Uždaryti

Mažvydas Jastramskis. Ar žmonės perrinks valstiečius?

Seimo ir Vyriausybės kadencijos beveik įpusėjo. Vis daugiau apžvalgininkų kelia klausimą: kas valdantiesiems bus toliau?

Virginijus Savukynas mano, kad valstiečiai atėjo ilgam. Rimvydas Valatka rašo apie paskutinius jų arogancijos metus. Andrius Tapinas teigia, kad valstiečiams „korta eina gerai“ ir rinkimuose perspektyvos neblogos.

Aišku, koalicijoje dar yra Gedimino Kirkilo socdarbiečiai. Jiems viskas priklausys nuo to, ar susitars dėl bendro sąrašo su Ramūnu Karbauskiu.

Jei bandys atskirai, tiek kitų metų, tiek Seimo rinkimuose bus sunku. Panašu, kad po pirminio socialdemokratų simpatikų pasimetimo, reitingai susigulėjo daugiau į Gintauto Palucko partijos naudą.

Grįžtant prie valstiečių, čia ambicijos didesnės: prezidento postas, o gal ir perrinkimas 2020 m. Seimo rinkimuose. Panašu, kad rimti apžvalgininkai nemano, jog tokios ambicijos juokingos. Taigi, ar valstiečiams vėl „paeis korta“?

Nors prezidento rinkimai bus anksčiau, pradėkime nuo parlamento. Čia esmė, žiūrint į buvusių rinkimų duomenis, paprasta: valdantieji visada pralošia.

Tam yra dvi išlygos. Pirma, kalbant apie atskiras partijas, buvo viena, kurios rėmėjų per kadenciją padaugėjo: tai 2012 metų Liberalų sąjūdis. Antra, 2004 m. Algirdo M. Brazausko vedami socialdemokratai vėl gavo premjero postą, nors ir atsiliko nuo Darbo partijos.

Vis dėlto bendra statistika valdantiesiems negailestinga. Visos koalicijos, visos premjero partijos Seimo rinkimuose gavo mažiau balsų, nei ketveri metai prieš tai. Tie patys Brazausko socialdemokratai kartu su Naująja sąjunga 2004 m. pralošė įspūdingą sumą: minus 30 procentinių punktų. Pastarosios dvi vyriausybės prarado po 20 procentinių punktų balsų.

Tuo, kad valdžia rinkimuose baudžiama visada, Lietuva nesiskiria nuo kitų pokomunistinių demokratijų. 2008 metais žurnale Electoral Studies publikuotame tyrime politologas Andrew Robertsas šį reiškinį pavadino hiper-atskaitomybe. Rinkėjai iš valdžios reikalauja daug. Negauna, baudžia, ciklas kartojasi.

Bet hiper-atskaitomybė nėra iracionali: rinkėjai baudžia skirtingai ir tai priklauso nuo ekonomikos būklės. Partijos, kurios valdo prie mažėjančio nedarbo (jis leidžia geriausiai prognozuoti balsų pokytį), pralošia mažiau (bet vis tiek pralošia).

Su kolega Vytautu Kuokščiu toliau tyrinėjame šį reiškinį, atnaujinome duomenis. Ir pamatėme, kad lietuviai ne tik toliau baudžia valdančiąsias partijas (kas gana akivaizdu). Mūsų baudimo (valdančiųjų praloštų balsų) vidurkis yra didžiausias regione.

Kitaip tariant, valstiečiai perrinkimo siekia šalyje, kurioje yra patys negailestingiausi ir reikliausi ES rinkėjai.

Esu sakęs, kad Seimo rinkimai yra sunkiai prognozuojami. Neneigiu to ir nesiekiu modeliuoti, kiek tiksliai balsų ar vietų bus gauta (juolab dar daug laiko). Bet pačią valdančiųjų trajektoriją lengviau dėlioti, nei opozicinių ar naujų partijų pasirodymus. Būtent dėl hiper-atskaitomybės.

Valstiečių perspektyvas dar apsunkina tai, kad jie neturi daug ištikimų rinkėjų su partine tapatybe. Jų elektoratas 2016 m. (porinkiminės studijos duomenys) buvo surankiotas iš tų, kurie anksčiau balsavo už kitas partijas arba iš viso nedalyvavo rinkimuose.

Be to, reitinguose pirma vieta irgi jau prarasta.

Todėl, nors ir lieka (jei nebus pirmalaikių rinkimų) dar dveji kadencijos metai, teorija ir duomenys veda prie tarpinės išvados: ateinančiuose Seimo rinkimuose valstiečiai pasirodys prasčiau, nei 2016 metais. Labai tikėtina, praloš.

Kiek praloš? Būtent dėl silpnos partinės tapatybės variantų amplitudė didelė. Prie blogesnių sąlygų įmanomas balansavimas ties nepatekimu į parlamentą. Galimas ir įsitvirtinimas partinėje sistemoje, praradus vos kelis procentus balsų.

Beje, čia kalbama būtent apie balsus, ne mandatus.

Dėl neproporcingai didelės valstiečių frakcijos buvo „kalta“ jų nuosaikaus įvaizdžio ir mišrios rinkimų sistemos kombinacija.
Trumpai: žaibas du kartus ten pat netrenkia. Plačiau apie mūsų rinkimų sistemą dar bus progos pakalbėti kituose komentaruose.

Grįžtant prie balsų, kiek praloš valstiečiai, priklausys tik nuo to, kaip jų darbus įvertins vidutinis rinkėjas. Svarbiausia yra ekonomika, bet savo tyrime bandome ir kitus veiksnius. Panašu (ir labai logiška), kad pokomunistinėse valstybėse įtakos rinkimų rezultatams dar turi korupcijos pokytis.

Taigi, norėdami bent nepralošti (tai nereiškia laimėti), valstiečiai per ateinančius metus turi stipriai pagerinti vidutinio rinkėjo gerovę ir sumažinti korupciją. Siekiai paprasti, bet įgyvendinti juos nebus paprasta.

Juolab globalizacijos sąlygomis toli gražu ne viskas priklauso nuo valdančiųjų. Per ateinančius metus pasaulyje ir ES gali visko nutikti.

O kaip dėl prezidento rinkimų?

Čia numatyti trajektorijas yra sudėtingiau ne tik Lietuvoje, į asmenybes orientuoti rinkimai įprastai mažiau prognozuojami. Visų pirma dėl to, kad silpniau veikia partinės tapatybės (kurių pas mus ir taip nedaug).

Tai Sauliui Skverneliui (jei jis bus valstiečių kandidatas) gali būti ir minusas, ir pliusas. Minusas dėl to, kad valstiečiai neturi nuoseklaus elektorato, kurį būtų galima (tikrąją prasme) mobilizuoti, kaip tai daro konservatoriai ar lenkai.

Privalumas dėl to, kad Skvernelis vis dar nepartinis, mažiau (nei Ramūnas Karbauskis) siejamas su partija.

Bet kokiu atveju, Skvernelis vis dar yra ministras pirmininkas. Vyriausybės, kuri yra jau pavargusi, kuria daug rinkėjų jau nusivylę, kurios vertinimas daugiau neigiamas.

Naivu galvoti, kad tai niekaip neatsilieps prezidento rinkimuose.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.