Uždaryti

Vytautas Radžvilas. Trys milijonai patriotų, arba Visi plušame Lietuvai?

Šitaip verčia klausti DELFI portale paskelbtas VU TSPMI doc. K. Girniaus straipsnis.

Autorius piktinasi Vilniaus Forumo informaciniame laiške išsakytais teiginiais ar veikiau nuogąstavimais, kad Lietuvos humanitariniuose ir socialiniuose moksluose smarkiai įsitvirtino ir akivaizdžiai pastebimos atvirai antitautinės ir antivalstybinės nuostatos.

Pats mėginimas klausti, ar ir kiek šie mokslai tarnauja tautos ir valstybės interesams, vertinamas kaip šventvagiška forumiečių pretenzija į patriotizmo monopolį. Pasak straipsnio autoriaus, patriotizmas esąs meilės Lietuvai jausmas, tad jo negali išmokyti jokios akademinės politikos ar kitų mokslų studijos.

Esą jį galima tik išugdyti ar įskiepyti, nors kaip tai reikėtų padaryti – konkrečiau nepaaiškinama. Apeliuojantis į subjektyvią jausminę patriotizmo prigimtį doc. K. Girnius nuosekliai prieina išvadą, kad patriotizmo neįmanoma atpažinti: juk nesą būdo objektyviai išmatuoti ir įvertinti to jausmo nuoširdumo ir tikrumo.

Taigi iš principo neįmanoma atskirti patrioto nuo nepatrioto, tad belieka žengti dar vieną žingsnį ir tarti, jog visi mylime savo Tėvynę ir esame patriotai. Vadinasi, Lietuva – nuostabi trijų milijonų patriotų šalis, kurioje visi išsijuosę plušame savo kraštui ir jo gerovei.

Skamba gražiai ir viltingai. Tik bėda ta, kad šie teiginiai apie visuotinį lietuviškąjį patriotizmą jau girdėti ir gerokai pabodę. Juos pirmieji paskleidė ir iki šiol atkakliai kartoja sovietmečio išdavikai ir kolaborantai, nepailstamai įrodinėjantys, kad jie ne išdavinėję ir pardavinėję Lietuvą, bet dirbę jai – ir tik jai.

Šis melas pasklido plačiai ir daugelis juo tiki iki šiol – bet anaiptol ne visi. Jam perprasti ir atpažinti nereikia net specialių politikos mokslo žinių – pakanka sveikos nuovokos. Ji kužda, kad patriotizmas nėra ir negali būti tik subjektyvus ir nepamatuojamas meilės jausmas. O kiek jame esama jausminio dėmens, tai ir šio pobūdį bei tikrumą lengva atpažinti ir įvertinti, nes jis objektyvuojasi tuo, ką galima pavadinti „politinėmis preferencijomis“, o tai reiškia – išpažįstamomis ir ginamomis politinėmis idėjomis bei jas praktiškai įkūnijančiais ir atspindinčiais darbais bei veiksmais.

Profesionaliam politikos tyrinėtojui, kokiu laikytinas doc. K. Girnius, turėtų būti akivaizdu ir savaime suprantama, kad patriotizmo klausimo esmė – piliečio santykis su savo tauta ir valstybe.

O karti Lietuvos istorinė patirtis nepaneigiamai byloja, kad tas santykis gali būti įvairus. Tad sunku, o tiksliau, neįmanoma prisiminti ir nurodyti net vieno Lietuvos istorijos tarpsnio, kai visi jos piliečiai buvo vienodai savo šalį mylintys ir besąlygiškai pasiruošę jai tarnauti ir aukotis patriotai. Pasaulio istorijoje apskritai nebūta tokio visuotino ir tobulo patriotizmo pavyzdžio.

Lietuva negali būti jokia išimtis – tai prilygtų antgamtiniam stebuklui. Todėl asmens ir piliečio patriotizmą siejant ne tiek su miglotu ir sunkiai įvertinamu „meilės Lietuvai“ jausmu, bet su jo išpažįstamomis idėjomis ir veiksmais, kur kas išmintingiau pripažinti visada buvus aiškią takoskyrą. Jau XIX a. susiformavo ir iki šiol tebėra gyvos lietuvių tautos atgimimą žadinusios ir moderniajai Lietuvos valstybei rastis leidusios, o jai žlugus – priešintis įkvėpusios ir dar kartą tą valstybę atkurti padėjusios idėjos. Idėjos, kurias pasiaukojamai, dažnai ir gyvybės aukos kaina, gynė joms ištikimi ir pasišventę lietuviai.

Bet nuo tautinio atgimimo pradžios radosi ir iki šiol nėra išnykusios ir lietuvių tautos siekius, tarp jų net teisę egzistuoti, neigiančios bei pastangas išsikovoti savarankišką politinę ir istorinę būtį menkinančios ir žlugdančios idėjos. Idėjos, kurias bruko ir skiepijo svetimiems dievams tarnavusieji parsidavėliai ir išdavikai lietuviai.

Tačiau ištarus A reikia tarti ir B: jeigu patriotizmo pagrindas yra sunkiai apibrėžiamas „meilės Lietuvai“ jausmas, su kuriuo linkstama tapatinti patriotizmą doc. K. Girniaus straipsnyje, būtų itin keblu argumentuotai – svariai ir įtikinamai – nuginčyti požiūrį, kad A. Sniečkus ir A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienodi „mylėję Lietuvą“ patriotai – na, tik gal mylėję savaip ir truputėlį skirtingai. Siekia šito doc. K. Girnius ar ne, bet jausmais, o ne aiškiai ir tiksliai įvardijamomis politinėmis idėjomis grindžiama ir apibrėžiama patriotizmo samprata neišvengiamai atveria patriotizmų „pliuralizmo“ ir „įvairovės“ Pandoros skrynią.

Pasigilinus į valstybės išdaviko ir duobkasio, tautos budelio ir Kremliaus paskirto ilgamečio ir nuožmaus pavergtos Lietuvos prievaizdo „jausmų gelmes“ ir poelgius, būtų galima nesunkiai rasti sentimentalaus prieraišumo „mažajai tėviškei Lietuvai“ apraiškų ir „šeimininkiško“ rūpinimosi jos medžiagine, kai kuriais atvejais net kultūrine, gerove pavyzdžių.

Atsaistyta nuo politinių pažiūrų ir įsitikinimų, jausminio reliatyvizmo logika yra labai patogi ir jos noriai griebiamasi būtent todėl, kad ji leidžia be ypatingo vargo „neutralizuoti“ tokias šio ir panašių į jį „Lietuvos mylėtojų“ demonstruoto „patriotizmo“ puses, kaip pasirašyti mirties nuosprendžiai ir masinių tremčių potvarkiai.

Patekus į šios logikos spąstus viskas „susilygina“, o tada belieka aptakiai apibendrinti konstatuojant, kad tai buvo tik „prieštaringu laiku“ gyvenęs ir „prieštaringai vertintinas“ asmuo, kuriam nebuvo svetimas „meilės Lietuvai“ ir „šiek tiek savito vietinio patriotizmo“ jausmas.

Doc. K. Girniaus straipsnis savaime, net prieš autoriaus valią, išduoda, kokia trapi, pažeidžiama ir neįtikima jo faktiškai skelbiama „visuotinės meilės Lietuvai“ ir patriotizmų įvairovės bei jų lygiavertiškumo tezė.

Juk pati Vilniaus Forumui skirta kritika ir priekaištai dėl pretenzijų į patriotizmo monopolį aiškiai rodo, kad autorius išpažįsta kitokią nei forumiečiai patriotizmo sampratą ir tapatinasi su jos šalininkų stovykla gindamas pastarosios poziciją. Taigi pripažįstama, kad patriotizmą galima suprasti įvairiai.

Bėda tik ta, kad konstatavus patriotizmo sampratų takoskyrą, nepasistengta ją išryškinti ir įvardyti konceptualia ir aiškia politinių idėjų kalba. Užuot piktinusis forumiečių pretenzijomis į patriotizmo monopolį, profesionaliam politologui vertėjo ir derėjo pripažinti, kad šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, egzistuoja dvi skirtingos ir, deja, nesuderinamos patriotizmo sampratos. Tad belieka trupučiuką padėti straipsnio autoriui, nes tai įmanoma padaryti nė kiek neiškreipiant jo tekstą grindžiančios mąstymo logikos ir vertybinių nuostatų bei pagrindinių jame dėstomų teiginių.

Taigi pirmoji patriotizmo samprata, kuriai atstovauja autorius ir kurią jis neabejotinai laiko pranašesne – pažangesne, šviesesne ir platesne – vadintina eurocentrine.

Ji gali būti laikoma okupacijos tarpsniu vyravusios sovietocentrinės patriotizmo sampratos pakaitalu, arba sumoderninta ir patobulinta – vesternizuota ir europietizuota – jos versija ar atmaina. Tokia samprata grindžiama aiškia Lietuvos vietos ES ir pasaulyje bei jos ateities perspektyvų vizija. Lietuva įsivaizduojama kaip „auksinė ES provincija“, arba jokio politinio suverenumo ir subjektiškumo neturintis administracinis-ūkinis šio darinio vienetas.

Lietuvių tauta nebelaikoma per amžius egzistavusios ir gintos valstybės branduoliu ir pagrindu – jos steigėja ir suverenu. Šioje eurocentrinėje vizijoje ji yra tik viena iš daugelio to administracinio vieneto teritorijoje „sikūrusių“ ir „apsistojusių“ (nes užsimojusi virsti „globalia“ ir išsivaikščioti po pasaulį) vadinamosios „multikultūrinės visuomenės“ etninių grupių – nieko baisaus, net jeigu tokioje teritorijoje galiausiai tapsianti etnine mažuma.

Antrąją patriotizmo sampratą galima vadinti lituanocentrine. Ja grindžiama Lietuvos vizija paprasta ir aiški: lietuviai gali ir privalo egzistuoti bei išlikti kaip savita pasaulio žmonijos tauta ir jie turi teisę įsteigti, o prireikus – ir ginti savo nepriklausomą valstybę.

Būtent ši vizija leido išsaugoti tautinę savigarbą ir orumą tamsiausiais okupacijos metais ir ji įkvėpė visą pasipriešinimą bei pastangas atkurti bei išsaugoti valstybę. Absoliuti dauguma šios patriotizmo sampratos ir ją reprezentuojančios Lietuvos vizijos šalininkų neabejoja, kad Lietuva kultūriškai ir geopolitiškai privalo būti Vakarų pasaulio ir Europos dalimi.

Tačiau jie mano ir yra tvirtai įsitikinę, kad lietuvių tauta ir jos sukurtoji bei ginta valstybė privalo išsaugoti svarbiausius ir atpažįstamus politinio subjektiškumo ir valstybinio suverenumo požymius ir kad rinkdami Respublikos prezidentą šalies piliečiai turi neabejoti renką aukščiausią valstybės pareigūną ir reprezentantą, o ne šiuo vardu pretenzingai tituluojamą nupolitintos provincijos komunalinio ūkio ministrą.

Lygiai taip pat jie gerai supranta, kad geležinėmis uždangomis aptvertos ir absoliučiai nepralaidžios valstybių sienos yra ne tik kvailystė, bet paprasčiausiai neįmanomos.

Bet kartu aiškiai skiria natūralų ir neišvengiamą žmonių judėjimą, kai dėl įvairiausių priežasčių, gyvenimo ir likimo sąlygotų aplinkybių žmonės atsiduria, įsikuria ir sklandžiai įsišaknija kituose kraštuose, nuo dirbtinai ir tikslingai organizuojamų milžiniškų migracijos srautų, kurie savo mastais ir pobūdžiu pernelyg smarkiai primena iš istorijos žinomą masinį tautų kraustymąsi, sparčiai ir neatpažįstamai keičiantį ištisų šalių ar net žemynų tautinę gyventojų sudėtį ir jų demografinį veidą.

Jie taip pat pastebi, kad toks masinis tautų per(si)kraustymas atrodo įtartinai panašus į SSRS vykdytą „internacionalinę“ dirbtinio tautų perkėlinėjimo ir maišymo politiką ir gerai prisimena kai kuriuos okupacinės valdžios pastangomis Lietuvoje formuotos „multikultūrinės visuomenės“ mąstysenos ir elgsenos ypatumus: 1991 m. Lietuvos AT šturmavusi minia, kaip ir kitos prie valstybinių įstaigų bei TV bokšto siautėjusios KPSS „platformininkų“ ir „jedinstveninkų“ gaujos, buvo sudarytos iš „plačiai“ ir „pažangiai“ mąsčiusių „internacionalistų“, o apibūdinant juos šių dienų humanitarinių ir socialinių mokslų terminu – buvo tipiški „multikultūrinės visuomenės“ kūriniai ir egzemplioriai.

Mąstydami apie pačios lietuvių tautos ateitį šios patriotizmo sampratos šalininkai tiesiog mano, kad nėra jokios prasmės skubiai ištirpti šitaip užkurtame tautų lydimo katile ir kad sekdami kaimynų latvių ir estų pavyzdžiu, turėtume ne puoselėti išnykimui ir istorinei nebūčiai pasmerkiančią „globalios Lietuvos“ viziją, bet stengtis dar ne vieną šimtmetį išlikti kaip tauta mums protėvių paliktoje žemėje.

Tačiau tokiu mąstymu grindžiama lituanocentrinė patriotizmo samprata doc. K. Girniui ir jo bendraminčiams atrodo retrogradiška, tamsi ir ribota. Todėl ir nebeaktuali.

Problema ta, kad šitoks požiūris nėra tik privati nuomonė. Antitautinėmis ir antivalstybinėmis nuostatomis grindžiama patriotizmo samprata yra įtvirtinta instituciškai ir vyrauja – visais būdais remiama ir diegiama – visose šalies akademinėse įstaigose bei humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų ir studijų programose.

O kiek ši samprata remiama ir skleidžiama, tiek ji jau atkurtoje valstybėje išsaugo – leigitimuoja ir leidžia netrukdomai skleisti – iš esmės sovietinę „Lietuva be lietuvių“ viziją. Tik kiek kitaip įpakuotą arba, kaip minėta, „vesternizuotą“ ir „europeizuotą“ Lietuvos „savanoriško“ su(si)naikinimo programą.

Okupuotoje Lietuvoje šią viziją „kūrybiškai plėtojo“ ir skiepijo jaunajai kartai daugybė „internacionalinio auklėjimo“ specialistų ir žinovų – ja aklai tikėjusių arba, kaip pasakytų V. Kudirka, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“ tai dariusių komunistinių ideologų ir propagandininkų. Tačiau pavergtoje šalyje radosi žmonių, kurie sąmoningai ir valingai, įveikdami įvairiausias kliūtis ir kentėdami patyčias, žeminimus, persekiojimus, o neretai ir represijas, saugojo ir gynė antrąją patriotizmo sampratą.

Tarp jų būta ir humanitarinių bei socialinių mokslų atstovų, kurie dėjo visas pastangas, kad okupanto primesta turinčios išnykti Lietuvos vizija galutinai neįsitvirtintų lietuvių sąmonėje ir neužgožtų tautinės ir valstybinės atminties ir savimonės.

Tokių „neprisitaikiusiųjų“ buvo ne taip jau ir daug, veikiau – akivaizdi mažuma. Bet jų bei jų atkaklumo ir pastangų užteko, kad galiausiai gimtų Sąjūdis ir būtų atkurta pati valstybė. Kai tai įvyko, sovietmečiu vykdytas, pirmiausia pasitelkus humanitarinius ir socialinius mokslus, Lietuvos visuomenės „perauklėjimas“ buvo pavadintas tikruoju vardu – ideologiniu tautos ir valstybės griovimu bei naikinimu.

Galima tik apgailestauti, kad doc. K. Girnius ir jo idėjiniai šalininkai, propaguojantys „pliuralistinę“ patriotizmo koncepciją, ignoruoja šią istorinę patirtį ir jos pamokas. Iš tiesų apmaudu, kad žūtbūtinės, neretai desperatiškos, iškiliausių tautos šviesuolių dėtos pastangos išsaugoti būtiną Lietuvos išlikimo sąlygą – jos gyvybingumą ir tvarumą laidavusią lituanocentrinio patriotizmo idėją – jiems atrodo beprasmiškos ir net juokingos.

Ypač dabar, kai visame Vakarų pasaulyje grįžtama prie tautos ir nacionalinės valstybės idėjos, o Lietuva susiduria su seniai nematytais geopolitiniais ir saugumo iššūkiais.

Apskritai doc. K. Girniaus straipsnyje juntamas nerimas, kad artėja prie pabaigos daugiau kaip du dešimtmečius trukęs Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų raidos laikotarpis, kai buvo galima komfortiškai, nesulaukiant jokio platesnio ir rimtesnio visuomenės ir pačios akademinės bendruomenės pasipiktinimo ir pasipriešinimo, netrukdomai tęsti sovietmečiu vykdytą Lietuvos ištautinimo ir išvalstybinimo darbą.

Patinka tai ar ne, bet Lietuvos visuomenė bunda. Ir šio tautinės bei valstybinės sąmonės budimo ir atgimimo jau niekas nesustabdys.

Kaip jo nesustabdė 1988 m. kur kas didesnė ir nuožmesnė sovietinės komunistinės imperijos jėga. Nesunku numatyti, kad šiam budimui spartėjant ir ryškėjant vis dažniau ir garsiau skambės pagrindinis doc. K. Girniaus straipsnio motyvas: „Lietuvoje yra trys milijonai ją mylinčių ir dėl jos uoliai triūsiančių patriotų“. Jau nuskambėjęs Sąjūdžio laikais ir garsiai kartotas dar kelerius metus – kol sovietmečio atsiminimai dar nebuvo tiek išsitrynę, kad vertė vargintis teisinant tamsius tarnaujant okupantui padarytus darbus.

Bet, kaip sakė, Herakleitas, į tą pačią upę neįmanoma įbristi du kartus. O tai reiškia, kad šį kartą patikėjusiųjų vėl sekama besąlygiškos „meilės Lietuvai“ ir „visuotinio patriotizmo“ pasaka bus gerokai mažiau.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.