Viktorija Rimaitė. Politiniai pardavimai su nepartiniais partijų vedliais

Moderni demokratija yra rinka, kur kaunasi vaizdai ir įvaizdžiai. Žinoma, galėtume sakyti, kad idealiuoju atveju šioje rinkoje turėtų kautis vertybės ir ideologijos. Tačiau idealiųjų atvejų mūsų politiniame lauke ne daug, ne daug jų ir politinėje komunikacijoje.

Štai, pavyzdžiui, dvi partijas – Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS), reitingų, eterio ir kitomis prasmėmis konkuravusias ištisus ketverius šios Seimo kadencijos metus, į artėjančius Seimo rinkimus ves nepartiniai kandidatai. Atsitiktinumas? Tikrai ne.

Partiniai pirkimai ir pardavimai

Į rinkimus vis dažniau žiūrima iš komercinės perspektyvos, tai nė kiek nenuostabu, nes, augant masinės komunikacijos politikoje vaidmeniui, joje išryškėja ir aktyvesni komerciniai santykiai. Nenuostabu ir todėl, kad net ir seniai žinomas, ne vieną dešimtmetį išgyvenęs Šumpeteriškasis požiūris rinkėjus siūlo įsivaizduoti kaip vartotojus, veikiančius konkurencingomis rinkos sąlygomis. Požiūriui, kad rinkėjas savotišku prekių pavidalu renkasi politines idėjas, politinius lyderius, politines vertybes pritartų ir visa eilė viešojo pasirinkimo teorijos šalininkų.

Tiesa, perku-parduodu schema politinėje rinkoje veikia kiek apsunkintai: čia pirkėjų ir pardavėjų rolės mainosi. Politikai ir partijos parduoda savo siūlymus, pažadus ir idėjas rinkėjams. Tačiau lygiai taip pat rinkėjai tampa tais, kurie gali „parduoti“ savo balsą politikams ir partijoms, „nuperkančioms“ rinkėjų balsus savo pasiūlymais, skambiais šūkiais, vertybėmis, ideologinėmis nuostatomis.

Tam, kad ir viena, ir kita pusė žinotų, kas ką parduoda, politiniai pasiūlymai ir idėjos keliasi į politinės komunikacijos lauką. Jei partijos ir paskiri politikai labai aiškiai žino, ką siūlo rinkėjai, t.y. savo balsus ir palaikymą, tai elektoratui yra kiek sunkiau – rinkėjas gali rinktis iš skirtingų partijų ir kandidatų bei jų pasiūlymų. Todėl savo pasiūlymus, lozungus, idėjas ir vertybes politikai bando iškomunikuoti.

Standartiniu požiūriu, komunikacijos aktą sudaro siuntėjas (politikas ir / ar politinė partija), gavėjas (potencialūs rinkėjai) ir žinutė, kurią politikas ar partija siunčia potencialiam savo rinkėjui. Be abejonės, reikšmingi yra ir kiti politinės komunikacijos akto komponentai – „kodai“, „kanalai“, „informacinis triukšmas“, apie kuriuos galima kalbėti daug ir ilgai. Tačiau pagalvoti apie tai, kokias žinutes rinkėjams siunčia partijos su nepartiniais sąrašų vedliais, tikrai galima ir be jų.

Dviprasmiška komunikacija?

Pradėkime nuo to, kad partijos sąrašas irgi yra ir žinutė, kuria partija nori kažką pasakyti potencialiam rinkėjui, ir kanalas, per kurį kažką siekiama iškomunikuoti. Partijos sąrašas įprastai parodo ar bent jau turėtų parodyti, kas yra tos partijos nariai ir kodėl jie priklauso konkrečiai partijai. Klasikiniame partijos funkcijų apibrėžime kalbama apie integruojančią ir mobilizuojančią partijos paskirtį, kai tam tikrų žmonių – rinkėjų – interesai, lūkesčiai ar kai kuriais atvejais net poreikiai yra pajungiami, įgyvendinant partijos tikslus ir jos politinę darbotvarkę. Tokiame kontekste partijos nariai, priklausydami konkrečiai partijai, įgyvendina būtent su ta partija siejamą politinę darbotvarkę.

Bet štai klausimas, kaip rinkėjui žinoti partijos tikslus ir politinę darbotvarkę, jei sąrašą į rinkimus veda nepartinis kandidatas? Kokią žinutę tai siunčia potencialiam rinkėjui?

Ogi turbūt dviprasmišką – esame partija, jungianti panašiai politiškai mąstančių žmonių bendruomenę, tačiau matomiausias pozicijas atiduodame tiems, kurie nėra mūsų partijos nariai, kurių nesaisto partijos tikslai, vertybės ar ideologija.

Žinoma, suprantama, kad sprendimas sąrašo vedlio poziciją atiduoti nepartiniam kandidatui yra grįstas siekiu į savo pusę palenkti kuo platesnę rinkėjų auditoriją. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse politinės partijos nesibodi „catch all“ strategijų, siekiančių apimti kuo platesnį ir įvairesnį elektoratą.

Galėtume sakyti, kad štai mūsų partijos vis platesnį elektoratą prisitraukti bando į lyderio pozicijas iškeldamos nepartinius partijų kandidatus. Tai iš esmės atitiktų pagrindinius „catch all“ partijų bruožus – ideologiniu požiūriu, buvimas kuo centriau, nebijant ideologinių nuostatų išsisklaidymo ar išsibarstymo, ir lankstumas laiko atžvilgiu, kai keičiantis aplinkybėms gali daugiau ar mažiau kisti ir partijos politinė laikysena.

Sekant tokia nepartinių partijų sąrašų vedlių pasirinkimo logika, trumpajame laikotarpyje, per artimiausius rinkimus, išties galima tikėtis platesnio elektorato dėmesio ir palaikymo. Nors turime puikų praėjusiais metais vykusių prezidento rinkimų Lietuvoje pavyzdį, kai TS-LKD savo partijos kandidate iškėlė nepartinę Ingridą Šimonytę. Iškėlė neatsitiktinai – viena tokio iškėlimo priežasčių buvo siekis prisitraukti tuos rinkėjus, kurie įprastai nebalsuotų už konservatorių partiją, tačiau kuriems priimtina galėtų būti I.Šimonytės asmenybė.

Nors TS-LKD remtos kandidatės palaikymas per rinkimus šiek tiek pralenkė partijos palaikymą, procentinių partijos palaikymo lubų, apie kurias kalba politologai ir politikos apžvalgininkai, pramušti vis tik nepavyko.

Ilgajame laikotarpyje tokie sprendimai kelia dar didesnių abejonių. Komunikacine prasme, potencialus rinkėjas renkasi partiją, lygindamas ją su kitomis partijomis. Jei idėjomis ir vertybėmis partijos nesikauna ir artėja link ideologinio centro, jei formuodamos sąrašus jos renkasi panašias nepartinių partijų vedlių strategijas, kaip potencialiam rinkėjui suprasti, kokias žinutes, leidžiančias vieną partiją atskirti nuo kitos, skirtingos politinės partijos siunčia? Ar tokios žinutės jiems yra aktualios?

Vidiniai nesukomunikavimai?

Dar įdomesnis komunikacinis viražas, artėjant Seimo rinkimams, išsidėstė aplink LVŽS sąrašą. Čia ne tik, kad, kaip minėtos TS-LKD atveju, sąrašą veda nepartinis politikas Saulius Skvernelis, bet apskritai šis sąrašas kai kurių sąrašo narių viešojoje erdvėje vadinamas „Premjero sąrašu“. LVŽS savo sąrašo vedliu padarė nepartinį ir sąrašas tapo nepartinio sąrašu.

Kaip perskaityti tokio sąrašo siunčiamą žinutę? LVŽS istoriškai lyg ir siejama su valstiečiais liaudininkais, tai lyg ir labiau kairės ar centro kairės partija, pritarianti didesniam valstybės įsitraukimui. Premjeras yra nepartinis, jo Vyriausybės programai kadencijos metu buvo bandoma prikišti neoliberalia logika grįstus sprendimus, kai kurie su premjeru į partiją atėję žmonės taip pat siejami su liberaliomis pažiūromis. Tad klausimas, kokią žinutę rinkėjams siunčia toks sąrašas, lieka atviras.

Partijai, kaip tam tikram gyvam organizmui ir politiniam mechanizmui, svarbu ne tik išorinė komunikacija – kalbėjimas su potencialiais rinkėjais, bet ir vidinė komunikacija. Tinkama vidinė bet kokios organizacijos komunikacija turėtų užtikrinti nuoseklią, koordinuotą ir sinchronizuotą komunikaciją tarp tos organizacijos narių ir vienodų, suderintų žinučių pasiuntimą į išorę. Jei vidinės komunikacijos mechanizmas neveikia, prasideda įvairios viešųjų ryšių nesėkmės.

Vilkimės, galbūt šį kartą su „Premjero sąrašu“ nesuveikė vidinė komunikacija. Bet precedentų, iš kurių galima pasimokyti, precedentų, kai ta vidinė komunikacija nesuveikė, ši politinė jėga per pastaruosius ketverius metus tikrai turėjo.

Kiek išloš ar praloš partijos su nepartiniais partijų sąrašų vedliais, parodys spalio 11 d. vyksiantys parlamento rinkimai. Tačiau jau dabar akivaizdu tai, kad prie idealiojo būvio, kai partijos konkuruoja ne kuo skambesniais lozungais, ne kuo žinomesniais veidais ar gražesniais vaizdais, o ideloginėmis nuostatomis, idėjomis ir vertybėmis, priartėti tai dar ilgai tikrai nepadės.

Perspausdinta iš lrytas.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako