Uždaryti
2020-06-01 03:27:49
2020-05-22 00:00:00

Informuojame, kad gegužės 21 dieną prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Iki liepos 7 d. per VU Informacinę sistemą galite pateikti prašymą stoti į jums patinkančias VU TSPMI magistro studijų programas. Išsirinkite jums labiausiai patinkančias VU TSPMI magistro programas: http://www.tspmi.vu.lt/magistranturos-studijos/

Bendrą VU stojimo tvarką ir visą reikalingą informaciją rasite čia: https://bit.ly/magistrasVU

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Nuotolinis mokymasis – misija įmanoma!

Pandemijos laikotarpis – iššūkis ne tik Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai ar ekonomikai, tačiau ir švietimo bendruomenei. Prie nelauktai atėjusių pokyčių turi prisitaikyti tiek aukštojo mokslo įstaigos, tiek mokyklos, kur bene didžiausiu iššūkiu tapo mokymosi perkėlimas į virtualią erdvę. Šią savaitę mokykloms perėjus prie nuotolinio mokymo, išryškėjo ne viena šio proceso spraga: susidurta su neveikiančiomis elektroninėmis sistemomis, nuotoliniu būdu leidžiančios mokytis įrangos trūkumu, mokiniams ir mokytojams teko prisitaikyti prie naujų mokymo(si) praktikų. Jau pirmosiomis nuotolinio mokymo dienomis pradėta kalbėti apie poreikį remtis užsienio mokyklų patirtimi ir mokslo metus užbaigti jau dabar. Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorės pavaduotojos studijoms dr. Linos Strupinskienės teigimu, ši pandemija sukūrė savotišką galimybių langą užsiėmimų perkėlimui į elektroninę erdvę.  Kaip mokytis namuose nuotoliniu būdu, o dar svarbiau – kaip tai daryti kokybiškai? Dalinamės VU TSPMI bendruomenės patirtimi karantino laikotarpiu.

Lina, organizuoti visą studijų procesą nuotoliniu būdu – nemažas iššūkis visiems universitetams. Visgi, VU TSPMI visą studijų procesą pilnu pajėgumu tęsia virtualioje erdvėje. Ar galėtumėte papasakoti, kaip sekėsi paskaitų ir seminarų perkėlimas į virtualią erdvę?

Mokymosi procesų perkėlimas į virtualią erdvę sekėsi sklandžiai, nors laiko pasiruošti visiškai neturėjome. Ketvirtadienį universitete buvo priimtas sprendimas laikinai perkelti studijų procesą į virtualią erdvę, o penktadienį dėstytojai seminarus ir paskaitas jau vedė internetu. Nepaprastai greitai teko pergalvoti atsiskaitymo formas, reikalavimus, atrasti efektyviausius informacijos perteikimo būdus ir žiūrėti, jog nenukentėtų diskusijų kultūra, kuri universitete yra tokia svarbi.

Kai tik buvo paskelbtas karantinas, iš karto susisiekėme su institute dirbančiais dėstytojais, paaiškinome, jog dviejų savaičių pauzė bus tik pradžia, kad tikimybė, jog mokslo metus teks baigti nuotoliniu būdu – labai didelė. Pristatėme įvairias platformas, kurios leistų paskaitas ir seminarus vesti gyvai arba daryti jų įrašus, kuriuos studentai galėtų peržiūrėti ir komentuoti vėliau. Patys reagavome rimtai, taigi, tokios pačios reakcijos sulaukėme ir iš dėstytojų. Sukūrėme jiems pagalbos sistemą (diskusijų forumus, gerųjų praktikų aprašus, individualias konsultacijas), iš karto įtraukėme ir studentus, kurie pasiūlė dar daugiau puikių technologinių sprendimų.

Beje, tikrai negalime nuvertinti ir to, kad mums tiesiog labai pasisekė. Turime puikius dėstytojus, kurie yra atsidavę savo srities ekspertai, norintys viską padaryti kuo geriau ir nuoširdžiai „sergantys” už savo dalyką, bei labai kūrybingus, aktyvius ir reiklius studentus, kurie šiame procese tikrai daug padeda.

Kokias platformas naudojate paskaitoms ir seminarams? Kaip studentams ir dėstytojams sekėsi prisitaikyti prie pokyčių? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Seminarų ir paskaitų vedimui dėstytojai daugiausiai naudojasi Zoom ir Microsoft Teams platformomis, kurios leidžia dėstytojams ir studentams bendrauti gyvai, studentai gali kelti klausimus tiek žodžiu, tiek raštu (kas yra netgi savotiškas palengvinimas tiems, kam viešai kalbėti sudėtinga), diskutuoti. Simuliacijoms dar naudojame Discord platformą, kiekybinių metodų mokome naudodamiesi „geimerių” platformomis, kurios leidžia rodyti dėstytojo programoje atliekamus veiksmus ir girdėti jo teikiamas instrukcijas. Tekstų skaitymui naudojame kolektyvinio tekstų skaitymo ir komentavimo programą Perusall. Be to, Vilniaus universitetas taip pat naudojasi Moodle platforma, kur dėstytojai gali kelti medžiagą, organizuoti diskusijas ar teikti grįžtamąjį ryšį.

Iššūkių pasitaikė nemažai bet pagrindinių buvo keletas. Visų pirma, tiek dėstytojai, tiek studentai turi nevienodas technines galimybes – ne visi turi įrenginius, užtikrinančius vaizdo ir garso kokybę. Darbo krūvis išaugo ne tik dėstytojams bet ir, pasirodo, studentams. Pavyzdžiui, kai kurie dėstytojai organizuoja trumpučius individualius seminarus studentams, kuriems pasiruošti, deja, sunkiau nei grupiniams. Negana to, prisideda baigiamųjų kursų studentų nerimas dėl bakalauro ir magistro darbų rengimo, ypač tų, kuriems karantinas sujaukė interviu ėmimo planus. Šiuo metu visi kartu ieškome būdų, kaip prisitaikyti ir konsultuojame studentus dėl tyrimo strategijos keitimo. Čia norėčiau pasidžiaugti, kad esame ne vieni, viso pasaulio mokslininkų bendruomenė irgi aktyviai diskutuoja šia tema ir siūlo įvairius sprendimus. Labiausiai pasisekė tiems, kurie tyrimus atliko anksčiau ir šiuo metu dirba su turimais duomenimis, pavyzdžiui, mano pačios vadovaujama studentė jau grįžo iš Ruandos, kur darė tyrimą apie vietos bendruomenių susitaikymo procesus po genocido, o kita atlieka interviu su Ukrainos kariniame konflikte kariaujančiomis moterimis Skype ir el. pašto pagalba. Galiausiai, visiems tenka tvarkytis su didele nežinomybe, nerimu, negalėjimu dirbti namuose dėl įvairiausių priežasčių (rūpinimosi savo ar artimųjų sveikata, namuose zujančių vaikų, izoliacijos ir pan.). Dedame dideles pastangas bandydami nuraminti tiek studentus, tiek dėstytojus ir padėdami jiems prisitaikyti bei atrasti geriausius įmanomus sprendimus.

Kaip užtikrinate studijų kokybę karantino laikotarpiu? Kaip studentai atsiskaito už savo darbus? 

Visi mūsų dalykai turi kaupiamuosius balus, dažniausiai juos sudaro aktyvus dalyvavimas seminaruose, egzaminas ir trumpos užduotys raštu. Didžiausias šiandienos iššūkis – įvertinti aktyvumą seminaruose, jei dalis jų dėl didelio laiko skirtumo nevyksta gyvai (institute mokosi virš šimto užsienio studentų, kurie grižo namo ir karantiną leidžia Kanadoje, Naujoje Zelandijoje, Pietų Korėjoje ar kt.). Džiugu, kad dėstytojai į tai pažiūrėjo kūrybiškai – kai kas prašo siųsti atsakymus raštu, kai kas organizuoja trumpus individualius Skype pokalbius, kai kas duoda papildomas užduotis, o kai kurie seminarus organizuoja „gyvai”, naudodamiesi egzistuojančiomis grupinio darbo platformomis. Studijų kokybę užtikrina administracija ir studijų programų komitetai, kurie supažindinami su padarytais keitimais programoje. Be to, nuolat renkamas grįžtamasis ryšys iš studentų – kaip tik vakar turėjome virtualų visų kursų ir visų programų studentų atstovų susitikimą, kur jie išsakė savo pastabas ir pasiūlymus.

Kaip manote, kodėl mokykloms mokymosi procesų perkėlimas į virtualią erdvę yra sudėtingesnis nei universitetams? 

Priežasčių yra daug ir įvairių: mažesni vaikai turi mokytis per tarpininkus (tėvus), taigi, yra tiesiogiai priklausomi nuo jų turimo laiko, norų ir galimybių. Tikrai didesnei daliai mokinių nei studentų trūksta reikiamos technikos, o mokytojams – įgūdžių. Universitetams paprasčiau: dauguma mūsų dėstytojų dažnai keliauja, kalba keliomis užsienio kalbomis, neretai dirba su kolegomis iš kitų pasaulio šalių nuotoliniu būdu, dalyvauja mokslinėse konferencijose. Kai kurie net yra skaitę pranešimus virtualiuose pasauliuose, kur fėjų, trolių ar drakonų avatarai renkasi amfiteatruose pakalbėti apie žmones technologijų pasaulyje. Taigi, jiems darbas “online” nėra jokia naujiena. Net ir mažiau patirties turintys dėstytojai atrado būdus prisitaikyti, be to, jiems noriai talkina studentai.

Galbūt turite patarimų moksleiviams ir mokytojams, esantiems namuose, kaip kokybiškiau užtikrinti visą mokymosi procesą? Galų gale, kaip efektyviai praleisti laiką namuose? 

Manau, kad sunkiausia tiems, kurie dirba su pačiais mažiausiais, tačiau vyresniųjų klasių moksleiviams pamokos ganėtinai nesudėtingai gali būti perkeliamos į Zoom, Microsoft Teams, Google Classroom ar net Facebook platformas. Šis karantinas – sudėtingas metas visiems, todėl mažiausiai norisi „mokyti“ tuos, kurie ilgus metus dirba šį darbą ir puikiai pažįsta savo mokinių poreikius. Galbūt geriausias patarimas būtų tiesiog bandyti tvarkytis su nerimu, neišpūsti darbo krūvių ir kiek įmanoma kokybiškai ilsėtis: vaikščioti gamtoje, leisti laiką su artimaisiais, sportuoti.

Mokslininkai prognozuoja, kad pasaulis su viruso pandemijomis gali susidurti dar ne kartą. Ar virtualus mokymasis gali tapti mūsų neišvengiama ateitimi? Kokias pamokas turėtume išmokti besiruošdami ateinančioms krizėms? 

Manau, kad taip. Mes ruošiamės scenarijui, kad šiais mokslo metais į auditorijas negrįšime, tačiau net ir sugrįžus rudenį darbas atrodys kitaip. Nemažai to, ką išmokome per kelias pastarąsias savaites, tikrai panaudosime. Ši pandemija sukūrė savotišką galimybių langą ir gerokai paspartino paskaitų ir seminarų perkėlimą į virtualias erdves. Svarbiausios pamokos turbūt būtų dvi – investuoti į technikos kokybę, kuri leistų visiems sklandžiai dalyvauti studijų procese, bei į sistemos kūrimą, kuri leistų dar geriau rūpintis dėstytojų, studentų ir administracijos darbuotojų psichologine sveikata sudėtingu metu.