Uždaryti
2019-12-06 14:31:30
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Lina Strupinskienė. ES plėtra mirė, tegyvuoja plėtra!

Po kontraversiškojo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „non“ Europos Sąjungos (ES) deryboms su Albanija ir Šiaurės Makedonija, daugelis ekspertų skelbė ES plėtros mirtį. Emmanuelis Macronas buvo lyginamas su Donaldu Trumpu, kaltinamas sugriovęs taikios, klestinčios ir vieningos Europos perspektyvą bei atvėręs vartus Rusijos, Kinijos, Turkijos ar Saudo Arabijos įtakai.

Vis gi, vakar (lapkričio 18 d.) Politico.eu portalas paviešino Prancūzijos parengtą dviejų su pusės puslapių dokumentą, nubrėžintį gaires ES plėtros reformai. Vietoje dabar egzistuojančių 35 derybinių straipsnių, Prancūzija siūlo septynias narystės stadijas apimančias skirtingas politikų grupes, leidžiančias palaipsniui labiau įtraukti šalis kandidates. Dokumente nurodoma, jog derybose reikėtų remtis trimis principais – griežtesnėmis sąlygomis kandidatėms, apčiuopiama nauda ir galimybe atšaukti/panaikinti privilegijas, jei progresas netinkamas.

Pirmoji derybų stadija apimtų įstatymo viršenybės, pagrindinių teisių, teisingumo ir saugumo įtvirtinimą. Šie principai traktuojami kaip pamatiniai ir liktų aktualūs visose tolesnėse derybų stadijose. Antroji stadija apimtų švietimo, jaunimo, kultūros, telekomunikacijų, energetikos, aplinkosaugos sritis. Trečioji – nedarbą, socialinę politiką ir konkurencingumą. Ekonominiai ir finansiniai reikalai (mokesčiai, pinigų politika, laisvas kapitalo judėjimas ir kt.) būtų aptariami ketvirtoje, o vidaus rinka, žemės ūkis ir žuvininkystė penktoje stadijoje. Galiausiai, šeštoji stadija turėtų apimti užsienio politiką, o septintoji – kitus svarbius reikalus (pvz. institucijas, biudžetą).

Sėkmingas derybų stadijos užbaigimas reikštų, kad šalis kandidatė nusipelnė dalyvauti įvairiose ES programose, būti įtraukta į tam tikras sektorines politikas ir netgi tikėtis atitinkamo finansavimo. Pavyzdžiui, antrosios derybų stadijos pabaiga leistų dalyvauti Erasmus+, Europos Horizonto bei Europos mokslinių tyrimų erdvės programose.

Toks pasiūlymas visų pirma liečia Vakarų Balkanų valstybes, kurios narystės tikisi jau gerus dvidešimt metų (1999 m. inicijuotas Stabilizacijos ir asociacijos procesas). Iš šešių valstybių tik Serbija ir Makedonija yra pradėjusios derybas, praėjusį mėnesį derybų pradžią su Albanija ir Šiaurės Makedonija vetavo Prancūzija (Albanijos kandidatūrai dar priešinosi ir Danija bei Nyderlandai). Bosnija ir Hercegovina bei Kosovas lieka potencialiomis kandidatėmis.

Užsitęsęs plėtros procesas rodo tiek gilėjančią krizę pačioje ES, tiek ir nuovargį Vakarų Balkanuose, kuomet didžioji dalis valstybių nebetiki narystės perspektyva ir ima dairytis kitų alternatyvų, pavyzdžiui, gilesnio bendradarbiavimo su Rusija ar Kinija. Akivaizdu, jog dabartinė prisijungimo prie ES sistema neveikia ir atėjo metas imtis radikalesnių reformų.

Labai panašią „sektorinės plėtros“ idėją buvo iškėlę ir BiEPAG grupės nariai (Balkans in Europe Policy Advisory Group – politikos analitikų, tyrėjų grupė). Jie irgi rekomendavo reformuoti dabartinę sistemą suskirstant ją tam tikrais sektoriais pagal politikų grupes ir sektorinius reikalavimus atitinkančias valstybes „priimti“ į ES institucijas, suteikti joms prieigą prie struktūrinių fondų. Kitaip tariant, dabartinę „vertikalią“ ES integracijos sistemą transformuoti į „horizontalią“, trinant ribą tarp narystės ir ne-narystės.

Tai padėtų tvarkytis su keliomis ryškiomis problemomis. Visų pirma, su Vakarų Balkanų valstybių vadovų nusivylimu ir nenoru imtis reformų. Plėtra iš principo jiems žadėjo politinius dividendus dar jų valdymo laikotarpiu, tačiau užsitęsęs procesas jau pradeda trukdyti. ES integracijos šalininkai regione sulaukia nemažai kritikos, yra spaudžiami ieškoti alternatyvų ir atsikirsti Vakarų arogancijai. Horizontali integracija paskubintų progresą, suteiktų prieigą prie didesnio finansavimo ir leistų jiems jau dabar dalyvauti formuojant tam tikrų sričių politiką ES lygmeniu. Pats faktas, kad tikroji narystė užtruktų, nebebūtų taip skaudžiai priimamas.

Antra, tai leistų sumažinti ES valstybių narių nepasitikėjimą ir baimę pradėti derybas su joms tinkamai nepasiruošusioms valstybėms. Tokios šalys kaip Nyderlandai, Prancūzija ar Danija bijosi, kad pradėjus derybas, bus nebeįmanoma jų sustabdyti, o horizontalesnė integracija leistų geriau kontroliuoti progresą ir netgi suteiktų teisę procesą atšaukti/sustabdyti, taip baudžiant Vakarų Balkanų valstybes už neveiksnumą.

Trečia, didesnė ES priežiūra leistų bent iš dalies mažinti demokratijos trūkumo problemą regione, nes tam tikros sritys (pvz. viešieji pirkimai, konkurencija) galėtų būti atidžiau stebimos. Galiausiai, didesnis įsitraukimas atneštų ir finansinę naudą regionui, stiprinant lėtą ekonominį augimą. Prieiga prie struktūrinių fondų galėtų padėti greičiau pasiekti pageidaujamų rezultatų bei leistų geriau diferencijuoti kandidates pagal padarytą įdirbį.

Naujasis prezidento E. Macrono siūlymas rodo, jog Prancūzija mato Vakarų Balkanų šalis kaip galiausiai prisijungiančias prie ES ir nebando jiems pasiūlyti antrarūšės stebėtojo pozicijos. Kol kas jokia tikslesnė data iki kada turi būti priimtas sprendimas dėl galimos reformos nėra numatyta. Paviešintas dokumentas siūlo, jog Europos Komisija suformuluotų konkretesnius pasiūlymus iki 2020 m. sausio, kuomet numatyta paskelbti kitą Plėtros paketą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.