Uždaryti

Nerija Putinaitė: iš sovietmečio atsinešėme labai daug iliuzijų

Filosofė, Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė sako, kad ne tik sovietmetis, bet ir pirmieji nepriklausomybės metai lėmė tai, kokie šiandien esame.

Pasak filosofės, atgavę nepriklausomybę mes nežinojome, kaip reikia gyventi, kokios valstybės norime, kokia tvarka turime vadovautis. Viskas ką žinojome buvo tai, jog privalome grįžti į Europą.

„Didžioji dalis visuomenės anuomet nenutuokė, kas yra Europa, europietiškas gyvenimo būdas, demokratinė politika. Visgi kryptis buvo aiški, nors klaidžiojimai ir skausmingi“, – LŽ sakė N. Putinaitė.

–Švenčiame Sąjūdžio 30 metų jubiliejų, Lietuvos nepriklausomybei jau 28-eri, bet vis dar esame vadinami post-sovietine valstybe. Ar dar ilgai būsime žinomi, kaip šalis, kuri kitados priklausė Sovietų Sąjungai?

–Vakarų Europai mes dar ilgai būsime Rytų Europa. O gal taip bus visa laiką. Ir posakis post– sovietine yra naudojamas ne kam kitam, o skirtumams pabrėžti, nes esame labai skirtingi. Ir skirtumai nemažėja.

Esame traumuoti sovietinės patirties, daug metų gyvenome totalitariniame režime ir tai sukuria tam tikrą patirtį ir atmintį. Tarkime, savo heroizmą ir tapatybę dabar „statome“ ant pokario partizanų ir tai mus formuoja. Taigi, remiamės specifinėmis trauminėmis patirtimis, kurios yra mūsų tapatybės dalis. Visgi reikėtų pabrėžti, kad nesame blogesni, tiesiog kitokie, bet tas kitoniškumas kartais trukdo susikalbėti su Vakarų Europos gyventojais ir politikais.

Tarkime negebėjimą susikalbėti labai aiškiai parodė prasidėjęs karas Irake. Vakarų Europa nepalaikė JAV, o Rytų Europa – buvo kartu su JAV. Tai buvo labai aiškus vertybinis skirtumas.

Mes vis dar esame pereinanti visuomenė, net jei kalbame apie savo visuomenės dinamizmą, kalbame apie tai, jog reikia kažką pasiekti. Tai yra atsilikėlio dinamizmas ir jis formuoja savivoką, kad esame pereinanti visuomenė. Norint pasikeisti reikia vidinio ryžto ir supratimo, kad pasiekti Europos Sąjungos (ES) vidurkius nėra vienintelis motyvas veikti ir judėti į priekį.

Sovietmetis suformavo traumuotą asmenybę. Mokslininkai nustatė, kad kolonializmo pasekmės išnyksta tik po dviejų šimtų metų. Visuomenės perėjimas iš vergo būklės į laisvą yra sunkus, nes liečia asmenines nuostatas.

Galime įžvelgti daug visuomenės nuostatų, kurios rodo, kad nesame atsikratę sovietinio, o gal net baudžiavinio palikimo. Mūsų pavergimo istorija yra daug gilesnė nei sovietmetis. Tarpukariu mes, žinoma, pasikeitėme, bet vėliai vėl įkritome į sovietinę vergystę.

Vienas ryškesnių sovietinių bruožų – susipriešinimas su valstybe. Sovietmečiu tai buvo labai sustiprėję ir išliko iki šių dienų. Virtuvinė rezistencija, neapykanta valstybei, valstybės, kaip svetimo darinio matymas išlieka iki šiol. Kitas bruožas, kuris taip pat yra labai ryškus – individo neįgalumas ir pasyvumas. Visuomenės blogybės – matomos, bet žmonės tik kritikuoja ir labai mažai daro patys. Nepasitenkinimas valdžia, niurnėjimas – rodo žmonių nenorą ir negalėjimą keisti situacijos, nesuvokimą, kad valstybė yra tai, ką kuriame patys. Egzistuoja visuomenės pasyvumas, kuris valstybę tarsi atiduoda kitiems, tiems, kuriais vėliau yra piktinamasi.

–Kalbėdami apie sovietmetį ir jo baigtį daug vilčių dedame į naująją kartą. Ar išties sąmonės sovietmetis baigiasi su naująją karta? Ar verta vėl ir vėl prisiminti, kaip gyvenome sovietiniais laikais?

–Anksčiau buvau labiau skeptiška šiuo klausimu, bet dabar matydama jaunus žmonės suvokiu, kad jie išties yra kitokie. Jaunuoliai neturi sovietinės patirties, nepatyrė jausmo, kad nuo tavęs niekas nepriklauso. Jausmo, kai buvo valdoma per baimės mitologiją, jie taip pat neturi.

O kalbant apie sovietinių patirčių nagrinėjimą manau jį, kaip ir totalitarizmą reikėtų palikti mokslininkams. Kodėl? Nes mes labai aiškiai matome, jog bet kuri demokratija turi galimybę pereiti į diktatūrą, esame tai patyrę. Mums svarbu pažinti sovietmetį, kaip sistemą, o ne tik, kaip okupaciją. Šis pažinimas reikalingas tam, kad galėtume identifikuoti simptomus, nes atsiranda naujų.

Reikia kalbėti apie vertybes, principus ir tai, kas mums svarbu. Privalu žvelgti į ateitį, klausti savęs, kur yra tiesos ir melo ribos, kaip mes laikomės teisingumo principo be aliuzijų į sovietmetį. Polinkis į blogį yra žmogaus prigimtyje, todėl svarbu kalbėti apie principus. Dažnai sovietmetį suprantame ne kaip totalitarinį blogį, bet kaip okupaciją ir tai mums užkerta kelią žiūrėti į vertybines santvarkas. Svarbu žinoti, kokie yra mūsų pozityvūs orientyrai.

Šiandien mūsuose yra labai aiškus policinės valstybės stiprėjimas, kurį palaiko žmonės. Šis stiprėjimas siejamas su iliuzija, kad jei viskas bus pagal taisykles, viskas bus smulkmeniškai sureglamentuota, tuomet bus tvarka.

Noras, kad būtų tvarka buvo matomas dar stojant į ES, nes tuometėse apklausose žmonės ES siejo su tvarka. Mes ilgimės mistinės tvarkos, kuri tave išvaduotų nuo atsakomybės ir laisvės, nes jei tu laisvas – tu darai klaidas. Aš manau, kad klaidų baimė ir noras, kad viskas būtų be neaiškumų yra charakteringas bruožas. Šiuo metu mes matome labai stiprų judėjimą link policinio tvarkymo, reglamentuojama daug sferų ir daliai žmonių tai patinka.

Turiu įtarimą, kad valdančiosios partijos tam tikrus dalykus daro padariusios tyrimus, pažiūrėjusios, kokios nuotaikos tvyro Lietuvoje. Žinoma, dalis žmonių piktinasi, bet ar mes matėme didelių demonstracijų, protestų? To nebuvo, todėl galima sakyti, kad būtent tokie ir yra visuomenės lūkesčiai.

–Žiniasklaida minėdama dalies visuomenės susipriešinimą kalba apie „dvi Lietuvas“. Ar tai – realiai egzistuojantis reiškinys ir ar mes vieninteliai kenčiantys nuo vidinio visuomenės susipriešinimo?

–Dvi Lietuvos nėra tik mūsų problema. Tai kas vyksta Europoje ir JAV yra požymiai, kurie leidžia kalbėti apie elito ir masių susipriešinimą. Tai, matyt, bendras iššūkis Vakarų pasaulio demokratijoms.

Galbūt galime kalbėti apie demokratijos krizę ir tai, jog masės save suvokė, kaip politikos subjektą. Plačioji visuomenė tampa susivokusiais politikos subjektais ir kol kas nėra aišku kaip su tuo elgtis, ką tai reiškia. Manau Lietuvoje „valstiečių“ išrinkimas parodė tą patį. Visgi aš labai pasigendu diskusijos, koks dabar turėtų būti politikas, kokių politinių tikslų reikėtų siekti, kaip žmones įtraukti į politinį gyvenimą, kad jie matytų ir balsuotų už pozityvius dalykus.

Mes nediskutuojame, kaip elgtis naujoje situacijoje, kokį ryšį užmegzti tarp skirtingų visuomenės dalių. Visuomenės susitarime atsiranda pertrūkiai.

–Krizę patiria ne tik atskiros demokratijos, bet ir ES blokas. Kaip manote, kokia yra ES ateitis ir kokį vaidmenį turėtų ar norėtų vaidinti Rytų Europa?

–ES iš iliuzijų eina į realų darinį. Arba ji taps realiu dariniu arba ne, nes iki šiol nebuvo labai aišku kas yra ES ir kur link ji juda. Įstoję į Bendriją mes perėmėme Vakarų Europos principus, standartus, bet savitumo įnešėme nedaug. Tiesa, truputį pakeitėme suvokimą apie Europos ribas, bet aktyviai ES gyvenime ir sprendimuose nedalyvaujame.

Tai bendra Rytų Europos savijauta, taigi, tai kas šiuo metu vyksta (konfliktas tarp Briuselio ir Varšuvos bei Budapešto) yra gilesnio pobūdžio, jis veda link to, kad pačiai Europai reikia susitarti. Konfliktas yra iššūkis, kuris mėgina pradėti dialogą. Tai daro didžiosios Rytų Europos šalys, nes norima, kad ir jų patirtys ir jausenos būtų atspindėtos, ne tik vakarų Europos šalių.

Jei nebūtume ES dalis – būtume truputį geresnė Baltarusija. Mes nebūtume sugebėję „išlipti“ ir būti ten ir tuo, kuo šiuo metu esame. Neturėjome ne tik valios, bet įsivaizdavimo, suvokimo ir patirties, kaip turėtų atrodyti demokratinė ateitis. Patiems išrasti dviratį būtų užėmę labai daug laiko.

–Ar šiandien švęsdami Sąjūdžio jubiliejų mes galime pasakyti, kad žinojome kur link einame, kokios valstybės norime, kokia turėtų būti mūsų ateitis? Ar perėjimas iš vienos politinės ir ekonominės sistemos į kitą buvo lengvas?

–Mūsų tikslas buvo labai aiškus, jau pirmojoje Vyriausybės programoje buvo nurodyta, kad turime grįžti į Europą. Tai buvo labai aiškūs tikslai, nors gal nė neįsivaizdavome, kaip tai turėtų atrodyti. Didžioji dalis visuomenės anuomet nenutuokė, kas yra Europa, europietiškas gyvenimo būdas, demokratinė politika. Visgi kryptis buvo aiški, nors klaidžiojimai ir buvo skausmingi. Pirmieji nepriklausomybės metai buvo ne pats džiugiausias istorinis momentas, jis buvo susijęs su labai dideliais politiniais nusivylimais.

Tyrinėdama sovietmečio pabaigą matau, kad ekonominis nepasitenkinimas, kuris susiliejo su nacionaliniu nepasitenkinimu, davė tą sprogstamąjį mišinį. Ekonominė krizė paskutiniaisiais sovietmečio metais buvo labai gili ir tai skatino žmones nepriklausomybės pradžioje tikėtis greito ekonominio pagerėjimo.

Buvo manoma, kad staiga viskas bus gerai, kad gyvensime turtingiau, o politika taps sąžiningesnė. Iš sovietmečio buvo atsinešta labai daug iliuzijų ir svajonių, buvo svajojama beveik apie rojų. Jos visos žlugo pirmaisiais nepriklausomybės metais ir tas periodas buvo labai sunkus, bet mums pavyko išgyventi. Būtent tuomet paaiškėjo, kad mūsų mentalitetas, gyvenimo būdas ir lygis skiriasi nuo Vakaru Europos. Skirtumai buvo daug didesni nei galėjome įsivaizduoti.

Lietuva Sovietų Sąjungoje jautėsi gana gerai, tai matyti iš nomenklatūrininkų atsiminimų, nes „mūsų šalies rodikliai buvo geri“ ir Sovietų Sąjungoje galėjome vaikščioti iškėlę galvas. Šis mitas greitai sudužo, nes pamatėme, kad iki Vakarų Europos ne vienas, bet šimtas kilometrų.

Transformacija iš sovietinės į dabartinę tikrovę buvo labai traumuojanti. Tai buvo socialinės, ekonominės ir politinės traumos. Todėl šiandien mes turėtume daugiau kalbėti ne apie tai, ką mums padarė sovietmetis, bet ką gavome kartu su pirmaisiais nepriklausomybės metais.

Susidūrimas su realybe: nedarbu, nesaugumu, neviltimi, bankrotais labai skaudžiai ir stipriai formavo mūsų suvokimą. Iš laukinių 90-ųjų ir anuometės realybės mes atsinešėme ne mažiau nei iš sovietmečio. Aš tyrinėjau kultūrines traumas ir matau, kad tokie nacionaliniai ritualai, kaip „Dainų šventės“ yra iš nacionalinio nesaugumo, kai nėra tikrų simbolių, perimami ir replikuojami štai tokie simboliai.

Išėjimas į postsovietinę tikrovę ir realybės baimė vertė gręžtis, galvoti, kad jie (simboliai) tuomet išgelbėjo mūsų nacionalumą, tai gal padės ir dabar.

Tai rodo, kad lūžis, perėjimas iš vienos sistemos į kitą buvo toks netikėtas ir nešęs tiek nesaugumo, kad neleido atsipalaiduoti, ieškoti ir vertinti tikrovės, nebijoti keistis. Buvo baimė prarasti save keičiantis, o tai – kultūrinės traumos, kurios iššaukia tokias ryškias reakcijas.

Visgi mes išsaugojome valstybę, tai padaryti mums leido ir civilizacinė patirtis, tautinės valstybės, kurią turėjome, atmintis, auklėjimas. Kitoms valstybės, tokioms, kaip, tarkime, Ukraina – buvo sunkiau.

 

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.