Uždaryti

Penkeri metai po Maidano: kraujas ir laužai atsuko į Europą. L.Kojalos ir V.Jurkonio komentarai

Praėjo penkeri metai nuo Maidano protestų Ukrainoje pabaigos. Portalo tv3.lt kalbinti ekspertai pažymi, kad šis laikas žymi teigiamus pokyčius vykstančius Ukrainoje, tačiau daugumos ryžtingų žingsnių, kurių tikėjosi protestuotojai, dar teks palaukti.

2014 m. vasario pabaiga. Jau trečias mėnuo kaip tūkstančiai žmonių įsikūrę Kijevo Maidan Nezalezhnost (liet. Nepriklausomybės aikštėje). Degantys laužai, patriotinės dainos bei reikalavimai pasitraukti prezidentui Viktorui Janukovyčiui ir šalies vyriausybei. Masinius protestus sukėlė šalies vadovo atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga ir pasirinkti glaudesnius ryšius su Rusija ir jos proteguojama Eurazijos sąjunga.

Vasario 18–20 dienomis prieš penkerius metus Maidane vyko kruvini susirėmimai, kurių metu žuvo daugiau kaip 90 žmonių. Neteisėtu jėgos panaudojimu kaltintas prezidentas V. Janukovyčius atsistatydino ir pasitraukė į Rusiją, o opozicinių jėgų lyderiai kartu su užsienio valstybių atstovais pasirašė susitarimą, turėjusį užbaigti politinę krizę ir nustatyti naują Ukrainos kryptį – į Vakarus.

Žingsnis link Vakarų

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala mano, kad Ukraina per šiuos penkerius metus žengė konkrečius žingsnius gilindama integraciją į Vakarus: pasirašyta asociacijos sutartis su Europos Sąjunga, įvestas bevizis režimas Europos Sąjungos piliečiams, Ukrainos konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad šalis ir šalies prezidentas turi siekti narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

„Šiandien mes matome Ukrainą ne kaip valstybę, kuri balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, kas buvo jos viena iš kertinių tezių dar visai neseniai, o iš esmės iš lėto, bet kryptingai žengiančią Vakarų link“, – tv3.lt kalbėjo L. Kojala.

Politologo teigimu, 2013 m. Ukraina formaliai laikėsi neutraliteto, o gyventojų požiūris į Europos Sąjungą ir Eurazijos sąjungą buvo labai panašus. Dabar, pasak L. Kojalos, skirtumas tarp pozityvaus Europos Sąjungos ir kritiškesnio Eurazijos sąjungos vertinimo yra ženklus.

„Reikia pripažinti, kad yra padaryta nemažai žingsnių ir reformuojant Ukrainos politinę, ekonominę sistemą, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo stagnavo. Galbūt dar nedavė tokio rezultato, kokio norėtųsi, bet kuriuo atveju, tai tikrai didžiulis postūmis į priekį“, – įsitikinęs L. Kojala.

„Freedom House“ atstovybės Lietuvoje vadovas Vytis Jurkonis tvirtino, kad per penkerius metus Ukrainoje galima matyti daug pozityvių pokyčių.

„Tai, kad Ukraina vis dar tebėra viena iš ryškiausių ir labiausiai į euroatlantines struktūras įsijungti norinčių valstybių, yra vienas svarbiausių indikatorių. To, toli gražu, negalima pasakyti apie didžiąją dalį Rytų partnerystės valstybių“, – samprotavo pašnekovas.

V. Jurkonio teigimu, Maidano įvykiai buvo milžiniškas visuomenės signalas valdžiai, kurio ji buvo priversta įsiklausyti. Nors, pasak pašnekovo, per penkerius metus nepasiekta tiek daug, kiek buvo dėta lūkesčių, tačiau yra apčiuopiamų rezultatų, kad būtų galima sakyti, jog Ukraina pažengė reformų kelyje.

Giliai įsišaknijęs korupcijos vėžys

Vienas iš pagrindinių Maidano protestuotųjų reikalavimų buvo kovoti su daugelyje sričių šalyje vešinčia korupcija. V. Jurkonio nuomone, tai vienas iš pagrindinių iššūkių, su kuriais susiduria Ukraina.

„Tai yra vienas iš esminių mūšių, lemsiančių sėkmę arba nesėkmę Ukrainoje“, – svarstė „Freedom House“ vadovas Lietuvoje.

V. Jurkonio teigimu, tai yra milžiniško masto problema, nes korupcija persmelkusi praktiškai visas šalies grandis ir visuomenę, tad tikėtis greitų pokyčių per keletą metu buvo naivu.

„Reikėjo praktiškai perkrauti visą valstybės aparatą ir funkcionavimą. Tokio dydžio valstybei tai yra milžiniškas iššūkis. Ukrainoje daug įvairių žaidėjų, oligarchų, tad padaryti nebuvo taip paprasta“, – kalbėjo politologas.

V. Jurkonio tvirtinimu, nors korupcinės problemos yra įsisenėjusios, o su jomis kovoti visos valstybės mastu yra be galo sunku, teigiamų pokyčių galima atrasti ir šioje srityje. Vienas tokių – atvira elektroninė viešųjų pirkimų sistema „ProZorro“.

Kovoti su įsisenėjusiomis problemomis Ukrainoje gali padėti sėkmingai įsisavintos užsienio valstybių investicijos. Taip mano Seimo narys Andrius Kubilius, kuris, kartu su kolegomis, keletą metų rengė paramos planą Ukrainai. Ši iniciatyva, pasak A. Kubiliaus, yra tarsi šių dienų „Maršalo plano“ – JAV pagalbos po Antrojo pasaulinio karo nuskurdusioms Europos šalims – atitikmuo.

Vasario 15 d. buvo žengtas svarbus žingsnis „Maršalo plano“ įgyvendinimo link. Kanados ambasadoje Kijeve Kanados ir Lietuvos vyriausybės atstovai, ambasadoriai ir Ukrainos vicepremjeras Genadijus Zubko pasirašė ketinimų protokolą dėl specialios institucijos steigimo, kuri padėtų šaliai spręsti prastus ir dar neišplėtotus gebėjimus įsisavinti tarptautinės bendruomenės siūlomus pinigus, kurie būtų skirti investicijoms į ekonomiką ir infrastruktūros projektus.

„Nuo Maidano revoliucijos Ukraina yra gavusi tokių pažadų iš Europos investicijų banko, Pasaulio banko, kurių bendra suma siekia apie 10 mlrd. eurų. Iš jų sugebėjo įsisavinti tik apie 2 mlrd., tad 8 mlrd. iki šiol neįsisavinti. Kanados, mūsų ir Ukrainos vyriausybės žadame kurti specialų padalinį, kuris iš tikrųjų padėtų Ukrainai išspręsti šią problemą ir tai galima laikyti to „Maršalo plano“ iniciatyvos įgyvendinimo pradžia“, – kalbėjo A. Kubilius.

Europa Ukrainai apetito neturi

Sausio pabaigoje Ukrainos prezidentas Petro Porošenka Kijeve paskelbė, kad 2024 m. šalis pradės stojimo į Europos Sąjungą ir NATO procedūrą.

L. Kojalos nuomone, dabar Europos Sąjunga apetito papildomai plėtrai neturi, nes yra susikoncentravusi į savo vidaus problemas: „Brexit“, migracijos ir saugumo dilemas.

„Naujų narių priėmimas, ypatingai tų, kurios yra konfliktinėje situacijoje su Rusija, pakankamai sudėtingas. Pirmiausia, reikalingas Ukrainos postūmis į priekį, ženklus rodymas, kad ji nori integruotis į Europos Sąjungą“, – tikino politologas.

Pasak pašnekovo, tai susiję ne tik su deklaravimu ir užsibrėžimu konkrečių metų, bet, pirmiausia, su reformų įgyvendinimu. L. Kojalos nuomone, pasirašiusi asociacijos sutartį su Bendrija, Ukraina gavo gerą kryptį įgyvendinti pokyčius korupcijos, švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės valdymo srityse.

„Ilgainiui jai durys tikrai atsivers. O kada būtent, priklausys nuo įvairių aplinkybių“, – svarstė Rytų Europos studijų centro direktorius.

Kiek tokie P. Porošenkos pareiškimai susiję su realiais siekiais, o kiek su artėjančių prezidento rinkimų kampanija, kol kas sunku pasakyti, mano A. Kubilius. Tačiau Seimo narys tvirtina, kad ir kitos valstybės turėtų prisidėti prie pagalbos Ukrainai siekiant narystės tarptautinėse organizacijose. Seime A. Kubilius kartu su Gediminu Kirkilu pasiūlė naują iniciatyvą, kurią pavadino „Ukraina 2020-2027“.

„Tai lyg antra mūsų „Maršalo plano“ dalis. Šioje iniciatyvoje kaip tik kalbame apie tai, kad Lietuva, kuri 2027 metais pirmininkaus Europos Sąjungai, turėtų savo uždaviniu išsikelti kiek galima stipresnius žingsnius, kuriais Ukraina būtų priartinta prie europinės integracijos“, – kalbėjo A. Kubilius.

Politikas pasakojo, kad dabar dirbama kartu su Lenkija, kuri pirmininkaus 2025 m., Vokietija, kuri pirmininkaus 2020 m., ir Švedija, kurios ši pareiga laukia 2023 m., kad atėjus 2027 m. būtų galima tikėtis realių žingsnių, kurie priartintų Ukrainą prie narystės Europos Sąjungoje.

Pavojingiausias scenarijus Rusijai

Pergalė Maidane Ukrainai reiškė ne tik prasidėjusią integraciją į Vakarus, bet ir neramumų šalies viduje pradžią. Praėjus keliems mėnesiams Rusija aneksavo Krymą ir ten įvykusio referendumo pagrindu atplėšė šį pusiasalį iš Ukrainos, rytinėje šalies dalyje prasidėjo karas, kuris nesibaigė iki šių dienų.

Prezidentas P. Porošenka yra sakęs, kad reikia pasiekti taikos susitarimą su Rusija. L. Kojalos tvirtinimu, formaliai taika yra sudaryta antruoju Minsko susitarimu, tačiau praktiškai jis niekada nebuvo įgyvendintas.

„Didžioji problema yra ta, kad nesutariama kaip jį reikėtų įgyvendinti. Nors jo nuostatos yra priimtinos visoms pusėms, netgi įgyvendinimo eiliškumas yra problematiškas“, – kalbėjo Rytų Europos studijų centro direktorius.

Pasak, L. Kojalos Ukraina pagrįstai sako, kad kalbėti apie rinkimus šiuo metu okupuotose teritorijose yra įmanoma tik tada, kai bus užtikrinta, kad sienos ruožas tarp Ukrainos ir Rusijos yra kontroliuojamas, tose teritorijose nėra svetimų karių.

„Iš Rusijos pusės girdime, kad pirmiausia turi įvykti rinkimai, tada žiūrėsime kaip spręsti saugumo situaciją. Tokie fundamentalūs ginčai nerodo, kad artėtume naujo susitarimo ar didžiulio postūmio link“, – kalbėjo politologas.

V. Jurkonio manymu, kol kas apie taiką tarp Rusijos ir Ukrainos bei situacijos stabilizavimą yra sunku.

„Kremliui Ukrainos sėkmės istorija yra pats pavojingiausias scenarijus, nes tai būtų signalas Rusijos žmonėms, kad yra kita alternatyva nei oligarchiniai represyvūs režimai“, – tvirtino „Freedom House“ Lietuvoje vadovas.

„Šokolado magnatas“ laiduotų tęstinumą

Rinkimų metai šiemet laukia ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje. Kovo 31 d. šalis rinks naująjį prezidentą, o spalį – naują parlamentą. Norą tapti naujuoju šalies vadovu išreiškė net 44 kandidatai. Pagrindiniais favoritais įvardijami dabar pareigas einantis P. Porošenka, buvusi premjerė Julija Tymošenko ir aktorius, komiškame seriale istorijos mokytoją tapusį šalies prezidentu suvaidinęs Volodymyras Zelenskis.

L. Kojalos teigimu, vyrauja nuomonė, kad strateginė kryptis neturėtų keistis, nes integracija su Vakarais, siekiai tapti NATO ir Europos Sąjungos nare yra įtvirtinta Konstitucijoje, tad neturėtų būti priklausoma nuo politinių ciklų ar rinkimų. Tačiau, pasak politologo, Ukrainos prezidento rinkimai išlieka intriguojantys.

„P. Porošenka tarsi laiduotų tam tikrą tęstinumą tų reformų, kurios buvo darytos. Aišku, galima tikrai kritikuoti, kad ne visos jos juda pakankamai efektyviai ar pakankamai sparčiai. Bet kryptis tarsi aiški“, – pasakojo L. Kojala.

Politologo teigimu, žymus aktorius V. Zelenskis apie savo politinę poziciją kalba retai ir labiau yra žmogus, kuris neturi jokios politinės patirties ir dėl to yra patrauklus kai kuriems rinkėjams, kurie tikisi, kad tai galbūt leistų išvengti senų korupcijos schemų. L. Kojala svarstė, kad kol kas sunku prognozuoti kaip V. Zelenskis elgtųsi užėmęs tokį aukštą politinį postą.

„J. Tymošenko, kurios partija, kaip rodo statistika, ne visada buvo kryptingai palaikanti parlamente siūlomas reformas, labai kritikuoja P. Porošenką. Tarsi neatsisako vakarietiškos krypties, bet yra labiau dviprasmiškai komentuojanti kai kuriuos dalykus“, – buvusią šalies premjerę apibūdino pašnekovas.

L. Kojala mano, kad nuo to, kas iš šių kandidatų laimės, gali labai priklausyti ir Ukraino parlamento, Aukščiausiosios Rados, rinkimai.

„Yra tikėtina, kad to asmens, kuris laimės prezidento rinkimus partija ar remiama politinė jėga turės labai geras galimybes įsitvirtinti ir parlamente kaip dominuojanti politinė jėga“, – samprotavo politologas.

2014 m. prezidento rinkimuose pergalę šventė „šokolado magnatu“ vadinamas P. Porošenka, kuris pirmajame ture surinko 54,7 proc. arba beveik 10 mln. rinkėjų balsų.

Perspausdinta iš tv3.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.