VU TSPMI Alumni mentorystės programa. Aleksandra ir Gabija: judėti pirmyn padeda užsidegimas
Tiek portalo LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Aleksandra Ketlerienė, tiek VU TSPMI politikos mokslų bakalauro programos studentė Gabija Strumylaitė į mentorystės programą leidosi jau turėdamos patirties šioje srityje. Aleksandros įkvėpimu tapo neformalūs mentoriai, tuo tarpu Gabiją džiugina ankstesnės dalyvavimo Alumni draugijos organizuojamoje programoje patirtys. Jų istorija grįsta ne tik įkvėpimu, dalinimusi patirtimi bei patarimais, tačiau ir profesiniu bendradarbiavimu – su žurnalistika ateitį siejančios Gabijos straipsnį jau galėjo įvertinti LRT.lt skaitytojai. Nors paskutiniuosius mokslo metus institute netrukus pradėsianti studentė teigia, jog netgi neturint išankstinių lūkesčių ši veikla leidžia praplėsti galimybių ribas ir atrasti savirealizacijos sritis, galimybė iš arti susipažinti su žiniasklaidos darbu padėjo jai įsitikinti savuoju pasirinkimu. Studentės entuziazmą įvertino ir jos mentorė: Aleksandra pasakoja, jog jaučiant norą bei užsidegimą, perduoti sukauptas žinias – daug lengviau.
Kokių tikslų ar lūkesčių vedinos įsitraukėte į programą?
Aleksandra: Esu girdėjusi apie mentorystės programą, bet anksčiau nesugalvojau joje dalyvauti. Deja, mano studijų laikais tokios programos nebuvo, tačiau man labai pasisekė, nes turėjau neformalų mentorių. Tas žmogus mane įkvėpė žurnalistikai ir suformavo tvirtą stuburą, nepalaužiamą net po daugelio metų.
Suprasdama, kad net vienas žmogus gali kažkuria prasme pakeisti tavo gyvenimą, įnešti į jį kažką naujo, padrąsinti, paskatinti eiti pirmyn, pagalvojau, kad galiu pabandyti ir pati tapti tokiu žmogumi, nes turiu pakankamai patirties ir noriu ja dalintis. Labai smagu, kad atsirado Gabija, kuri dega žurnalistika. Mes tikrai turime apie ką pasikalbėti.
Gabija: Pirmą kartą mentorystės programoje dalyvavau vos pradėjusi studijas VU TSPMI – pirmo bakalauro kurso pirmame semestre. Galima sakyti, kad tai nutiko atsitiktinai, kadangi tuo metu tiesiog labai norėjau įsilieti į instituto gyvenimą. Tačiau pagrindinis šios programos išskirtinumas, jog ji orientuojasi ne į vidines, o išorines VU TSPMI žmonių veiklas. Kitaip tariant, peržengia instituto sienas ir leidžia studentui pamatyti pasaulį daug platesnėje perspektyvoje. Tai, mano nuomone, labai svarbu, kadangi palengva pratina prie minties, jog vieną dieną įprastąsias universiteto auditorijas teks palikti ir žengti kuria nors sau artima ateities kryptimi. Bet kaip atrasti ir pasirinkti tą kryptį? Būtent apie tai ir kalba mentorystė, kuri papildo jauno žmogaus studijų programą.
Žinoma, puiku, jeigu studentas jau turi tikslų ar konkrečių planų, bet čia gali sudalyvauti ir be jokių išankstinių lūkesčių, vien iš smalsumo. Juk niekada nežinai, kur toji pažintis gali nuvesti. Na, o man pačiai labai pasisekė, jog šiais metais programoje sutikau Aleksandrą, su kuria išties turime tiek daug bendro.
Kas slepiasi po „mentoryste“? Ką tai reiškia jums? Kokiomis veiklomis užsiėmėte, o galbūt kažką esate numačiusios ar norėtumėte kartu nuveikti ateityje?
Aleksandra: Man mentorystė yra susijusi su tiesiog žmogišku bendravimu, dialogu, palaikymu ir, svarbiausia, įkvėpimu. Tikiuosi, man pavyko bent kiek įkvėpti Gabiją ir toliau likti žurnaliste. Žurnalistai labai plepūs, tad abi su Gabija labai daug susirašinėjome, kalbėjome apie žiniasklaidą Lietuvoje, žurnalistiką, apskritai gyvenimą. Labai smagu, kad Gabija parašė straipsnį, kurį publikavome portale LRT.lt ir galėjau jai patarti, išsakyti pastabas. Kai žmogus užsidegęs kažkuria sritimi, su juo yra gana lengva kalbėtis ir paaiškinti, todėl labai džiaugiuosi, kad mano studentė jau turėjo pakankamai žinių apie žurnalistiką ir kaip veikia žiniasklaida.
Gabija: Visiškai pritariu Aleksandrai. Galbūt „mentorystė“ skamba kažkaip paslaptingai, bet iš tiesų tai – paprastas žmogiškas bendravimas. Tik šio bendravimo ypatybė ta, jog patyręs asmuo kalbasi su mažiau arba visai nepatyrusiu. Bet, mano manymu, tai nėra grįsta išskirtinai vienpusiu ryšiu; mentorius iš šio bendravimo taip pat kai ką gauna. Galbūt vieną kitą idėją, galbūt naują požiūrį profesiniu ar gyvenimo klausimu. Galiausiai, pažintį su motyvuotu ir patirčių ieškančiu studentu. Juk sakoma, kad geriausias metodas ko nors išmokti yra mokyti pačiam. Gal vieną dieną ir kai kurie studentai į programą sugrįš mentoriais, taip padėdami augti kitiems.
Šį semestrą prof. Ainės Ramonaitės ir dr. Jūratės Kavaliauskaitės kuruojamo kurso apie (po)sovietines visuomenes metu turėjome paruošti viešąjį projektą. Apsidžiaugiau, nes pasitaikė galimybė pritaikyti sau artimą straipsnio formatą. Kalbinau ekspertus ir rašiau apie psichinę sveikatą sovietmečiu. Galbūt tai kiek delikati, tačiau kartu ir reikšminga, sistemines ydas atskleidžianti tema. LRT.lt skaitytojai, kaip kartą pažymėjo pati Aleksandra, priima ir supranta socialiai jautresnes istorijas. Tuo labiau, jog itin nenorėjau šios temos papildomai „skandalizuoti“: siekiau atskleisti neperdėtą tikrovę iš gydytojų perspektyvos. Tad vieningai nutarėme, kad LRT.lt portalas bus puiki vieta tokiam straipsniui atsirasti.
Dirbti su Aleksandra buvo smagu – ji tiksli, atvira, žinanti, ką sako. Jos patarimai ir įžvalgos labai vertingos. Be to, mano mentorė panoro perskaityti ir kai kuriuos kitus studijų tekstus; pavyzdžiui, viešąją kalbą, kurią rengiau retorikos paskaitoms pas prof. Ireną Smetonienę. Tąsyk auditorijai kalbėjau apie žurnalisto darbo svarbą ir reikšmę visuomenei. Apie tai vėliau padiskutavome ir su Aleksandra, kuriai kadaise profesorė taip pat yra dėsčiusi. Apskritai, rekomenduoju kiekvienai mentoriaus-studento porai programos metu nuveikti ką nors praktiško – taip savo bendravimą praturtinsite dar ir bendradarbiavimu.
Kokį poveikį jums padarė programa: galbūt išmokote kažką viena iš kitos, susidomėjote nauja veikla, užsiėmimais, sužinojote kažką naujo ar netgi pakeitėte savo rutiną?
Aleksandra: Pradedantys žurnalistai turi kiek kitokį požiūrį į tuos pačius dalykus nei jau patyrę. Tiesa ta, kad ir aš, kaip pradedančioji, labai panašiai galvojau apie šią profesiją ir apskritai žurnalistiką. Tai natūralus etapas, per kurį praeiname mes visi. Buvo sveika ir smagu prisiminti savo ankstesnį požiūrį. Taip pat labai smagu diskutuoti apie žiniasklaidą, kai joje dirbi ir pats galbūt matai kažkiek kitaip.
Gabija: Man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko šios programos momentas, kai po karantino su Aleksandra susitikome LRT.lt portalo redakcijoje. Tuomet galėjau gyvai pamatyti ir pajusti, kuo kvėpuoja ji pati ir ten dirbantys žurnalistai. Už tai savo mentorei esu be galo dėkinga.
Šios patirtys atveria kiek mažiau romantinę darbo žiniasklaidoje pusę, tačiau vis tik palieka daug erdvės idealizmui. Net ir pats LRT pastatas: galbūt senas, išdraskytas kulkų ir ne toks dailus, bet vidinė atmosfera, jaukumas, kurį sukuria laimingi ten dirbantys žmonės, atperka bet kokius nepatogumus. Juolab jei žinai, kad savo darbais visuomenei neši šviesą, o tai, man atrodo, yra pats gražiausias ir prasmingiausias dalykas žurnalistikoje.
