Uždaryti

Linas Kojala. Europos kariuomenė – be generolo

Kai vienos Prancūzijos gynybos ekspertės prieš keletą dienų paklausiau, ką praktiškai reiškia Emmanuelio Macrono siūlymas kurti Europos kariuomenę, mano pašnekovė tik gūžtelėjo pečiais: „Tai – vizija, neturinti daug konkretaus turinio.“

Macronas nuo pat pergalės prezidento rinkimuose 2017 metais neslepia ambicijų reformuoti Europos Sąjungą ir viena kertinių ašių laiko glaudesnį gynybos politikos integravimą.

Iki šiol užsienio bei saugumo temos buvo išskirtinai nacionalinių valstybių kompetencija; visgi Prancūzijos lyderis potencialiai norėtų tą pakeisti. Motyvai – pakankamai aiškūs; to reikia tam, jog Europa efektyviau naudotų gynybos lėšas, gebėtų priimti strateginio lygmens geopolitinius sprendimus ir mažiau priklausytų nuo sąjungininkų – pirmiausia JAV – malonės.

Žinoma, nederėtų pamiršti, jog diskutuojama prieš Europos Parlamento rinkimus, kuriuose Macrono vadovaujama politinė partija tikisi – ir kryptingai siekia – siūlyti alternatyvą euroskeptiškesnėms partijoms.

Bet nurašyti to kaip kalbų tarsi ir negalime, mat iš esmės – bent jau retoriškai – Europos kariuomenei pritaria ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Prancūzija ir Vokietija vis dar yra esminės Senojo žemyno politinės darbotvarkės formuotojos, tad tokio masto siūlymai neturėtų prasprūsti pro ausis.

Visgi tik pradėjus gilintis į šio termino praktinę reikšmę prasideda tikras Babelio bokštas. Kol galiausiai paaiškėja, jog nieko nepašaus į viršnacionalinių Europos institucijų kontroliuojamą kariuomenę nėra – ir vargu ar artimiausioje perspektyvoje gali būti.

Juk Europa su Prancūzija priešakyje tą bandė padaryti ir anksčiau – ir nors tuo metu šią idėją entuziastingai palaikė JAV, rezultato nebuvo.

Ištrauka iš knygos „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“, kuri pasirodė šių metų vasario mėnesį:

JAV lyderiai pokaryje siuntė aiškų signalą, kad Europa turi išmokti tarpukario politines bei ekonomines pamokas ir sukurti tokį tarpusavio bendradarbiavimo modelį, kuris leistų išvengti pasaulinių karų tragedijų.

Todėl 1957-aisiais sukurta Europos ekonominė bendrija amerikiečių buvo vertinama kaip reikšmingas žingsnis į priekį.

Nors gynybos srityje nuo 1949 metų jau funkcionavo NATO, amerikiečiai entuziastingai pritarė ir 1953-iaisiais ėmusiai sklandyti idėjai apie Europos gynybos bendriją. JAV suvokė, kad Vokietija, nors vis dar traktuotina kaip potenciali grėsmė, negali būti pastūmėta neutraliteto link ar susilpninta tiek, kad neturėtų galimybių gintis susidūrus su Sovietų Sąjungos keliamu pavojumi.

Be to, amerikiečių kariai toli gražu nenorėjo užsilikti Europoje – jų tikslas buvo grįžti namo, o ne neribotą laiką saugoti europiečius nuo sovietų.

Bet kaip įtikinti, kad vokiečiai turi ginkluotis, jei net menkiausia šios valstybės militarizacija kėlė paniką kaimynėje Prancūzijoje? Net kalbos apie vokiečių karinių raumenų atstatymą buvo suvokiamos kaip preliudas į dar vieną karinį konfliktą – juk tada niekas negalėjo garantuoti, kad po Antrojo pasaulinio karo Europoje įsigalės taika ir ramybė.

Todėl prancūzai ieškojo tarpinės išeities ir pasiūlė kurti Europos kariuomenę, kuriai vadovautų ne viena šalis, o visos ją inicijavusios valstybės. JAV tam pritarė – neslėpdami lūkesčio, kad tai leistų sumažinti amerikiečių įsipareigojimus Europos saugumui, amerikiečiai tiesiai šviesiai rėžė, kad nežengdamos šio žingsnio Europos valstybės nuviltų Vašingtoną.

Atrodė, kad tikslas bus pasiektas – Prancūzijos idėjai pritarė ir sutartį pasirašė Vakarų Vokietija, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas.

Visgi paskutinę akimirką prancūzai, idėjos iniciatoriai, patys ją ir palaidojo – jie neratifikavo sutarties Parlamente; išsigąsta, jog bus prarasta nacionalinė kariuomenės kontrolė, be to, nenorėta pernelyg suerzinti Sovietų Sąjungos.

Tad vienas skambiausių Europos integracijos projektų įsižiebė staiga, bet taip pat staiga ir užgeso.

Kad ir kaip būtų, būtent Prancūzijos vadovas Macronas įpūtė gyvybės idėjai, kad būtina sukurti „Europos kariuomenę“.

Nors ši koncepcija anaiptol nėra nauja, griežtai jai prieštaravusios Jungtinės Karalystės sprendimas pasitraukti iš ES ir agresyvi Trumpo retorika sugrąžino ją į politinę darbotvarkę. Bet čia pat Prancūzijos prezidento bendražygiai skuba raminti, kad nieko panašaus į alternatyvą NATO – ar tikslingą siekį išstumti JAV iš Europos saugumo architektūros – nebus.

„Kai kalbame apie Europos kariuomenę ar Europos autonomiją, kartais tai sukuria šiokį tokį sąmyšį. Neturime įkliūti į spąstus, kai diskusija apie Europos kariuomenę atsiejama nuo NATO ir supriešinama JAV. Transatlantiniai santykiai išlieka labai tvarūs.

Juk negalime neigti, kad Europa yra pernelyg silpna ir priklausoma nuo JAV saugumo garantijų, technologijų, paramos. Tad ir Trumpo kalbos apie būtinybę Europai prisiimti daugiau atsakomybės nėra nepagrįstos“, – sakė Macrono artimiausios aplinkos atstovas.

Anot jo, Macronas siekia trijų tikslų: bendro biudžeto, bendrų pajėgų ir bendros saugumo kultūros. Pirmasis aspektas jau įgyvendinamas 2017 metais įkūrus Europos gynybos fondą, kuriam numatyta 5,5 milijardų eurų per metus, o vėliau ši suma, planuojama, tik augs.

Antrasis dėmuo taip pat skatinamas, nors bendros, kelių valstybių karinius dalinius jungiančios formuotės vis dar retenybė. Trečiasis aspektas – pats sudėtingiausias, mat grėsmių supratimas skirtingose Europos šalyse vis dar netapatus dėl geografinių, istorinių ir kitokių priežasčių.

Baltijos šalims panašios diskusijos visuomet kelia nerimą – nuogąstaujama, kad transatlantiniai ryšiai ima trūkinėti, o ilgainiui gali susiklostyti situacija, kai teks rinktis tarp NATO ir naujųjų Europos saugumo struktūrų.

Juo labiau kad įkandin Macrono apie Europos kariuomenę savo nuomonę išsakė ir Merkel. Nors jų retorikoje svarbus vaidmuo tenka NATO, akivaizdus ir pasitikėjimo JAV sumažėjimas.

Juolab, kad europiečiai ne tik mažiau lėšų skiria gynybai, bet ir esamus pinigus naudoja 85 proc. mažiau efektyviai nei JAV. Tą lemia faktas, kad kiekviena ES valstybė turi atskirą kariuomenę ir palyginti menkai koordinuoja veiksmus net su kaimyninėmis šalimis. Pavyzdžiui, 90 proc. karinės technikos įsigyjama nacionaliniu lygmeniu.

Dėl to kyla gausybė praktinių dilemų: pavyzdžiui, europiečiai turi 178 skirtingas gynybos sistemas, o JAV – vos 30; Europoje yra 17 tankų tipų, JAV – vos vienas. Tokia skirtinga Europos kariuomenių mozaika padaro bendradarbiavimą ir siekius veikti kartu daug sudėtingesnius ir brangesnius.

Todėl atsirado naujas ES projektas – nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (PESCO), – kuriuo sudaromos sąlygos to norinčioms valstybėms narėms bendrai plėtoti gynybos pajėgas, investuoti į bendrus projektus ir stiprinti savo ginkluotųjų pajėgų operatyvinę parengtį ir įnašą. PESCO turėtų veikti greta jau minėto Europos gynybos fondo.

Nors tai nereiškia savaiminio NATO stūmimo į paraštes – priešingai, Aljansas tebematomas kaip kertinė gynybos ašis – Europos kariuomenės idėjos santykis su NATO tebėra komplikuotas. Todėl amerikiečiai į šias iniciatyvas žvelgia atsargiai.

Visų pirma, baiminamasi, kad ES investicijos reikš susikoncentravimą į Europos gynybos pramonę ir dėl to stiprėsiantį protekcionizmą, pavyzdžiui, JAV gamintojų atžvilgiu. Anot JAV ambasadorės NATO Kay Bailey Hutchison, tai būtų smūgis Aljanso vienybei. Antra, kyla klausimų dėl PESCO iniciatyvos – JAV ją remia tol, kol jos nebandoma paversti alternatyva NATO, kuri silpnintų Aljanso pajėgumus nukreipiant juos į ES.

Visgi vargu ar šie ES projektai galėtų bent priartėti prie to, kas būtų pavadintina Europos kariuomene. Juk kažkas panašaus į mini Europos kariuomenę jau yra sukurta – 2005 metais atsirado pirmoji 1,5 tūkst. karių turinti ES kovinė grupė, o nuo 2007 metų veikia dvi tokios kovinės grupės. Teoriškai tai turėtų būti greitojo reagavimo pajėgos, kurios treniruotųsi Belgijoje ir lauktų, kada ES vadovai nuspręs jas panaudoti spręsdami krizinę arba konfliktinę situaciją.

Karius, sudarančius šias grupes, atsiunčia ES valstybės, taikydamos rotacinį principą (ne kartą budėjo ir lietuviai), bet sprendimą dėl praktinio pajėgų panaudojimo turi vienbalsiai priimti Vadovų Taryba.

Visgi realybė tokia, kad bent iki 2018 metų pabaigos jos taip nė karto ir nebuvo pasitelktos. Arčiausiai sprendimo jas panaudoti atsidurta 2013 metais, kai buvo siūloma įtraukti šias kovines grupes į karinę operaciją Centrinėje Afrikos Respublikoje, tačiau tam pasipriešino britai, baiminęsi, kad toks sprendimas Jungtinėje Karalystėje sustiprintų euroskepticizmą.

Tad kovinės grupės atskleidžia esminę problemą – kad ir kokie instrumentai būtų sukurti, dar nežinia, ar būtų pasiektas politinis konsensusas juos panaudoti. Juk dėl gynybos ir karinių pajėgų srityje kylančių dilemų retai kada balsuojama vienbalsiai. Tai yra amžina dilema, ir sprendimo rakto Macronas jai neturi. Ir vargu ar norėtų turėti.

PESCO iniciatyvos taip pat juda lėtai, todėl šiuo metu iš kelių dešimčių PESCO projektų praktiškai gyvuoja tik du: Lietuvos inicijuota savitarpio pagalba kibernetinėje srityje, sukuriant greito reagavimo komandas, ir karinio mobilumo Europoje efektyvinimas.

Būtent pastarasis projektas įrodo, kad ES gali ne prieštarauti, o papildyti tai, ką daro NATO. Mobilumo gerinimas padeda spręsti dvi sudėtingas problemas. Pirma, skirtingų šalių pajėgoms keliaujant Europoje kyla teisinių kliūčių kertant valstybių sienas.

Tą lemia tiek nevienodas teisinis ES valstybių reglamentavimas, tiek biurokratiniai barjerai, dėl kurių konvojai turi nuolat stabčioti.

Antra, karinei technikai judėti reikalinga tinkama infrastruktūra – keliai, tiltai, geležinkeliai, – kad ji būtų pajėgi atlaikyti milžinišką svorį ir užtikrinti nekliudomą judėjimą. Lietuva jau juda į priekį, pavyzdžiui, anksčiau kariniams laivams įplaukti į Klaipėdos uostą bendras terminas buvo mėnuo; dabar sąjungininkai tai gali padaryti per kelias valandas.

Tas pats ir su sausumos sienos kirtimu: anksčiau viskam suderinti prireikdavo kelių dienų, o dabar tai trunka tik kelias valandas. To labai reikia ir NATO, bet sankirtos nėra, nes visi supranta, kad geriausias būdas užtikrinti mobilumo teisinį reglamentavimą – taikyti ES mechanizmus.

Šiaip ar taip, kalbos apie Europos kariuomenę žadina vaizduotę, bet realybė yra kur kas kompleksiškesnė.

Kalbėdami apie bendras Senojo žemyno karines pajėgas politikai dažnai tikslingai yra itin abstraktūs, tuo sukurdami terpę labai skirtingoms interpretacijoms. Visgi akivaizdu, kad nieko panašaus į superkariuomenę, kurią kontroliuotų nuo ES valstybių nepriklausomi pareigūnai, nėra ir vargu ar gali būti. Europa neturi – ir neturės – savo generolo.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.