Uždaryti

Linas Kojala. Kaip hamburgeriai transatlantinius santykius griovė

Vos tik Donaldo Trumpo lėktuvas nusileido Paryžiuje, žurnalistų akys susmigo į išmaniuosius telefonus. Intuicija jų neapgavo – netrukus oficialioje JAV prezidento paskyroje pasirodė žinutė, kad Emmanuelio Macrono pareiškimus jis vertina kaip „labai įžeidžiančius“.

Taip buvo sureaguota į Prancūzijos vadovo interviu išsakytą mintį, kad jo šalis turi saugotis ne tik Kinijos ar Rusijos, bet ir JAV.

Pasipylė interpretacijos: ar Macronas siūlo Europos kariuomenę tam, kad ji gintųsi net ir nuo JAV? O gal prezidentas kalbėjo tik apie kibernetines grėsmes?

Gal apskritai pastaba ištraukta iš konteksto, nes juk JAV – viena artimiausių Prancūzijos sąjungininkių, kuri negali būti gretinama su Rusija ar Kinija?

Po to sekęs Macrono ir Trumpo dvišalis susitikimas tarsi išsklaidė dalį neaiškumų. Macronas patikino neturėjęs omeny tiesioginės JAV grėsmės ir suprantąs, kad Europa turi skirti daugiau lėšų gynybai, mat dabar už tai pernelyg daug sumoka amerikiečiai.

Trumpas, nuolatos barantis europiečius už JAV išnaudojimą, pritariamai linksėjo.

Visgi šis politinės komunikacijos incidentas nėra nei pirmas, nei paskutinis, nei juo labiau atsitiktinis.

JAV ir Prancūzijos santykiai visuomet buvo dviprasmiški. Viena vertus, tai šalys, kurios niekada nekariavo tarpusavyje – jei su britais, vokiečiais, ispanais ar italais vienu ar kitu metu JAV turėjo konfliktus, tai Prancūzija buvo tik sąjungininkė.

Ne tik Antrajame pasauliniame kare, bet ir kur kas anksčiau – juk būtent prancūzai kadaise padėjo jaunai valstybei išsivaduoti iš britų imperijos pančių.

Tad Prancūziją, kurios revoliucija XVIII a. pabaigoje paskelbė laisvės, lygybės, brolybės idealus, ir JAV, kuri susikūrė ant tų pačių Apšvietos filosofinių pamatų, jungia gilūs idėjiniai ir vertybiniai saitai.

Toks artumas nebūtinai atsispindi užsienio politikoje. Šių valstybių santykiuose apstu incidentų ir nesutarimų.

Pavyzdžiui, penktosios Prancūzijos Respublikos architektas Charlesas de Gaulle‘is šeštajame–septintajame dešimtmetyje tvirtino, kad JAV – tai kitas pasaulis, į kurį visuomet reikia žvelgti atsargiai.

Šis Prancūzijos lyderis ne tik kalbėjo, bet ir veikė – pavyzdžiui, piktindamasis JAV dolerio dominavimu, jis pareikalavo amerikiečių ištesėti pažadą neprieštarauti valiutos iškeitimui į auksą.

Šiai misijai atlikti, de Gaulle‘is net pasiuntė Prancūzijos laivą į Niujorką, kuris pargabeno 150 mln. vertės tauriojo metalo luitų. Vėliau prezidentas kontroversiškai išvedė Prancūziją iš integruotų NATO karinių struktūrų, į kurias buvo sugrįžta tik 2009–aisiais, ir liepė Aljanso kariams pasitraukti iš valstybės teritorijos. JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas į pastarąjį sprendimą atkirto klausimu, ar „išvykti“ turi ir Prancūzijoje palaidoti amerikiečių Antrojo pasaulinio karo kariai.

Jau šio tūkstantmečio pradžioje Prancūzija visomis išgalėmis priešinosi karui Irake, ir net subūrė savotišką bendraminčių koaliciją su Vokietija bei Rusija, siųsdami žinią amerikiečiams ir britams, jog kariniai veiksmai nesulauks sąjungininkų pritarimo.

Tai savo ruožtu sukėlė amerikiečių nepasitenkinimą – kai kurie amerikiečių restoranai į tai sureagavo menu „prancūziškas bulvytes“ pervadindami į „laisvės bulvytes“, o animaciniame „Simpsonų“ seriale dar 1995–aisiais nuskambėjusi kontroversiška frazė apie „sūrį valgančias pasiduodančias beždžionėles“ prisikėlė naujam gyvenimui ir atsidūrė Oksfordo žodyne.

Šiuos Prancūzijos žingsnius sąlygojo nenoras pritarti amerikiečių lyderystei. Suvokdami, kad kadaise planetos politiniu ir kultūriniu centru buvusi Prancūzija pati nebeišlaiko dominuojančių pozicijų tarptautinėje politikoje, prancūzai tikėjosi bent jau pereiti į daugiašalę sistemą – tokią, kurioje sprendimus didieji žaidėjai priima susitarę tarpusavyje.

Todėl amerikiečių polinkis elgtis taip, kaip jiems atrodo teisinga – vienašališkumas, išryškėjęs Irako atveju – Paryžiuje buvo matomas kaip didelis pavojus.

Visgi šių JAV ir Prancūzijos skirčių priežastys – gilesnės. Nors antiamerikietiškų nuotaikų skirtingais mastais galima aptikti daugelyje Europos šalių, Prancūzijoje jas palaiko abi politinio spektro pusės. Tiek dešinieji, tęsdami de Gaulle‘io tradiciją, tiek kairieji, su skepsiu žvelgiantys į JAV individualizmą bei ekonominę sistemą, šiuo klausimu dažnai rasdavo bendrą kalbą.

Anot rašytojo Jeano Francois Revelio, toks kritiškas nusistatymas JAV atžvilgiu, ypatingai viešojoje erdvėje, prancūzams atstoja savikritiškumo stygių.

Parodydami JAV problemas – nuo socialinės nelygybės iki rasinių problemų – Prancūzijos politikai išvengia diskusijų apie analogiškus sunkumus jų pačių šalyje.

„JAV tarsi paguodžia mus dėl nesėkmių – palaikomas mitas, jog kažkur ten padėtis dar blogesnė, o visos savos problemos pas mus atkeliauja būtent iš kitos Atlanto pusės“,– teigia jis.

Juo labiau, kad prancūzai savo kultūrą ir gyvenimo būdą matė ir tebemato kaip universalų modelį, kuris galėtų – ir turėtų – būti perimamas kitų valstybių. Tik bėda, jog būtent JAV kultūra įvairiuose regionuose tapo universaliausia, Holivudo filmai – kur kas populiaresni nei melancholiškas prancūziškas kinas.

Net žinia apie tai, kad hamburgerių praėjusiais metais Prancūzijoje parduota daugiau, nei tradicinių baguette sumuštinių, sukėlė nemenką šurmulį apie užleidžiamas pozicijas gastronomijoje (visa tai dar labiau paryškina faktas, jog „McDonalds“ restoranų skaičius Prancūzijoje yra vienas didžiausių pasaulyje).

Neverta net pradėti diskusijos apie prancūzų kalbos vaidmenį pasaulyje, kuriame vis akivaizdesnė anglų kalbos pirmenybė.

Nepaisant to, visuomenės nuostatos JAV atžvilgiu Prancūzijoje nebuvo negatyvios. Apklausos rodo, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius palankiai vertinančių JAV skaičius varijavo nuo 40 (George‘o W. Busho ir Irako karo laiku bei po Trumpo inauguracijos) iki 70 proc. (valdant Barackui Obamai).

Tas pats Holivudo ar amerikietiško stiliaus maisto populiarumas įrodo, jog šiokia tokia priešprieša būdingiausia tarp elito, nors Macronas, drąsiai sakantis kalbas ir dalijantis interviu anglų kalba, taip pat nė iš tolo neprimena transatlantinių santykių skeptiko.

Visgi itin negatyvi Trumpo retorika sąjungininkų atžvilgiu tam tikra prasme įgalina JAV kritikų sentimentus ir sugrįžimą prie tikėjimo, jog tik stipri, susivienijusi Europa gali atverti nenuspėjamus amerikiečius.

Tokios idėjos šiandien kelia nemažai klaustukų. Kaip ir Šaltojo karo metu, kuomet Vakarų demokratijai pavojų kėlė sovietų branduoliniai ginklai, šiandien tenka atsverti agresyvią Rusiją bei nenumaldomai augančią Kiniją.

Likę pasaulio regionai nėra vienijami panašių demokratijos, laisvės, žmogaus idealų, kaip JAV ir Europa.

Todėl bet kokios transatlantinės skirtys pirmiausiai įgalina ne Vakarų valstybes, o jų konkurentus.

Kad ir kiek būtų kalbama apie (itin sunkiai tikėtinos) Europos kariuomenės suderinamumą su NATO, realybėje sunku įsivaizduoti, kad tokia strategija neprivestų prie situacijos, kuomet Lietuvai ir kitoms šalims tektų rinktis tarp Europos ir JAV.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.