Uždaryti
VU TSPMI / Emilės Indrašiūtės nuotrauka

P. Ragauskas. Premjeras prieš Prezidentę

Šiomis dienomis ministras pirmininkas viešai pareiškė, kad nėra normalu, jog Lietuva neturi jokių politinių kontaktų bei politinio bendravimo su Rusija ir iškėlė iniciatyvą dėl bendravimo atnaujinimo. Politiniu požiūriu Vyriausybės vadovo pozicija, žinoma, svarstytina. Tiek dėl ryšių su Rusija svarbos Lietuvai, tiek ir dėl pagarbos Vyriausybės vadovo pareigybei. Tačiau čia norėtųsi paliesti ne konkrečią iškeltą iniciatyvą, bet gerokai platesnį teisinį kontekstą – tai ar ministras pirmininkas deramai kelia atitinkamus klausimus.

Šiuo požiūriu aptarimo verti mažiausiai du aspektai. Pirma, ar ministras pirmininkas pasirinko tinkamą savo nuomonės reiškimo formą ir, antra, ar aptariamos temos kontekste netiesiogiai išsakyti priekaištai prezidentei (ir tuo pačiu pretenzijos dėl jo atstovaujamos Vyriausybės kompetencijos) yra pagrįsti.

Pradėsiu nuo antrojo (svarbesnio) – priekaištų pagrįstumo. Sausio 4 d. „Žinių radijo“ laidoje, grįsdamas savo poziciją bendravimo su Rusija klausimu, Vyriausybės vadovas nurodė: „tokie kontaktai turi būti; jie negali būti draudžiami KAŽKIENO TAI“. Oho. Daugelis valstybės vadovų, pavadintų „kažkuo tai“, įsižeistų. Ministrui pirmininkui ir visai Vyriausybei pasisekė, kad prezidentė stipri ir savimi pasitikinti asmenybė, tad nepagarbaus įvardijimo, galbūt, nesureikšmins. Nes turėti priešiškai nusiteikusį Valstybės vadovą jokiam politikui naudinga nebūtų. Juo labiau, kad prezidentė bent kuriam laikui baigia savo politinės veiklos ciklą (o Lietuvoje kadenciją baigęs prezidentas tradiciškai užsideda bemaž šventojo aureolę).

Bet grįžkime prie esmės. O esmė tokia: Vyriausybės vadovas sako, kad „kontaktai turi būti“ ir, kad „jie negali būti draudžiami“. Vertinant kitus ministro pirmininko pasisakymus (antai paklaustas apie Lietuvos užsienio reikalų ministro poziciją atsargiai vertinti su Rusija bendros komisijos darbo atnaujinimą, jis tvirtino, kad „ministras kartais pamiršta, kad yra ir Vyriausybės narys“) ir žinant, kad pagal Konstitucijos 96 str. ministrai yra tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui, panašu, jog tai ne šiaip nuomonės išreiškimas, o valdinga (bent jam pavaldiems ministrams privaloma) pozicija. Tačiau ar tokios pozicijos formavimas tikrai ministro pirmininko „daržas“?

Minėtoje „Žinių radijo“ laidoje Vyriausybės vadovas bandė pagrįsti atitinkamus savo įgaliojimus: „ žiūrim atsakomybės sritis: kaip jau minėjau už užsienio politikos įgyvendinimą atsako prezidentė kartu su Vyriausybe ir kai kurie sprendimai, kurie yra priimami nežinant Vyriausybei irgi nėra gerai“ bei (su nuoskauda?) paminėjo konkretų pastarojo meto pavyzdį: „balsavimas Jungtinėse Tautose parodė, kad rezoliucija dėl Jeruzalės to bendradarbiavimo ir bendravimo šioje srityje pritrūko negaliu pasakyti kieno sprendimas buvo, bet Vyriausybė šio klausimo nesvarstė“.

Gaila, ministras pirmininkas prisimena tik dalį įgaliojimus užsienio politikos srityje apibrėžiančio konstitucinio reglamentavimo (nors galime džiaugtis, jog prisimena būtent tą dalį, kuri apibrėžia Vyriausybės pareigas, tad, tikėtina, jas puikiai vykdys). Tačiau jo akcentuota nuostata, kad prezidentas „kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“ yra teisinės platesnės nuostatos pabaiga, kurios pradžia mūsų nagrinėjamu atveju yra gerokai aktualesnė. Konstitucijos 84 str. 1 p. nurodoma, kad būtent „prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus“ (ir tik po to „kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“ – tokią, kokią būsiant nusprendžia jis vienas). Taip, prezidentas gali tartis su užsienio reikalų ministru, ministru pirmininku ar visa Vyriausybe dėl aktualių užsienio politikos klausimų. Tačiau teisiniu požiūriu tai nėra jo pareiga. Juo labiau, jie niekaip neriboja jo sprendimų laisvės. Iš esmės net Seimas negali to daryti (pagal Konstitucijos 67 str. 16 p. jo kompetencija užsienio politikos srityje apsiriboja tarptautinių sutarčių ratifikavimu bei denonsavimu ir teise svarstyti (tik svarstyti, bet ne spręsti!) kitus užsienio politikos klausimus.

Sprendimas dėl to kokios yra mūsų ir itin svarbios kaimyninės valstybės bendravimo ir bendradarbiavimo ribos neabejotinai priskirtinas prie pagrindinių užsienio politikos klausimų. Kitaip sakant, ministro pirmininko pretenzijos prezidentei – nepagrįstos. Dar daugiau. Jei sprendimus tam tikrais užsienio politikos klausimais prezidentė įformintų dekretais, Vyriausybė (kartu su ministru pirmininku) ne tik negalėtų sakyti, kad jos neatsiklausus ir su ja nesuderinus prezidentė pasielgė nederamai, bet ir privalėtų tokius sprendimus vykdyti be jokių išlygų (žr. Konstitucijos 94 str. 2 p.).

Kalbant apie antrąjį aspektą ir matant, kad jokių konstitucinių įgaliojimų šioje srityje Vyriausybė (bei jos vadovas) neturi, ministro pirmininko nuomonės išreiškimo forma nederama ir nepriimtina. Tokie klausimai turėtų būti sprendžiami (pasiūlymai prezidentei teikiami) tyliai, už uždarų durų, o ne per žiniasklaidą ar socialinius tinklus (deja, panašu, kad JAV pastaruoju metu atsiradusi politinio komunikavimo jautriais užsienio politikos klausimais anti-kultūra buvo perimta ir pas mus). Užsienio politika neturėtų būti formuojama dviem iš trijų aukščiausių politikų viešai aiškinantis skirtingas pozicijas. Tai rodo arba patyrimo užsienio politikos srityje stoką, arba valstybės interesų ignoravimą ir populiarumo siekimą nepriimtinomis formomis. Kas kita jei tokią diskusiją rinkimų kampanijos metu pradėtų kandidatas į prezidentus. Nors ministrui pirmininkui ar kitam Vyriausybės nariui netgi ir esant kandidatu, padėtis būtų gana subtili. Juk pagal Konstituciją jie privalo vykdyti užsienio politiką (ir ne jiems patinkančią versiją, o tokią, kokią savo sprendimais apibrėžė pareigas einantis prezidentas). Teismų praktikoje turime ne vieną atvejį, kuomet vykdyti privalomus sprendimus kritikavęs tarnautojas buvo pripažintas padaręs pažeidimą. Vyriausybės nariai vargu ar būtų išimtimi iš šios bendros taisyklės (nors jų atleidimo procedūra kitokia).

 

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.