Uždaryti

Liutauras Gudžinskas. Keturios seserys, arba kuo tiki socialdemokratai

Keturi – tai pats mažiausias sudėtinis skaičius. Veikiausiai dėl šios unikalios matematinės savybės jis įvairiose pasaulio kultūrose buvo ir yra suvokiamas kaip užbaigtumo ir pilnumo simbolis. Įvairios senosios filosofinės sistemos, tokios kaip budizmo, indų, graikų, judėjų ir krikščionių mąstymo tradicijos, siekdamos išskirti pačius pagrindinius gyvenimo ar tam tikro veikimo principus, paprastai jų nurodydavo būtent keturis. Galų gale įprastai išskiriamos keturios medžiagos būsenos, keturios pasaulio kryptys ir keturi metų laikai.

Politikoje ši ketvirtybės prielaida yra svarbi bent vienu aspektu. Tai esminis priešnuodis prieš visa ko supaprastinimą ir supriešinimą, skirstymą tik į gera ir bloga, pasaulio spalvinimą baltai, juodai arba pilkai. Pabrėžtina – tam tikro reiškinio kertinių principų gali būti ir daugiau nei keturi, tačiau, kai jų yra bent keturi, vietoj ambicijų vaizduoti pasaulį paprastesnį nei jis yra, pasirenkame perteikti jo sudėtingumą ir daugiaprasmiškumą ir taip turėti gerokai pilnesnį suvokimą apie tai, kas mes esame, kas mus supa ir kur link einame.

Socialdemokratai – didžioji politinė jėga, kuri praėjusiame amžiuje Vakaruose iškovojo, kad būtų pripažintos visų žmonių teisės dalyvauti savo valstybių valdyme – taip pat remiasi (bent) keturiomis svarbiausiomis politinėmis idėjomis. Tai yra Lygybė, Teisybė, Pažanga ir Bendrystė. Jas taip pat galima įsivaizduoti kaip keturias seseris, artimas ir šiek tiek viena kitai pavyduliaujančias. Būtent – kiekvieną iš šių vertybių geriausia suvokti santykyje su kitomis trimis. Iš dalies šios giminingos idėjos papildo viena kitą, iš dalies – atsveria.

Tekste bus pamėginta perteikti kiekvieną iš šių seserų-idėjų per dvi svarbias jų tarpusavio jungtis. Pirmoji – Lygybės ir Teisybės – jungtis orientuota į dabarties problemas. Ji paremta klausimu, ką reikėtų daryti, kad politika taptų geresnė čia ir dabar. Tuo tarpu antroji – Pažangos ir Bendrystės – jungtis bene geriausiai išreiškia pamatinę politikos kaip laiko perspektyvos savybę. Kitaip tariant, politika yra tarpusavio sutartiniai ir galios santykiai ne tik tarp šiuo metu gyvenančių, bet ir jau mirusių ir dar gimsiančių visuomenės narių, ir į tai taip pat būtina atsižvelgti, formuluojant pagrindinius politikos siekius.

Lygios galimybės ir nešališkas valdymas

Hansas Kemanas, vienas iš autoritetų lyginamųjų demokratinės kairės studijų srityje, pernai išleistoje studijoje apie socialdemokratų partijas Vakaruose ir jų istorinę raidą nurodo, kad šioms politinėms jėgoms (nepaisant jų tarpusavio skirtumų) būdingi du svarbūs ideologiniai principai: lygybė (angl. equality) ir teisingumas kaip nešališkumas (angl. equity) (Keman 2017).

Lygybės tikslas čia pirmiausia suprantamas kaip siekis užtikrinti, kad kiekvienas žmogus, nepaisant savo prigimties ir socialinio statuso, turėtų visas galimybes dirbti ir gauti tiek pajamų, kiek užtektų oriam gyvenimui. Per lygybę taip pat siekiama ir geresnių visuomenės rodiklių – įveikto skurdo, suvaldytos infliacijos ir nedarbo. Tam, kad visi žmonės turėtų vienodas starto galimybes, socialdemokratai pateisina aktyvų valstybės vaidmenį ekonomikoje ir socialinėje sferoje, pvz., užtikrinant deramą darbo apsaugą ir skatinant visišką užimtumą, taip pat teisingai paskirstant mokestinę naštą ir teikiant reikalingą socialinę paramą.

Teisybė kaip nešališkumas yra lygybę papildantis, tačiau socialdemokratams ne ką mažiau svarbus politinis tikslas. Esminės ekonominės ir socialinės politikos priemonės tik iš dalies pasiektų savo tikslą, jei šalies piliečiai būtų traktuojami nevienodai. Niekas negali būti diskriminuojamas dėl savo tautybės, rasės, tikėjimo, lyties, lytinės orientacijos ir kitų sociokultūrine prasme svarbių skirčių. Visi bendruomenės nariai turi turėti tas pačias pamatines politines laisves ir tuo pagrindu kaip įmanoma labiau įtraukti į sprendimų priėmimą – tiek nacionaliniu, tiek vietos savivaldos lygmeniu. Lygiai taip pat, jei valstybė teikia tam tikras viešąsias paslaugas (tokias kaip švietimas, sveikatos apsauga ar socialinis darbas), vadovaujantis šiuo principu, jos privalo būti reikiamos apimties, deramos kokybės ir vienodai prieinamos visiems šalies gyventojams.

Skirtingose šalyse lygybės ir teisybės tikslams skiriamas nevienodas svoris. Antai universalistiniu dar vadinamas Skandinavijos šalių gerovės režimas pirmiausia paremtas nešališku valdymu. Šiuo atžvilgiu prioritetas skiriamas bendrai visiems prieinamoms viešosioms paslaugoms finansuoti, o ne tikslinei socialinei paramai skirti (Rothstein ir Steinmo 2005). Tuo tarpu tose šalyse, kur dėl tam tikrų aplinkybių susiklosčiusi santykinai didelė pajamų ir turto nelygybė, kairiosios partijos gali skirti didesnę reikšmę tiesioginiam pajamų perskirstymui.

Visgi, daug kam gali kilti klausimas, kodėl apskritai reikia siekti lygios ir nešališkai valdomos visuomenės? Klausimas nėra toks paprastas. Pasak žymaus JAV filosofo T. M. Scanlono, jei laisvės reikalingumą kur kas lengviau įrodyti (nes niekas neturi teisės kištis į kito žmogaus gyvenimą, jam nurodinėti ir pan.), tai, kodėl reikia siekti lygybės politikoje, nėra taip lengva suprasti. Juolab, kad dažnai teigiama, kad bet kokie bandymai įnešti daugiau lygybės pažeidžia asmens laisvę tvarkytis taip, kaip jis pageidauja.

T. M. Scanlonas pamėgina pagrįsti lygybės ir nešališko valdymo siekį, atsiremdamas į pamatinę moralinės lygybės aksiomą. Jo teigimu, lygybės politinę svarbą galime suvokti tik tuo atveju, jei pripažinsime, kad visi žmonės yra moraliai lygūs – nepriklausomai nuo tokių skirtumų kaip rasė, lytis, ar vietos, kur jie gyvena. Tuo vadovaudamasis, T. M. Scanlonas išveda šešis argumentus, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes. Pirma, skurdas stigmatizuoja, priverčia dalį žmonių gėdytis savęs, o tai savaime sukuria žeminančius statuso skirtumus, kurie nėra pateisinami moraliai lygių žmonių visuomenėje. Be to, ekonominė nelygybė nevienodai paskirsto politinę įtaką ir suteikia turtingesniems galimybę kontroliuoti skurdesniųjų gyvenimus. Antra, dėl nelygybės žmonės turi nevienodas starto galimybes, o taip pat gali patirti, kad valdžios institucijos nėra nešališkos jų atžvilgiu. Nelygybė linkusi skatinti oligarchizacijos tendencijas. Galiausiai, trečia, nelygybė paprastai susiklosto dėl nepakankamo vyriausybės rūpesčio visais šalies gyventojais ir diskriminacinių rinkos ekonomikos sąlygų (Scanlon 2018). Visa tai pagrindžia, kodėl ir kaip žmonių lygiateisiškumo principas turėtų būti ne tik teoriškai formuluojamas, bet ir praktiškai įgyvendintinas.

Stiprūs bendruomeniniai ryšiai ir atsakingas vystymasis

Įvairūs tyrimai liudija, kad pastangos užtikrinti didesnę ekonominę lygybę ir nešališką valdymą atsiperka dešimteriopai. Labiau egalitarinės visuomenės pasižymi geresne gyventojų sveikata ir vidutine gyvenimo trukme, žemesniais nusikalstamumo rodikliais, aukštesniu švietimo lygiu ir bendrai geriau išvystytais žmonių gebėjimais. Dar daugiau – nustatyta, kad dėl tolygesnio pajamų ir turto pasiskirstymo laimi visi, t. y. ne tik labiausiai pažeidžiami gyventojų sluoksniai, bet ir gaunantys didžiausias pajamas ir turintys aukščiausią visuomeninį statusą (Wilkinson ir Pickett 2009).

Šį paradoksą būtų sunku paaiškinti, jei neatsižvelgtume į tai, kad iš esmės visoms socialdemokratų partijoms būdingas gerovės valstybės siekis yra taip pat paremtas žmonių bendrystės ir pažangos idėjomis.

Vienas iš esminių egalitarinės tvarkos pranašumų – didesnis žmonių tarpusavio pasitikėjimas ir laimingesnė visuomenė. Ir priešingai – nelygybę paprastai lydi intensyvesnė konkurencija, nesaugumo jausmas ir psichologinio pobūdžio įtampos. Jei šios negatyvios nuotaikos įsivyrauja didelėje visuomenės dalyje, jas nejučia perima ir likusieji – nepaisant to, kokią socialinę ar ekonominę padėtį jie užima. Tai savo ruožtu neigiamai veikia jų asmeninę, subjektyviai vertinamą gerovę, taip pat sveikatą ir bendrąją valstybės pažangą.

Svarbu pabrėžti, kad lygybės ir solidarumo tarpusavio ryšys abipusis. Didesnė lygybė stiprina žmonių bičiulystę, ir savo ruožtu glaudūs žmonių tarpusavio ryšiai skatina pasitikėti ir rūpintis vienas kitu. Šiuo atžvilgiu politinių filosofų komunitarų ir libertarų ginče, koks yra individo ir bendruomenės santykis, socialdemokratai paprastai linksta remti pirmuosius. Tad, pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratų Tautos namų (folkhemmet) vizijos pavyzdžiu pokario gerovės valstybė Vakaruose pirmiausia buvo kuriama kaip nacionalinės integracijos projektas, turėjęs užtikrinti stabilią demokratiją kapitalistinės tvarkos sąlygomis. Suintensyvėjus ekonominei globalizacijai, šis žmonių solidarumo siekis išlieka ne ką mažiau svarbus nei anksčiau, tačiau patiria naujų iššūkių.

Technologijos ir jų inspiruojama socialinė ir ekonominė kaita yra bene pagrindinis veiksnys, kuris skatina vis iš naujo permąstyti visą socialdemokratų politinę filosofiją. Technologinė pažanga yra esminė kapitalizmo varomoji jėga, savyje turinti daug griaunamojo potencialo. Ji nuolatos naikina senas pramonės šakas ir kuria naujas ekonomikos veiklas. Pramonės revoliucija sukūrė klasinę visuomenę, kurią vėliau keitė postindustrinės visuomenės būklė, o pastarąją savo ruožtu jau transformuoja beįsibėgėjanti robotizacija. Tai sukuria ir galimybes ekonomikai vėl sparčiai augti į priekį, ir kelia naujus politinio ir socialinio stabilumo iššūkius. Socialdemokratai, sveikindami pažangius technologinius pokyčius, tuo pačiu turi skirti ypatingą dėmesį tam, kaip tai gali paveikti ligšiolinę demokratinę tvarką ir žmonių tarpusavio ryšius.

Viena esminių atsakingo vystymosi prioriteto sudedamųjų dalių yra dėmesys aplinkosaugai ir pastaruoju metu vis spartėjančiai klimato kaitai. Nėra jokios abejonės, kad beatodairiškas pelno vaikymasis smarkiai sekina ribotus Žemės išteklius, ir tai yra turbūt geriausias pavyzdys, kokią pragaištį mums žada kliovimasis vien ekonominiais laisvosios rinkos imperatyvais. Atsakyti į šiuos iššūkius galima dvejopai. Viena vertus, būtina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą ir jį įgalinančias institucines struktūras. Kita vertus, išeitį iš susidariusios padėties taip pat gali pasiūlyti tam tikri technologiniai sprendimai. Socialdemokratai šiuo atveju visokeriopai remia pastangas ieškoti pačių efektyviausių būdų, kaip sustabdyti klimato kaitą ir užtikrinti tolesnę darnią plėtrą.

Teisinga ir auganti. Visa Lietuva

Lietuvos socialdemokratų partija paskelbė penkių žingsnių atsinaujinimo programą ir juo paremtą ašinį šūkį. Tai yra savita, laiko ir vietos kontekstą atliepianti Vakarų šalių socialdemokratams svarbiausių idėjų sankirta. Jame atsispindi ir Pažanga, ir Teisybė, taip pat Bendrystė ir Lygybė.

Reikia pripažinti, kad mūsų valstybėje santykis su politinėmis idėjomis prieštaringas. Ypač su kairiosiomis. Jų pasigendama viešojoje erdvėje. Apgailestaujama, kad politikoje daug nenuoširdumo ir trumparegiškumo. Tačiau bet kuri politinė jėga, kuri mėgina užčiuopti savo idėjines šaknis, jas apmąstyti ir pristatyti, rizikuoja susilaukti pašaipų ar kaltinimų atitrūkimu nuo realybės. Dar nei iš šio, nei iš to vis pabandoma prikišti „tarybiškumą“.

Norisi tikėti, kad šis idėjų nuovargis Lietuvoje jau baigiasi o LSDP programinis atsinaujinimas bus vienu iš esminių šią kaitą paskatinančių veiksnių. Kai laisvosios rinkos pirmenybę pabrėžianti pasaulio ekonominė tvarka trūkinėja, o Lietuvoje socialinės problemos kuo toliau, tuo vis aštrėja, aiškios ir telkiančios kairės alternatyvos pateikimas yra kaip niekad aktualus.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.