Kaip pastebi A. de Tocqueville, demokratijos plėtrą lydi ypatinga, nerimą kelianti aplinkybė, palaipsniui galinti atvesti prie despotijos gimimo – būtent, individualizmo ir pilietinio pasyvumo įsigalėjimas (Tocqueville 1996, p. 559-563). Skaityti toliau
Į bet kokias geopolitines orientacijas, ar tai būtų Europos Sąjunga, ar tai būtų Šiaurės šalys, ar mūsų kadaise vadinta ir dar kartais vadinama strateginė partnerystė su Lenkija, žiūriu iš paprastos perspektyvos: ar tai padeda mūsų valstybei atlikti tris pagrindines funkcijas, kurios visais laikais išlieka tos pačios? Tai saugumas, gerovė ir mūsų kultūros bei identiteto sklaida. Jeigu tai atitinka mūsų interesus, padeda geriau, saugiau, turtingiau jaustis, o mūsų kultūra, identitetas puoselėjami ir skleidžiami įvairiose erdvėse, skirtingais kanalais, vadinasi, šita orientacija mums padeda.
Taip jau nutiko, kad teko dalyvauti rengiant šitos strategijos dalį apie visuomenę. Ir iš tiesų, kai pristatome strategiją, išryškėja vienas iš pagrindinių akcentų, kad šioje strategijoje skiriama kaip niekad daug dėmesio ne ekonomikai, bet visuomenei. Ir tai yra didysis šios strategijos iššūkis. Viena vertus, tai yra geras požiūrio taško pakeitimas, kita vertus, tai yra turbūt pats sudėtingiausias, pats „slidžiausias“ dalykas, kaip visuomenę galima pakeisti. Daug lengviau sugalvoti, kaip pakeisti ekonomiką. Bet atrodo, kad kitos išeities nėra. Jeigu diskutuojame apie ekonomiką ar valstybės valdymą, galų gale ilgai diskutuodami apie priežastis, kodėl mes esame tokie, kokie esame, vis tiek prieiname, jog tokia mūsų kultūra.