Uždaryti
2020-06-01 03:33:25
2020-05-22 00:00:00

Informuojame, kad gegužės 21 dieną prasidėjo prašymų stoti į magistrantūros studijų programas teikimas! Iki liepos 7 d. per VU Informacinę sistemą galite pateikti prašymą stoti į jums patinkančias VU TSPMI magistro studijų programas. Išsirinkite jums labiausiai patinkančias VU TSPMI magistro programas: http://www.tspmi.vu.lt/magistranturos-studijos/

Bendrą VU stojimo tvarką ir visą reikalingą informaciją rasite čia: https://bit.ly/magistrasVU

Kilus klausimams prašome kreiptis į VU TSPMI studijų skyriaus vadovę Gintarę Proscevičiutę elektroniniu paštu gintare.prosceviciute@tspmi.vu.lt

Linas Kojala. Kai nėra ko klausti, kaip savaitgalis praėjo

Daugybė žmonių pradeda pamiršti, kuri šiandien savaitės diena; lyg tai turėtų didelės reikšmės atstumui nuo miegamojo iki virtuvės įveikti.

Telekonferencijos ir Skype, Zoom ar kitų virusui nepavaldžių platformų palaikomi susitikimai su kolegomis kuria normalumo pojūtį. Nežinia, ar tų susitikimų išties taip reikia, ar jie tampa tik savotiška priemone neprarasti gyvenimo budrumo. Ir lūkesčio, jog viskas galiausiai sugrįš į senas vėžias.

Rašytojas Chuckas Palahniukas kadaise svarstė, jog turime įprotį klausti sutiktų pažįstamųjų, kaip šie praleido savaitgalį – bet turbūt tik tam, kad galėtume papasakoti apie tai, kaip praleidome savąjį.

Dabar ši trumpa tezė susiduria su dviguba problema; kalendoriniai savaitgaliai savo esme karantino žmonėms menkai tesiskiria nuo darbo dienų, o ir papasakoti apie laisvadienius – gyva, ne susirašinėjimo forma – beveik nėra kam. Bet troškimas tą daryti nenunyks – netgi priešingai, paleisti nuo viruso grandinės Proustiškai ieškosime prarasto laiko.

Todėl sunku patikėti svarstymais, kad internetinės bendravimo platformos po COVID-19 staiga išstums daugybę gyvų susitikimų formatų. Net ir moderniausias žmogus neatsisakys socialumo ir (šiek tiek) tradicinio sentimentalumo; kaip ir elektroninės knygos nelaimėjo mūšio prieš pageltusį knyginį popierių, taip ir virtualusis pragmatizmas galiausiai atsimuš į žmogiško iracionalumo sieną.

Šis iracionalumas keistai dera su siauru racionalumu, kuris kyla beatodairiškai ieškant politinių išeičių pandemijai įveikti. Pirmosiomis dienomis europiečiai ėmė „gesinti gaisrą“ namie; vokiečiai ir prancūzai atsisakė siųsti deficitinius medikamentus į Italiją, Vidurio ir Rytų Europa suskubo užverti sienas.

Ėmė skambėti įspėjamieji būgnai apie sugrįžtantį nepamatuotą nacionalizmą ir eilinę solidarumo mirtį (žvelgiant į tai, kiek kartų viešojoje erdvėje per pastarąjį dešimtmetį europietiškas solidarumas buvo palaidotas, sunku bemanyti, kad jį galima pražudyti ir dar kartą).

Visgi ilgainiui, tarsi susigėdusios viena kitos piktų žvilgsnių, ir pagavusios azartą besileidžiančių humanitarinių Rusijos ir Kinijos lėktuvų – lyg ir draugiškų, lyg ir keliančių kažkokį keistą įtarimą, – fone Europos šalys atsivėrė.

Vokiečiai priima italų pacientus į savo ligonines; medicininės siuntos keliauja po visą Europą skirtingų šalių lėktuvais; skaičiuojama, kad pagalbos apimtys Italijai iš kitų Europos valstybių pranoko kiniškąsias.

Galbūt tai tik lašas jūroje, galbūt ir pavėluota, bet Europa vargiai kada nors savo tempais atitiko viešųjų komentatorių skonį.

Europos Sąjunga niekada nebuvo daug daugiau nei terpė valstybėms kalbėtis. Tarsi didelis kambarys su gausybe aidų.

Per daugiau nei pusšimtį integracijos metų visa tai apipynė tūkstančiai taisyklių, stiklinių Briuselio institucijų ir pareigybių, simbolių ir atpažinimo ženklų. Vaizduotę masino nesibaigiantys debatai tarp tų, kurie nepamatuotai ambicingi svarstydavo apie Europos supervalstybę, ir oponentų, grūmojusių pirštu ir įspėjusių apie tuoj tuoj subyrėsiančias nacionalines valstybes.

Neįvyko nei viena, nei kita. Iš tikrųjų ES visada kliovėsi savo narių valia, geriausiai atspindima Vadovų tarybos susitikimų metu. Tai jie visi kartu, o ne mistinis ES Leviatanas virš galvų, sprendė, ką daryti su Graikijos skolų krize; išaugusiais migrantų srautais; o dabar – pandemijos grėsme.

Tik kai susirenka beveik trisdešimt politikos galvų, greitų ir ryžtingų sprendimų tikėtis būna sunku. Jiems juk reikia pagalvoti.

Piliečiai taip pat gręžiasi namo; tiek fizine prasme, skubėdami sugrįžti į savo valstybes, tiek metaforiškai, laukdami sprendimų iš savo lyderių. Krizių metu paguoda tokia reikalinga, kad net dažniausiai tik pašiepiančių memų objektais esančių valstybių vadovų populiarumas šovė aukštyn; Italijos premjero reitingas per mėnesį pakilo kone 30 proc., britų, vokiečių ir prancūzų vyriausybių vadovų – daugiau nei dešimtadaliu.

Donaldas Trumpas, kaip visada, išsiskyrė iš šios terpės „tik“ su 5 proc.,– tačiau taip pat į viršų, o ne žemyn.

Senamadiška ir „nukarūnuota“ Angela Merkel netikėtai vėl tapo stabilumo – ir išeities iš susidariusios krizės – personifikacija. Kanclerės reitingai Vokietijos visuomenėje beveik visada buvo aukšti, tačiau dabar jie tokie ne vien iš įpročio, bet ir sprendimų lūkesčio. Skubantiems, lekiantiems, besitransformuojantiems staiga prireikė tykaus, pažįstamo, monotoniško. O juk ji net savo „Twitter“ paskyros neturi.

Visgi tikrieji herojai nėra politikos viršūnėje. Popiežius, dramatiškai tuščioje Šv. Petro aikštėje, kalbėjo apie gydytojus, policininkus, prekybos centrų kasininkus, valytojus ir darbininkus – neapdainuotus didvyrius, kurie palaiko sustingusių valstybių pulsą.

Šis karantinas, pastebima, labiausiai paveikia „baltąsias apykakles“, nebegalinčias užimti stiklinių dangoraižių ir intelekto kalvių; jei ką ir išmoksime po pandemijos, tai nepamiršti, kad „baltosios apykaklės“ negali egzistuoti be „mėlynųjų“. Todėl ir dažną žvilgsnį „pernelyg iš aukšto“ teks pakeisti solidaresne postpandemine ekonomika.

Europą apnikęs nerimas persipina su krislu melancholijos. Argentiniečių poetei Alejandrai Pizarnik melancholija buvo tarsi muzikinė problema – disonansas, ritmo pasikeitimas. Ritmo pasikeitimas jau įvyko, melancholija atėjo; dabar telieka sulaukti pragiedrulių.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.