Uždaryti

N. Putinaitė: Jei ir prasminga jungti institutus, tai prie universitetų

„Svarbu siekti, kad lituanistika netaptų ideologija, o būtų mokslas. Dabar daugelyje dokumentų, tame pačiame lituanistikos įstatyme matau, kad lituanistika yra labiau pateikiama kaip tam tikra vyraujanti valstybės ideologija, bet ne kaip mokslinių tyrimų laukas“, – teigia VU TSPMI docentė, buvusi prezidento patarėja studijų ir mokslo klausimais, o vėliau švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė. Su ja kalbėjomės apie siūlomą humanitarinių mokslo institutų pertvarką ir apskritai iššūkius, su kuriais šiandien susiduria humanitariniai mokslai Lietuvoje.

Pradėčiau nuo bendresnio klausimo. Viešojoje erdvėje neretai girdime ganėtinai apokaliptinių pareiškimų, kad humanitarinių mokslų institutai nuolat privalo kovoti su biurokratija, kuri nieko gero niekad nepadaro ir tik kenkia, griauna. Kartais išsprūsta ir tokių pasisakymų, kad net sovietai taip nedrįso elgtis, ir dabar lituanistikai kyla milžiniškas pavojus. Kaip jūs regite dabartinę situaciją?

Manau, kad situacija, jei galima taip pasakyti, yra vienu metu ir gera, ir pavojinga. Gera ji yra tuo, kad niekada nebuvo tokių puikių galimybių vykdyti mokslinius tyrimus ir būti tarptautinėje erdvėje. Lyginti visa tai su sovietmečiu reiškia lyginti absoliučiai nepalyginamus dalykus. Dabar galima naudotis įvairiausiomis duomenų bazėmis, susipažinti su mokslo naujovėmis, skiriamos lėšos vykti į tarptautines konferencijas. Tokių galimybių niekada nebuvo.

Be to, manau, kad po sovietmečio humanitariniai mokslai turėjo iš naujo atsikurti. Taip, buvo padaryta daug. Tačiau fizika ar kiti mokslai, kurie nebuvo ideologizuoti, galėjo toliau vystytis, atsirado naujų šakų, tačiau tęstinumas liko. Tuo tarpu čia humanitariniai mokslai, įskaitant ir lituanistiką, buvo pajungti tam tikriems ideologiniams tikslams, nors ir buvo stengiamasi išlaikyti mokslo standartą. Tačiau mokslas vis dėlto buvo įspraustas į labai siaurus rėmus. Manau, kad teisūs yra tie, kurie sako, jog po nepriklausomybės atkūrimo pasiekta labai daug. Šiuo atžvilgiu aš matyčiau, jei taip galima sakyti, lituanistikos suklestėjimą ir be galo didelių galimybių atsivėrimą.

Iš pačių lituanistų kartais galima išgirsti argumentų, kad nėra finansuojamos ilgalaikės programos, pavyzdžiui, žodynų, kompendiumų leidimas. Tačiau aš matau – tomas po tomo yra leidžiama Lietuvos istorija, įvairūs raštai, kaip pavyzdžiui, Liudviko Rėzos raštų tomai, vadinasi, tam pinigų yra. Tai tikrai ne vienų ar dvejų metų projektai. Reikia tik naudotis galimybėmis.

Kitas dalykas, kuris kelia nerimą, yra mokslo, ypač humanitarinio, patrauklumas. Tai skatina kai kuriuos mokslininkus palikti mokslą, jau metai iš metų tęsiasi situacija, kad žmonės nenori ateiti studijuoti doktorantūros arba jų yra labai nedaug. Vadinasi, jie nemato savęs kaip siekiančių mokslinės karjeros. Taigi, viena vertus, kalbame apie žemą specialybės prestižą. Kita vertus, turime kalbėti ir apskritai apie pasaulinę humanitarinių mokslų situaciją, kai į mokslinius tyrimus žvelgiama išimtinai per ekonominę prizmę. Šiuo atžvilgiu humanitariniai mokslai imami traktuoti kaip nenešantys ekonominės naudos. Vyraujant taip siaurai suvokiamos naudos principui, pagrįstai gali kilti humanitarų nerimas. Štai kad ir naujausiuose dokumentuose Lietuvoje, pavyzdžiui, dėl institutų jungimo, matyti, kad prie problemos prieinama per ekonominės naudos klausimą. Šie dokumentai rodo ir nesuvokimą to, kokią įtaką humanitariniai mokslai apskritai daro demokratijai, pilietiškumui, bendrai visuomenės kultūrinei ir socialinei brandai, asmenybės lavinimui. Šis nesuvokimas kelia didžiulį nerimą. Čia gal ir atsiranda priešprieša tarp to, kad esama situacija yra kaip niekada gera, tačiau ateities perspektyvos kelia ir pagrįstą nerimą.

Kalbėjote apie tai, kad politikos formuotojai nesuvokia humanitarinių mokslų reikšmės mūsų demokratijai, pilietinei visuomenei ir t. t. Tačiau man įdomus klausimas: ar tą suvokia pati humanitarų bendruomenė?

Lituanistika egzistuoja institutuose ir universitetuose. Vis dėlto aš visada mačiau mažai institutų iniciatyvų, pozityvių aiškių siūlymų. Dabartinėse diskusijose atsiskleidžia, kad dažniausiai keikiami biurokratai, sakoma, kad mes turime save išsaugoti, tarsi patys mokslininkai savaime būtų vertybė. Tačiau trūksta pozityvių siūlymų. Tarkime, ministerija ketina rengti lituanistikos strategiją, o kodėl institutai patys susėdę iki šiol negalėjo parengti šios strategijos savo iniciatyva? Kalbu ne tik apie vadinamąjį lituanistikos įstatymą, kuriame siekta įtvirtinti savo kaip institutų neliečiamybę. Kalbu apie pačią strategiją, ką lituanistika gali ir turi daryti. To nėra, todėl ši pasyvi būklė vėliau tampa gynybinė, ir tai parodo ribotą savo misijos supratimą, orientaciją. Vadovaujamasi principu: leiskit mums daryti tyrimus, duokit pinigų ir nesikiškit, nieko iš mūsų nereikalaukit. Tai atspindi uždarumą.

Be to, stebiu tokį paradoksą. Sovietmečiu būdavo valstybiniai užsakymai, buvo aiškiai nubrėžtos ribos ir daug kas priklausė nuo to, kokios bendros užduotys suformuluojamos lituanistams. Taip, tiesa, jie patys stengdavosi tas ribas plėsti. Tačiau šiandien, man atrodo, mes vėl regime paradoksą, kad iniciatyvų nebuvimas atspindi laukimą, jog valdžia suformuluos kažkokius labai teisingus tikslus, teisingas programas, kurias jau jie paskui vykdys. Susiduriame su totalitarinio mąstymo recidyvu. Manau, kad toks mąstymas yra žalingas, nes demokratinėje visuomenėje biurokratija niekada nesugalvos užduočių arba, jei sugalvos, visada bus blogai. Tą turi daryti patys mokslininkai. Jie turi tą daryti aktyviai, kad niekam nė nekiltų abejonių, jog jie patys gali suformuluoti lituanistikos strategiją. Dabar šis pasyvumas skatina tuo abejoti. Ir nors vadinamieji biurokratai yra kaltinami visomis įmanomomis blogybėmis, tačiau aš manau, kad šiandien iš institutų pusės yra labai mažai pozityvaus aktyvumo, iniciatyvumo ir inovatyvumo.

O kaip vertinate vyriausybinės darbo grupės siūlymą dėl institutų jungimo? Iš vienos pusės – dabar girdime argumentų, kad visa tai yra lituanistikos griovimas, siekis įvesti politinę kontrolę, neįsiklausymas į mokslininkų bendruomenę ar net noras nusavinti turtą. Iš kitos – tuo tarpu girdime, kad pokyčiai yra būtini. Vieni, atrodo, nori išlaikyti status quo, o kiti siūlo institutų sujungimo po vienu stogu variantą. Tačiau ar yra tik šios dvi alternatyvos?

Kaip ir sakiau, bent jau tame dokumente institutų jungimo planas paremtas visų pirma galvojant apie gamtamokslinius institutus. Apie lituanistinius institutus kalbama labai nedaug, ir nelabai aišku, kokie viso to galutiniai tikslai. Tarsi ir siekiama konsoliduoti visus, dirbančius panašiose srityse.
Tačiau, mano nuomone, jei ir būtų prasminga jungti institutus, tai tik prie universitetų. Tam yra kelios priežastys. Patys institutai, kad ir humanitariniai, yra labai skirtingi. Tame dokumente pripažįstama, jog, sujungus kelis gamtamokslinius institutus, sinergija ne visada įvyksta. Kartais vis dėlto nepavyksta susišnekėti. Šiuo atveju kalbant apie humanitarinių institutų jungimą, tas susišnekėjimas irgi yra gana abejotinas. Tačiau, jei kalbame apie panašių tyrimų konsolidavimą, tai būtent prie tam tikrų fakultetų prijungus tuos institutus, labai sustiprėtų universitetų mokslinių tyrimų potencialas.

Kitas dalykas, kad mokslas atsirastų arčiau studijų. Mokslinių tyrimų apykaitai labai svarbus studentų buvimas. Patys studentai, pradedant bakalaurais ir baigiant doktorantais, pagal įvairius numatytus tyrimus gali atlikti savus tyrimus. Čia matyčiau prasmę.Be to, universitetų, ypač kalbant apie humanitarinius mokslus, bet ne tik, silpnoji vieta yra ta, kad iki šiol jie pirmiausia traktuojami kaip studijų vieta. Didžiausia finansavimo dalis ateina iš studijų, ir mokslas finansuojamas labai mažai. Mokslas universitetuose dabar ir negali visiškai išsiskleisti, nes ir mokslininkų nėra daug, ir tam nėra skiriama pakankamai dėmesio. Tad manau, kad institutų atėjimas į universitetus duotų labai didelę pridėtinę vertę, nes tada mūsų universitetai imtų atrodyti ir kaip mokslo institucijos. Man keista, kad ši alternatyva jungti institutus prie universitetų nebuvo svarstyta, nebuvo diskutuota. Kiek suprantu, nebuvo tartasi ir diskutuota ir su Vilniaus universitetu, kuris, kiek žinau, pozityviai žiūrėtų į tokią galimybę. Gal prie to prisijungtų ir kiti universitetai.

Dar norėčiau pridurti, kad man labai nepatinka dalies žmonių, kurie sakosi ginantys lituanistiką, retorika. Dabar apskritai nepavydėtina būti vietoje politiko, kuris siekia pokyčio ir nori kažką perstruktūruoti. Iš karto viešai pradedama kalbėti ir grasinti, kad taip naikinama kalba, naikinama tautinė tapatybė. Ši retorika tęsiasi jau keletą metų ir kuria apgultos tvirtovės vaizdinį. Taip paralyžiuojami bet kurie sprendimai ir sukuriama karo būklė. Ne tiek stengiamasi bendrauti ir siekti dialogo, kiek norima kurti baubus ir, atrandant politikų silpnąsias vietas, smūgiuoti per jautriausias. Visus politinius sprendimus, net ir teisingus, stengiamasi nugesinti šia retorika. Deja, iki šiol sėkmingai. Ir dabar įtariu, kad tokia retorika, gaubianti diskusijas dėl institutų jungimo, į antrą planą nustums geriausio sprendimo paieškas. Eilinį kartą kas nors galės konstatuoti, kad štai lituanistika buvo apginta.

Tačiau esmė juk yra ta, egzistuoja gausybė spręstinų problemų. Apie tai kalbama ir ne viename vertinime. Dažnai, kalbant apie lituanistiką, realios grėsmės yra supinamos su menamomis grėsmėmis. Pavyzdžiui, humanitariniams mokslams Lietuvoje tikrai reikia daugiau tarptautiškumo, reikia didesnės apykaitos. Norint to pasiekti, reikia pastangų, nes visa tai neatsiras per dieną. Bet lituanistikos pateikimas kaip tokio darinio, kurio reikia tik mums, iš karto užveria platesnį kontekstą, kuris būtų be galo svarbus mokslo kokybei. Svarbu siekti, kad lituanistika netaptų ideologija, o būtų mokslas. Dabar daugelyje dokumentų, tame pačiame lituanistikos įstatyme matau, kad lituanistika yra labiau pateikiama kaip tam tikra vyraujanti valstybės ideologija, bet ne kaip mokslinių tyrimų laukas. Jei tai yra ideologija, tai tada akivaizdu, kad mes geriausiai žinome, kas tai turi būti, žinoma, kad tam nereikia tarptautinių tyrimų, tarptautinio bendradarbiavimo. Manau, kad dabar yra tas metas, kai diskusija, kas yra lituanistika kaip mokslas, turi galimybę išeiti į platesnę erdvę.

 

Perspausdinta iš Bernardinai.lt