Uždaryti

„Šimtmečio žmonės“: Basanavičiaus Lietuvoje būtų laukusi mirtis [N. Putinaitės komentaras]

Likęs gyventi Lietuvoje, Jonas Basanavičius greičiausiai būtų miręs nuo džiovos. Džiova į kapus nusinešė ir jo žmoną – šeimos laimė tetruko penkerius metus. Gyvenimo pabaigoje J. Basanavičiui pakriko nervai, kankino jausmas, kad kūnu bėgioja skruzdėlės.

Tai interviu DELFI pasakojo tautos patriarchu vadinamo J. Basanavičiaus biografiją rašantis Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Eligijus Raila. Tuo metu filosofė Nerija Putinaitė sako, kad J. Basanavičius neturėjo aiškios politinės vizijos, tačiau buvo tapęs lietuviško išsilaisvinimo simboliu. N. Putinaitė patriarchą visų pirma vertina kaip kultūros veikėją.

DELFI projekte „Šimtmečio žmonės“, kuriame rinktos reikšmingiausios šimtmečio asmenybės, elito apklausoje J. Basanavičiui skirta 1-oji vieta. Pagal visuomenės nuomonės apklausą J. Basanavičius atsidūrė 4-oje pozicijoje.

Jau 1918 m. buvo simbolis

E. Raila sako, kad kalbant apie tautos ir valstybės istorijai nusipelniusius didžius žmones, reikia pažymėti vieną paprastą dalyką: jie dažniausiai nugyvena du gyvenimus. Pirmas – kuomet jie veikia gyvi. Antras, kuris kartais būna ilgesnis ir spalvingesnis – gyvenimas po mirties. Tai yra, išlikimas atminty, istorijoje.

„Šia prasme J. Basanavičius yra išties mūsų istorijai didžiai svarbi figūra, jo gyvenimas po mirties gal netgi yra labiau užgožęs jo autentišką pirmąjį. Jis tautos atmintyje labiausiai išlikęs kaip tautos patriarchas – žmogus, kuris bene labiausiai nusipelnęs Vasario 16 akto paskelbimui. Turiu galvoje jo neišvengiamai didžiulį autoritetą, reputaciją, kultūrinį ir politinį įdirbį, su kuriuo jis į Vasario 16 atėjo“, – sakė E. Raila.

Nors pagal abėcėlę pirmasis aktą turėjo pasirašyti Saliamonas Banaitis, tą padarė „Aušros“ įkūrėjas J. Basanavičius.

„Aš vis dėlto į jį pirmiausia žiūriu kaip į kultūrinį veikėją, nes man atrodo, kad jis neturėjo labai aiškios politinės vizijos, intuicijos, ką turėjo jaunesnės kartos žmonės, pavyzdžiui, žmonės, dalyvavę Vilniaus Seime. Pastarieji turėjo labai aiškias politines vizijas, kurios dažniausiai su J. Basanavičiaus vizijomis nesutapo, nes jis buvo pirmiausia mokslininkas, labiau turėjo kultūrines vizijas“, – apie J. Basanavičiaus reikšmę kalba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė N. Putinaitė.

Kita vertus, sako ji, Nepriklausomybės akto pasirašymo metu jaunoji karta – Petras Klimas, Antanas Smetona ir kiti – puikiai suprato, kad J. Basanavičius yra simbolis ir privalo būti pirmininkas. To reikėjo, kad visas aktas atrodytų rimtai ir solidžiai ne tik užsienio akyse, bet, pirmiausia, visuomenėje. Taigi 1918 m. J. Basanavičius jau buvo lietuviško išsilaisvinimo simbolis.

N. Putinaitė sako kuo toliau, tuo labiau į J. Basanavičių žiūrinti kaip į labai europietišką žmogų. Tuo metu, kai jis gyveno Bulgarijoje, buvo populiarios tautinio išskirtinumo idėjos, paieškos. J. Basanavičius jas atnešė į Lietuvą. „Taigi aš jį matau kaip to meto Europos judėjimo nešėją į Lietuvą ir įgyvendintoją“, – sakė TSPMI docentė.

Lietuvoje būtų laukęs liūdnas likimas

1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, gimęs J. Basanavičius augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Pradžioje būsimas signataras mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą.

Pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, J. Basanavičius atsispyrė tėvų spaudimui eiti į kunigus ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą.

Dalis J. Basanavičiaus gyvenimo prabėgo Čekijoje ir Bulgarijoje. Ten jis išvyko ir dėl sveikatos problemų: nuo vaikystės turėjo silpnus plaučius. 1879 m. baigus medicinos mokslus Maskvos universitete, profesorius iš Maskvos pasiūlė išvykti kur nors į šiltesnius kraštus.

„Jį čia būtų ištikęs Kudirkos, Vaičaičio, Pietario, Biliūno likimas – džiova. Tačiau svarbesnis momentas kitas – noras išvykti į Bulgariją ir atrasti senąją lietuvių protėvių tėvynę – trakų-frygų žemę, iš kurios, jis manė, atėję lietuviai. Jam buvo svarbu autentiškai tyrinėti tai, kas, jo manymu, labai svarbu lietuvių tautai žadinant jos savimonę“, – aiškino VU docentas. Ši mintis tapo

J. Basanavičiaus gyvenimo idėja, už tai jis sulaukė daugybės pagrįstos kritikos.

Patriarcho didžioji meilė buvo Čekijos vokietė Gabriela Eleonora Mohl. Su būsima žmona patriarchas susipažino Prahoje. Liūdnas likimas – Gabriela iš motinos paveldėjo džiovą ir nuo jos mirė Bulgarijoje. Sutuoktiniai kartu pragyveno penkerius metus, palikuonių nesusilaukė.

„Man rodos, tai buvo vieni gražiausių jo gyvenimo puslapių“, – sakė istorikas.

Nors J. Basanavičius susirašinėjo su moterimis, sulaukdavo pasiūlymų antrą kartą vesti, tačiau šeimos nebesukūrė.

Kankino nervai

J. Basanavičiaus gyvenimą supurtė 1887 m. pasikėsinimas Bulgarijoje. Jis užpultas šūviais iš nugaros tada, kai namuose lankė pacientą. Istoriko aiškinimu, pasikėsinimą lėmė to meto politinės aplinkybės – Bulgarija buvo išsikovojusi nepriklausomybę ir tapusi Rusijos, Austrijos, Vengrijos įtakų sfera. J. Basanavičius įtartas kaip Rusijos imperijos agentas.

Patriarchą sužeidė dvi kulkos – viena įstrigo alkūnkaulyje, kita, kaip pats rašė, liko „kuproje“.

„Kūne likusi kulka greičiausiai spaudė jo nervų sistemą. Jis ilgą laiką manė, gal tai susiję su žmonos mirtimi, kitais metais mirė motina – manė, kad tai nervinio pobūdžio ligos. To meto moderni medicina kalbėjo apie dvi ligas – neurasteniją ir isteriją, jis irgi manė, kad čia neurastenijos požymiai. Tik kai Berlyne peršvietė rentgenu, kuris kaip tik tuo metu buvo atrastas, nustatė, kad kulka pasislėpusi“, – pasakojo E. Raila.

Istoriko aiškinimu, J. Basanavičius prisipažino kentėjęs nuo ypatingo dirglumo – tarsi jo kūnu vaikščiotų skruzdėlytės. Tokia nuolatinė būsena trikdė dėmesį. Paskui prisidėjo senatvės ligos. 1914 m. J. Basanavičius viešbutyje apsinuodijo smalkėmis, jį šiaip ne taip atgaivino, tačiau liekamieji reiškiniai liko – ir atmintis ėmė silpnėti, ir reakcija, kūno koordinacija, nusilpo balsas.

Į Lietuvą J. Basanavičius grįžo 1904 m. Šalia daugybės kitų veiklų, J. Basanavičius įkūrė Lietuvių mokslo draugiją ir jai iki mirties vadovavo.

Už kritiką N. Putinaitė sulaukė puolimo

Prieš 10 metų pasirodžiusioje knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ N. Putinaitė analizavo vieną iš lietuviškos tapatybės pasakojimų: joje mėgino parodyti, kaip J. Basanavičius ir jo tautiškumo paradigma buvo naudinga sovietmečiui. Iš karto po to autorė sulaukę galybės patyčių ir asmeninio pobūdžio užsipuolimų.

„Kažkuriuo metu kažkas paleido į viešumą, ir viešumoje įsitvirtino klišė, kurią kartoja ir Vytautas Radžvilas paskutiniame savo rašinyje: „tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitėjau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu“, – yra rašiusi N. Putinaitė.

„Manau, ši reakcija kilo, kada į J. Basanavičių ir tai, ką jis skelbia, mėginama pažiūrėti kritiškai. (…) Dabar vis labiau išryškėja, kad J. Basanavičius vis dėlto atnešė nepriklausomybės idėjas iš Vidurio Europos, kur jos tuo metu buvo paplitusios. Aš tikiuosi, kad naujos studijos padės tą įrodyti – net jo vizijos nebuvo originalios, jis jas paprasčiausiai pritaikė Lietuvai. Visa tai keičia tą vaizdą, vertinimą, iš J. Basanavičiaus kaip simbolio daro jį kaip tam tikrą intelektualą, vieną iš veikėjų. Aš manau, tai gali nepatikti tiems, kurie labai siaurai nacionalistiškai nori traktuoti visą Lietuvos istoriją, tautiškumą“, – įsitikinusi N. Putinaitė.

N. Putinaitės teigimu, kartais J. Basanavičiui visiškai neteisingai kabinama, kad jis buvo siaurai nacionalistiškai nusiteikęs veikėjas. Tą, mano ji, turėtų patvirtinti naujos studijos.

Filosofės teigimu, sovietmetis įtvirtino J. Basanavičių kaip lietuviškos tautosakos rinkėjo, antikrikščioniškos pozicijos asmenį, žmogų, kuris skelbia lietuvybės, senosios civilizacijos idėją. Iš dalies toks vaizdas teisingas, iki šiol veikia, tačiau nėra pilnas. Taip J. Basanavičius lieka lietuviškojo tautiškumo simboliu.

Liko Vilniuje net atėjus lenkams

J. Raila pripažįsta, kad rašyti J. Basanavičiaus biografiją sekasi nelengvai – daugybė medžiagos, kuri iki šiol nebuvo net liesta. „Jis save suvokė kaip gydytoją, kurio misija – pažadinti, atgaivinti lietuvių tautą, priminti jai apie garbingą seną istoriją. Iš to sekė jo veikla, pirmiausia, istoriniai veikalai, tautosaka ir folkloras“, – aiškino istorikas.

J. Basanavičius liko gyventi lenkų užimtame Vilniuje, čia gavo Lenkijos piliečio pažymėjimą. Vilnius, jo manymu, buvo ta vieta, kur turi lietuvybės dvasia klestėti. Iš tekstų istorikui susidaro įspūdis, kad J. Basanavičius gyvenimo pabaigoje save suvokė kaip vaidilą, kuris Vilniuje turi nuolat kurstyti lietuvybės ugnį.

E. Railos nuomone, šiandien J. Basanavičiui trūksta normalios akademinės kritikos – perdėto patoso užtenka, tačiau nesiekiama jo suvokti to laikmečio, kultūrinių procesų kontekste.

„J. Basanavičius išlieka simboliu, mes į jį labiau žiūrime kaip į simbolinę figūrą, bet visos veiklos kontekste nelabai vertiname kaip asmenybę. Jis, kaip simbolis, labai sureikšmintas. Man iš apklausos atrodo, kad jis tiesiogiai susietas su atgimimu, yra kaip atgimimo simbolis“, – priduria N. Putinaitė.

J. Basanavičius 1927 m. vasario 16 d. mirė Vilniuje, minint 9 Lietuvos nepriklausomybės metines. Palaidotas Rasų kapinėse. Lietuvoje dėl patriarcho mirties paskelbtas penkių dienų gedulas.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.