Uždaryti
2020-07-05 18:00:43
2020-06-01 00:00:00
Gegužės 21 d. prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/magistrasinfo
Birželio 1 d. prasidėjo prašymų stoti į politikos mokslų bakalauro studijų programą teikimas! Daugiau informacijos rasite čia: https://bit.ly/bakalaurasinfo

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

(Ne)matomi politologų darbai

Kodėl amerikiečiai išėjo protestuoti? Už ką balsuoti per rinkimus? Viską, oi, viską turi žinoti ir mums paaiškinti politologai, nors ką jie veikia, kai išeina iš televizijos, žinome ne visi.

Televizijoje ir gyvenime

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarptautinių santykių katedros vedėja prof. Dovilė Jakniūnaitė nesistebi, kad nemažai daliai žmonių žodis „politologija“ nelabai aiškus. Pašnekovė juokiasi, jog net ir jos darbovietės pristatyme žodžio „politologas“ kai kas gali nerasti, nors politikos mokslai ir yra politologija.

„Galima pastebėti, kad žodis „politologas“ visuomenėje turi dvejopą reikšmę: populiariąją ir akademinę. Pagal paplitusią sampratą, politologas – žmogus, kuris žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje komentuoja politikos aktualijas. Tačiau tai nėra tiesioginis politologų darbas. Iš tiesų politologas yra mokslininkas, atliekantis tyrimus, susijusius su politine erdve. Jam labiau rūpi ne konkretus įvykis, ne tai, kas vyksta čia ir dabar, o apskritai politikoje vykstantys procesai, jų reikšmė ir priežastys. Pavyzdžiui, nagrinėjama vidaus politika, valstybės valdymo sistema, institucijų sąveika, tarptautinė politika, aiškinamasi, kodėl yra ta p, kaip yra, kodėl įvyko tam tikri įvykiai ir t. t. Tiksliau būtų mus vadinti ne politologais, o politikos mokslininkais, bet dar 1990-ųjų pradžioje, atsiradus politikos mokslams Lietuvoje, įsitvirtino trumpesnis, matyt, ir žmonėms paprastesnis terminas“, – sako prof. D. Jakniūnaitė.

Nemažai galimybių

Kasmet Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą baigia kiek daugiau nei šimtas naujų politologų. Kur ir ką jie gali dirbti?„Vieni užsiima veikla, kaip nors susijusia su politika, pavyzdžiui, dirba Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijose ar tokiuose tyrimų centruose kaip Rytų Europos studijų centras, vadovaujamas taip pat politologo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Lino Kojalos. Juokaujame, kad politikos mokslai gerai išmoko ne tik mąstyti, bet ir rašyti, todėl politologai laukiami įvairiose komunikacijos įmonėse, žiniasklaidoje. Kiti, mažiausia dalis, tęsia akademinį darbą, t. y. tampa mokslininkais, dėstytojais“, – galimybes vardija prof. D. Jakniūnaitė.

Pašnekovė pasakoja, jog profesionalūs politologai, t. y. tie, kurie tęsia akademinę karjerą, didžiąją dalį laiko dėsto studentams, taip pat atlieka tyrimus.

Kad ir kur dirbtų, politinių įvykių komentavimas – pati mažiausia politologų darbo dalis, nors, juos nuolat matant televizijos laidose, skaitant komentarus spaudoje, gali susidaryti kitoks įspūdis. Normalu, kad dalis baigusiųjų politikos mokslus randa savo vietą ir kitose srityse, tiesa, neabejotina, kad politikos mokslai jiems tikrai padeda, nes išmoko kritiškai ir analitiškai mąstyti ir matyti išsamesnį įvykių kontekstą.

Mokslininkai, turintys nuomonę

Gali pasirodyti, kad politologai nuolat kritikuoja politikų sprendimus – lyg geriau žinotų, kaip reikia viską sutvarkyti valstybėje, tik štai politikai jų užsispyrėliškai neklauso. Kita vertus, politologų nuomonės tuo pačiu klausimu skiriasi. Pavyzdžiui, galima mažinti rinkimų kartelę nuo 5 iki 3 proc. balsų partijoms norint patekti į Seimą ar ne? Kaip tai paveiks parlamento darbą?

„Kai politologų paprašo ką nors paaiškinti, dažniausiai tai būna susiję su vidaus politika, ir iš tiesų tos kalbos nuskamba kaip politikų sprendimų kritika. Dažnai tai ir yra kritika, nes beveik visada galima ką nors geriau padaryti, apgalvoti. Skirtingos nuomonės politikos, kaip ir kituose socialiniuose, moksluose taip pat neturėtų stebinti. Paprastai tyrimai pateikia tam tikrus faktus, duomenis, skaičius, bet ką jie reiškia, kokias tendencijas rodo, vienareikšmiškai atsakyti sudėtingiau.

Tai gali priklausyti nuo teorinių prielaidų ir vertybinių nuostatų. O komentaruose dažnai atsakymą lemia ir vertybinės politologo nuostatos, įsitikinimai dėl to, kokia, pavyzdžiui, turėtų būti visuomenė, kaip ji turėtų vystytis. Kiek kitoks iššūkis komentuojant kyla tada, kai politologo klausiama apie jam žinomus, bet asmeniškai netyrinėtus politikos procesus. Tarkime, paprašoma pakomentuoti Čade vykstantį konfliktą. Mes esame maža šalis, nėra netgi tokio mokslininko, kuris tyrinėtų vienos Afrikos valstybės politiką, todėl politologui tenka kalbėti remiantis bendromis savo žiniomis. Kai kurie politologai gali atsisakyti komentuoti paaiškinę, kad tai nėra jų domėjimosi sritis, kiti pabrėžia, jog išsakys savo asmeninę nuomonę. Vis dėlto gana dažnai yra komentuojama tiesiog „čia ir dabar“, remiantis įspūdžiu, nebūtinai paremtu kokiu nors išsamesniu žinojimu, tad visuomenei kartais gali pasirodyti, kad politologai patys tarpusavyje nesutaria“, – teigia prof. D. Jakniūnaitė.

Renkasi būti šalia

Ar geras politologas gali būti ir geras politikas? Ar politologai apskritai linkę pradėti politinę karjerą? Profesorė pabrėžia, kad, be keleto išimčių, politologai, jei nusprendžia dalyvauti politikoje, dažniau renkasi būti politikų komandoje, dirbti patarėjais nei patys siekti politinės karjeros. Galbūt tai lemia charakteris, o gal jutimas, jog savo gebėjimus, žinias geriau pritaikys būdami ne politikais, o šalia jų. Visgi dirbti su kuria nors politine jėga ar asmenybe toli gražu nėra daugumos politologų siekis. Atvirkščiai, tai laikoma lyg ir perėjimu į kitą barikadų pusę. Beje, įgiję patirties, dauguma kolegų iš jos sugrįžta į akademinę erdvę. Jei politologas priklauso kuriai nors partijai ar dirba su ja, etika reikalauja tai deklaruoti.„Jei nebūtų viešai pripažįstamas suinteresuotumas, komentuoti šalies vidaus politiką tokiam politologui nebūtų etiška. Na, o būti profesionaliu politikos mokslininku ir kartu politiku vargu ar įmanoma. Negali ir užsiimti politika, ir pats jos tirti“, – dėsto pašnekovė.

Nepatogūs klausimai

Politikos mokslai egzistuoja ir politologai veikia beveik visose pasaulio šalyse. Skirtumų, pasak prof. D. Jakniūnaitės, yra, bet labiau kultūrinių ar lemtų kai kurių valstybių vidaus politikos.

„Kaip mokslas, kreipiantis dėmesį į politinius procesus, naudojantis tam tikrą metodologiją, duomenų analizės principus, politologija visur yra daugmaž tokia pati, tačiau ne visur politikos mokslininkai gali veikti ir tirti laisvai. Pavyzdžiui, kai taip pat ir mų, kurių kuriose valstybėse, kaimyninėse, yra tenegalima analizuoti arba kurias reikia analizuoti tik tam tikru būdu. Yra tokia Kataro nepriklausomo žinių kanalo „Al Džazira“, transliuojamo visame Arabijos pusiasalyje, pokalbių laida, kurioje aptariami regiono įvykiai. Laidos vedėjai nuotoliniu būdu dažnai kalbina aplinkinių valstybių specialistus. Sakykime, profesorių iš Irano universiteto. Jis kompetentingai atsakinėja, bet, paklaustas apie Irano politiką, pradeda pristatinėti oficialią savo šalies politiką arba kalbėti taip aptakiai, kad neįmanoma suprasti, kokia ta pozicija. Akivaizdu, kad viešai aptarinėti tam tikrų dalykų jam nėra saugu“, – pasakoja pašnekovė.

Iš savo varpinės

Kaip skirtingai politologai gali vertinti tuos pačius įvykius, profesorė puikiai pamatė viename tarptautiniame seminare Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Šešioms savaitėms į universitetą susirinko dvidešimt JAV politika besidominčių politologų iš įvairių valstybių: Indijos, Egipto, Tailando, Alžyro, Kolumbijos, kelių Europos šalių ir kt. „Visi mes labai panašiai pasakojome apie universitetinį gyvenimą: kaip studentai nesimoko, kaip didėja krūviai ir pan. Tačiau, pradėjus analizuoti konkrečius JAV užsienio politikos klausimus, greitai išryškėjo kultūriniai, vertybiniai skirtumai“, pabrėžia prof. D. Jakniūnaitė.

Pavyzdžiui, Alžyro atstovas buvo kur sų Vakarų atžvilgiu. kas kritiškesnis vivalstybių, ypač JAV, Religingai egiptietei mokslininkei buvo svarbu įvertinti ir religinius politikos aspektus. „Mums atrodo, kad mokslas ir religija nedera, bet kai kuriose kultūrose religija yra persmelkusi visas sritis, taip pat ir politikos mokslus. Kita vertus, kadangi politikos mokslai turi savo žodyną ir kalbą, beveik visi mes buvome skaitę tuos pačius akademinius tekstus, iš esmės susikalbėjome“, – dėsto profesorė.

Tenka žinoti viską

„Turbūt daugiausia veiklos galimybių politologai turi JAV, kur ne tik stiprūs yra universitetai, bet ir veikia nemažai tyrimų centrų – ne universitetų, mokslo vietų, o atskirų įstaigų, kurios gali būti politiškai angažuotos, taip pat gali veikti nepriklausomai. Centruose dažniausiai ne moksliniai tyrimai atliekami, o rengiamos ataskaitos ir teikiamos politikos rekomendacijos, politologai dalyvauja diskusijose, komentuoja politikos įvykius viešai. Taip pat tyrimų centrų darbuotojai dažnai būna aktyvistai, inicijuojantys kokius nors politikos pokyčius, pavyzdžiui, JAV užsienio politikos, imigracijos ir kitais klausimais. Tokia ekspertinė erdvė tarp akademikų ir politikų yra naudinga ir reikalinga, bet Lietuvoje jos beveik neturime. Tik keletą organizacijų būtų galima priskirti šiai vidurio erdvei, bet joms, deja, sunku užsitikrinti stabilų finansavimą“, – pasakoja prof. D. Jakniūnaitė.

Profesorės kolega iš Danijos, užsiimantis karo studijomis, yra apibūdinęs mažos valstybės politologų darbo specifiką. Pasak jo, kai esi mažoje šalyje ir tavo pavardė tampa viešai žinoma, esi prašomas pakomentuoti beveik viską, kas bent truputį susiję su tiriama sritimi. Jei nagrinėji konfliktus, įsivaizduojama,jog išmanai visų regionų konfliktus. Jei domiesi tarptautiniais santykiais, gali būti paprašytas aptarti tolimiausių valstybių pozicijas.„Korektiškumas reikalautų nekomentuoti, bet kas tada kalbės? Gal ir būtų gerai turėti kurio nors Afrikos regiono karinių konfliktų specialistą Lietuvoje, tačiau tai akademiniu aspektu mažoje šalyje, deja, nerealu“, šypsosi politikos mokslininkė.

Reikia išklausyti ir kritiškai įvertinti

Nelabai gilindamiesi, ką konkretūs politologai tiria, mes vis tiek žūtbūt norime žinoti jų nuomonę. O kaipgi kitaip – tarp žiniasklaidos ir politikos mums lyg ir trūksta grandies, kuri žinotų daugiau ir sudėliotų visus taškus. Prof. D. Jakniūnaitės teigimu, šios tendencijos rodo ne tiek nepamainomą politologų vaidmenį, kiek visuomenės norą girdėti ekspertų nuomonę. „Ją gali dėstyti ir sociologai, ir filosofai, ir ekonomistai, svarbu, kad būtų kokie nors ekspertai. Jie tapo svarbia viešojo gyvenimo dalimi. Kai šiuolaikinis žmogus turi kokį nors klausimą, jis pirmiausia skuba ieškoti specialisto. Kita vertus, per pastaruosius kelerius metus sustiprėjo ir priešinga tendencija: ekspertai – nuvertinami, jų nuomonė – dažnai kvestionuojama. JAV prezidentas Donaldas Trampas galėtų būti šio antiekspertinio diskurso simbolis, dažnai numojantis ranka į tai, ką kalba savo srities profesionalai“, – apie norą ir kartu pasipriešinimą ekspertų nuomonei kalba mokslininkė.

Pasak pašnekovės, nė vienas kraštutinis scenarijus nėra naudingas visuomenei. Jei, tarkime, per rinkimus kliausimės tik nugirsta eksperto nuomone be jokio pagrindimo, gali nutikti, kad išrinksime ne sau, o jam artimą politinę jėgą. Jei visai neklausysime, rizikuojame dalyvauti rinkimuose neišsiaiškinę ar nesuprasdami, už ką balsuojame.

D. Jakniūnaitė sako, kad komentuoti politikos aktualijas nėra tiesioginis politologų darbas. Politologas yra mokslininkas, atliekantis tyrimus, susijusius su politine erdve Mažų šalių politologai dažnai prašomi pakomentuoti beveik viską, kas bent truputį susiję su jų tiriama sritimi. Tarkim, manoma, kad nagrinėjantieji konfliktus išmano visų regionų konfliktus. Politologai retai patys tampa politikais, dažniau jų komandos dalimi.

Perspausdinta iš „Savaitė“ žurnalo

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako