Uždaryti

L. Linkevičius: Salvadoro likimas santykiuose su Kinija Lietuvos neištiks. V. Jurkonio ir K. Andrijausko komentarai

Seime ryškėja takoskyra dėl Lietuvos santykių su Kinija: vieni parlamentarai jau skambina pavojaus varpais, kiti ramina ir kalba apie ekonominių ryšių naudą. „Nuolat akcentuodama užsienio politinius santykius su Rusija ir jos keliamas grėsmes, Lietuva tarsi nesuvokia, kad egzistuoja ir kitas įtampos židinys – Kinija,“ – sako Seimo narė Aušra Maldeikienė. „Nematau aš čia jokios grėsmės“ – atkerta ekspremjeras Algirdas Butkevičius. Tuo metu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nebejoja, kad nedemokratinės šalys, tarp jų – ir Kinija, „per ekonominę įtaką mėgina turėti ir politinę įtaką“, tačiau ramina, kad Lietuvoje tai suvokiame ir turime mechanizmus apsisaugoti.

Artėjant rinkimams, viešojoje erdvėje daugėja diskusijų dėl Lietuvos užsienio politikos – ir ne tik Rusijos atžvilgiu. Kinijos grėsmę akcentuojanti A. Maldeikienė jau pareiškė, kad šis klausimas „nuolat bus jos prezidento rinkimų darbotvarkėje“. Dėl keliaklupsčiavimo prieš Kiniją valdžią yra kritikavęs ir kitas galimas kandidatas – Ž. Pavilionis.

Nerimą dėl Kinijos ekonominio ir politinio spaudimo mažoms valstybėms rugpjūtį sustiprino naujiena, kad Salvadoras nutraukia diplomatinius santykius su Taivanu, kad galėtų juos užmegzti su Pekinu.

Kinija atsisako diplomatiškai pripažinti bet kokią šalį, kuri pripažįsta Taivano nepriklausomybę, o siekdama priversti besivystančias šalis tokios politikos atsisakyti, pastaraisiais metais atnaujino agresyvią papirkinėjimo ir grasinimų politiką. Šiemet Salvadoras tapo jau trečiu Taivano diplomatiniu partneriu, neatlaikiusiu Pekino spaudimo – gegužę diplomatinius santykius su Taivanu nutraukė Dominikos Respublika ir Burkina Fasas.

Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius portalui LRT.lt sakė, jog neturėtume bijoti, kad Salvadoro likimas dėl santykių su Kinija galėtų ištikti ir Lietuvą. Pasak ministro, mes tokių grėsmių neturime. „Santykiuose su Kinija esame pragmatiški, bet politiškai laikomės vieningos Kinijos politikos, ir tuo viskas pasakyta. Alternatyvių politinių kontaktų oficialiu lygiu mes neturime – tai ir yra sąlyga ekonominiam bendradarbiavimui su Kinija, dėl to mes neturime tokių problemų“, – sakė ministras.

Tačiau, be Taivano nepriklausomybės, yra ir kitų Kinijai aktualių politinių klausimų, kuriais ji galėtų daryti spaudimą Lietuvai – jei turėtų svertų.

Seimo narė Aušra Maldeikienė rugpjūčio pabaigoje surengė spaudos konferenciją, kurioje pabrėžė, kad, nors Vašingtone ir Briuselyje įtariai žiūrima į bendradarbiavimą su Kinija, Lietuvoje šis klausimas svarstomas labai retai, o santykiai su Kinija kartais net vadinami strategine partneryste.

Ar suprantame, su kuo turime reikalų?

„Nuolat akcentuodama užsienio politinius santykius su Rusija ir jos keliamas grėsmes, Lietuva tarsi nesuvokia, kad egzistuoja ir kitas įtampos židinys – Kinija,“ – sakė A. Maldeikienė. Jos teigimu, mums „užtenka proto suprasti, kad ekonominiai santykiai su Rusija yra ir politiniai santykiai. Kai mūsų pareigūnai pradeda kalbėti apie santykius su Kinija, jie staiga sako: čia tik ekonomika, čia nėra jokios politikos.“ Parlamentarė pareiškė: „Aš pažadu, kad Lietuvos ir Kinijos klausimas nuolat bus mano prezidentinių rinkimų dienotvarkėje.“

Prieš porą savaičių iš jau septinto vizito Kinijoje (šįkart – su bendra trijų Baltijos šalių parlamentarų delegacija) grįžęs Seimo Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijos narys Algirdas Butkevičius laikosi priešingos nuomonės. Portalui LRT.lt jis sakė, kad nemato nei ekonominių, nei politinių Kinijos grėsmių Lietuvai.

„Tik bijau, kad jei sukelsim didžiules emocijas, apsunkinsim galimybes Lietuvos verslui eiti į Kinijos rinką“, – svarstė glaudesnių ekonominių santykių su Kinija siekęs buvęs premjeras. „Skelbti kažkokias grėsmes ir pavojus to, ko nėra, – gal kai kuriems politikams patinka, kurie už nieką neatsako,“ – pridūrė jis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis įspėja, kad, išskyrus kelias išimtis, Lietuvoje supratimas apie Kiniją yra labai ribotas. Jis atkreipia dėmesį, kad Kinija – „viena didžiausių savo teritorija bei karine galia pasaulio valstybių ir antra didžiausia pasaulio ekonomika, bet politinių ir piliečių teisių kontekste – viena iš mažiausiai laisvų pasaulio valstybių.“

Pasak politologo, toks derinys ir kelia daugiausiai nerimo: „Kiek tokia galinga valstybė, esanti nuolatine JT Saugumo tarybos nare, yra atsakinga, skaidri bei atskaitinga tarptautinėms institucijoms ir savo žmonėms, kiek galima pasitikėti šios valstybės pareigūnais ar verslu, ir kokio kurso reikėtų laikytis bendradarbiaujant su Pekinu.“

Ministras L. Linkevičius Lietuvos santykius su Kinija apibūdina kaip konstruktyvius ir pragmatiškus. Pasak ministro, nekalbama apie jokią strateginę partnerystę. Portalui LRT.lt jis pabrėžė, kad tokios šalys, kaip Kinija ar Rusija, paprastai neatskiria politikos ir ekonomikos. „Be abejo, per ekonominę įtaką mėginama turėti ir politinę įtaką. Mes tą suvokiame, labai gerai, kad apie tai diskutuojame – turime konkrečių argumentų, formuluojame kriterijus ir, jei bus kažkokių nukrypimų nuo tų kriterijų, turime atitinkamai reaguoti,“ – įsitikinęs ministras.

Kam Kinijai Lietuva?

Kinijos ekspertas, VU TSPMI docentas, Konstantinas Andrijauskas portalui LRT.lt sakė, kad mūsų regionas Kiniją pirmiausia domina ekonomiškai, nors neatmetė ir galimų Kinijos politinių interesų.

Jis atkreipė dėmesį, kad Kinijos diplomatijai istoriškai būdingas didelis dėmesys mažosioms valstybėms. „Kinija mėgsta tiesti raudonus kilimus valstybėms, kurios tarptautinėje erdvėje nėra pačios reikšmingiausios. Kiekviena jų turi balsą, ir Kinija tą balsą vertina,“ – sakė ekspertas pridurdamas, kad kalbama net ir apie gerokai mažesnes už Lietuvą, pvz., Okeanijos salų valstybes.

„Lietuva yra pakankamai įdomi veikėja Kinijai – esame rytinis ES ir NATO pakraštys, kelių geopolitinių galių susidūrimo vieta. Kinijos diplomatijos ir netgi žvalgybos susidomėjimas mumis padidėjo, ypač kai pirmininkavome ES tarybai, buvome nenuolatiniais JT ST nariais, kai prasidėjo konfliktas Ukrainoje. Pekinas pamatė, kad mūsų balsas eina toli, kad nebijome naudotis tarptautinėmis tribūnomis, išsakydami poziciją jautriais klausimais“, – aiškino K. Andrijauskas.

Konstantinas Andrijauskas, VU TSPMI nuotr.

Savo ruožtu A. Maldeikienė perspėja, kad Kinija suteikia mažesnėms šalims finansines paskatas, dažniausiai investuodama į infrastruktūros projektus, ypač transporto ir logistikos srityse, ir „šalys arba patenka į skolų spąstus (tokių pavyzdžių jau yra Šri Lankoje ir kitur), arba tos šalys tampa tam tikros ideologijos nešėjomis“. Be to, pasak parlamentarės, Kinija, „prisidengdama šituo žaidimu save balina kaip autoritarinę, komunistinio pavidalo antidemokratinę valstybę.“

Parlamentarė labiausiai akcentuoja santykinai naujo Kinijos projekto – „kelio ir juostos iniciatyvos“, dar vadinamos „naujuoju šilko keliu“, – pavojus. Šio projekto tikslas – tiesti naujus jūrinius, sausumos, telekomunikacijos „kelius“ iš Kinijos į Afriką, Aziją ir Europą.

Mūsų regione „kelio ir juostos“ iniciatyvą Kinija įgyvendina per 2011 m. Pekino suburtą 16+1 – Vidurio ir Rytų Europos šalių ir Kinijos – bendradarbiavimo formatą, kuriame dalyvauja ir Lietuva.

Skaldyk ir valdyk?

Pasak A. Maldeikienės, nors Lietuvoje 16+1 formatą bandoma pateikti kaip grynai ekonominį, Vakaruose jis vertinamas kaip tam tikras Trojos arklys. Įtakinga Vakarų žiniasklaida ir analitikai perspėja, kad Kinijai tos 16 šalių svarbios ne tik savaime, bet ir kaip tiltas į ES. Šio formato pagalba Kinija gali siekti pakirsti ES vertybes, skaldyti vienybę.

Seimo narė piktinasi, kad vasarą Sofijoje vykusio 16+1 susitikimo metu finansų ministras Vilius Šapoka kartu su kitų šalių atstovais pasirašė bendradarbiavimo su Kinija gaires, nors šis klausimas nebuvo aptariamas Seime. Parlamentarei neaišku, kas suteikė V. Šapokai tokį mandatą.

Atsakydamas į A. Maldeikienės nuogąstavimus, L. Linkevičius dar kartą pakartojo jau anksčiau URM siųstą raštišką atsakymą į Seimo narės klausimus. „16+1 susitikime Sofijoje finansų ministras V. Šapoka nepasirašė jokių susitarimų, kurie turėtų teisinių pasekmių. Tai buvo politinės deklaracijos, ne daugiau. Aš neturiu ką pridurti prie to“, – sako ministras.

K. Andrijausko nuomone, Vakarų nuogąstavimai iš dalies pagrįsti – jei Kinijos ekonominė įtaka regione plėsis, šis formatas galėtų būti išnaudojamas siekiant suskaldyti ES vienybę.

Ekspertas priminė, kaip 2016 m. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pasipriešino didžiųjų ES šalių siekiui visos ES vardu griežčiau pasmerkti Kiniją dėl šios veiksmų Pietų Kinijos jūroje. Pasak K. Andrijausko, žinoma, analitikai tokią V. Orbano laikyseną susiejo su augančia Kinijos svarba Vengrijos ekonomikai, be kita ko, ir per 16+1 formatą. Bet verta prisiminti, kad Vengrijos vadovas linkęs konfliktuoti su Briuseliu ar Berlynu daugeliu klausimų – ne tik dėl Kinijos.

„16+1 formatas kol kas yra laukimo, deklaracijų būsenoje. Dalyvavimas jame Lietuvai neneša jokių kaštų“, – pabrėžė ekspertas. Jis atkreipė dėmesį, kad didžiosios Vakarų valstybės irgi yra įsitraukusios į panašia logika grindžiamą bendradarbiavimą su Kinija, pvz., yra Azijos infrastruktūros investicijų banko narės steigėjos. „Jos irgi nori pažiūrėti, kas iš tokio bendradarbiavimo gausis – gal pavyks pritraukti investicijų“, – palygino K. Andrijauskas.

Investicijos ar saugumas – teks rinktis ar galima suderinti?

L. Linkevičius atkreipia dėmesį, kad Kinijos ekonominis potencialas auga visame pasaulyje – Europos Sąjunga ne išimtis. Todėl ir vyksta diskusija dėl bendros ES investicijų peržiūros mechanizmo.

Lietuvoje, ministro teigimu, toks mechanizmas veikia jau dabar – tai vadinamoji nacionalinė investicijų sistema, kuri sukurta atsižvelgiant į Lietuvos narystės EBPO kriterijus ir rekomendacijas. Ji sukurta tam, kad potencialūs investuotojai į jautrius sektorius, tokius, kaip energetika, transportas, informacinės technologijos, finansai, kreditai, būtų vertinami dėl atitikimo vadinamiesiems transatlantiniams kriterijams, vertinama, ar nėra rizikos veiksnių“, – sakė ministras.

Pasak L. Linkevičiaus, Lietuva irgi turi interesų ekonominiam bendradarbiavimui su Kinija. Ši šalis – svarbi rinka Lietuvos lazerių gamintojams ir maisto pramonei, apsimokėtų į Lietuvą pritraukti daugiau išlaidavimu kelionėse pasižyminčių kinų turistų, finansų technologijos turi potencialo, nors reikėtų vertinti atitikimą mūsų nacionalinio saugumo interesams.

Savo spaudos konferencijoje rugpjūtį A. Maldeikienė minėjo, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) yra pateikęs dokumentą dėl Kinijos investicijų Lietuvoje. Tuomet parlamentarė teigė jo neskaičiusi, bet supratusi, kad VSD pažymoje turėtų būti kalbama apie Klaipėdos jūrų uostą.

A. Butkevičius sakė VSD pažymos irgi nematęs, bet, kitaip nei A. Maldeikienė, spėjo, kad joje galėtų būti kalbama apie Kinijos telekomunikacijų bendrovės Huawei veiklą ir galimą šnipinėjimą Pekinui.

Tuometiniai premjerai: Lietuvos – Algirdas Butkevičius, Kinijos – Li Keqiang ir Rumunijos Victor Ponta, AFT/Scanpix nuotr.

Paklaustas apie kinų milžinės „China Merchants Group“ (CMG) susidomėjimą Klaipėdos jūrų uostu, A. Butkevičius akcentavo, kad ši įmonė neketina įsigyti uosto nuosavybės. „Strateginiai objektai turi išlikti valstybės nuosavybėje, ir mes apie tai net nekalbam,“ – sakė parlamentaras. Jis pabrėžė, kad į strateginius objektus Lietuva neįsileidžia investicijų nei iš Rusijos, nei iš Kinijos, nei iš kitų valstybių, „ir tai yra labai teisingas požiūris, kalbant apie nacionalinio saugumo užtikrinimą“.

A. Butkevičius priminė, kad Kiniją labai domino ir RailBaltica projektas. „Bet mes puikiai žinom, kad tai yra eurointegracinis klausimas, kad tai yra politinis sprendimas, kad naudojame ES lėšas ir savo. Jie netgi galėtų pasiūlyti ir finansinius resursus su tam tikromis palūkanomis, bet mes suprantam, kad nenorim nei Kinijos, nei Rusijos, nei kitų valstybių investicijų“, – sakė buvęs premjeras.

„Jeigu jie įsigis kažkurioje įmonėje akcijų tam tikram verslui vykdyti, tai aš nieko blogo nematau, nes ten yra labai daug įmonių“, – sakė A. Butkevičius. Pasak jo, Latvija tik apsidžiaugs, jei CMG pasirinks Ventspilį ar Rygą, o ne Lietuvą.

Uosto klausimu ministras L. Linkevičius dar kartą pabrėžė, kad tai yra strateginis sektorius, todėl reikėtų papildomo dėmesio. „Mes įsivaizduojame, kad, jeigu Kinija su savo investicijomis sukurtų darbo vietų, galbūt pritrauktų papildomus prekių srautus (ne perimtų tuos, kuriuos yra, o sukurtų papildomus), ir tai nepadidintų kritinės įtakos sektoriui  – tai galėtų atitikti Lietuvos interesus, galima būtų svarstyti. Nesakau, kad būtinai pozityviai vertinti, bet nagrinėti, – sakė ministras. – Bet jeigu nematome pridėtinės vertės, o yra tik mėginimas dalyvauti mūsų jautriuose segmentuose, galimai susijusiuose su nacionaliniu saugumu, tai į tai žiūrime nepalankiai ir atsargiai,“ – tikino L. Linkevičius.

K. Andrijausko nuomone, baimė dėl to, kad Kinijos investicijos, ypač į strateginius sektorius, gali turėti ilgalaikių, vidutinio ir ilgojo laikotarpio geopolitinių pasekmių, yra pagrįsta. Ji būdinga ne tik mažoms valstybėms ar Vakarų pasauliui, bet ir toms šalims, kurios yra tarsi „kitoje barikadų pusėje“. Pvz., Rusija ilgą laiką neįsileido Kinijos įmonių į savo energetikos sektorių ir tik po 2014–2015 m. krizės, kai dėl pačios sukeltų problemų Rusijai pradėjo stigti įplaukų, nenoriai pravėrė duris Kinijos investicijoms.

Visgi, pasak K. Andrijausko, „turime atsiminti, kad Kinijos investicijos Lietuvoje šiuo metu yra niekinės, jų labai nedaug“. Jis įsitikinęs, jog mums nereikėtų baimintis, kad kinai reiškia susidomėjimą tam tikrais mūsų infrastruktūros objektais: „Taip, reikia stebėti, ko jie nori, bet turime atsiminti, kad kinai panašiai elgiasi faktiškai kiekvienoje pasaulio valstybėje, kur yra jiems pakankamai įdomus uostas, geležinkelis ar kitas objektas.“

„Kad Kinija galėtų daryti ekonominį spaudimą, jai reikia turėti svertų. Lietuvoje jai iki to labai toli, bent jau reikėtų prasibrauti į mūsų didžiausių prekybos partnerių dešimtuką, kad galėtume svarstyti apie panašių grėsmių tikimybę“, – ramina ekspertas.

Ar Kinija jau spaudžia Lietuvą?

A. Butkevičius teigė, kad rugpjūtį viešėjęs Kinijoje spaudimo dėl Lietuvos užsienio ar vidaus politikos ar net didesnio susidomėjimo šiais klausimais iš Kinijos valdžios atstovų nepatyręs. Patį A. Butkevičių, jo teigimu, irgi labiau domino ekonominiai klausimai: transportas, logistika, lietuviškų maisto produktų eksportas į Kiniją. Visgi politikas pripažįsta, kad kinai skyrė nemažai pastangų paneigti, Pekino nuomone, klaidingą Vakarų įsivaizdavimą, kad Tibetas yra engiama provincija.

Panašu, kad, konservatoriaus-krikdemo Ž. Pavilionio nuomone, Lietuva vis dėlto jau galėjo patirti Pekino spaudimą ir jam nusileisti. Birželį 15min.lt publikuotame straipsnyje prezidentinių ambicijų neslepiantis Seimo narys atkreipė dėmesį, kad 2013 m. su Vilniuje viešėjusiu Dalai Lama neformaliai susitiko prezidentė D. Grybauskaitė, o šiemet jo kelionės į Lietuvą metu nei prezidentė, nei kiti aukščiausio rango šalies pareigūnai to nepadarė.

„Akivaizdu, jog taip elgtis apsispręsta dėl Kinijos valdžios spaudimo, gąsdinant prekybinių santykių sankcijomis. Pragmatizmas prieš vertybes Lietuvoje pastaruoju metu laimi vis dažniau ir dažniau. Tai negali būti pateisinta pinigais, keliaujančiais iš komunistinės Kinijos“, – rašė Ž. Pavilionis. Pasak jo, Kinija veikia išvien su Maskva ir „palengva žudo demokratijas pasaulyje, negalime sau leisti to užmiršti“. Politiko žodžiais, „nueita keliaklupsčiavimo keliu“.

K. Andrijauskas aiškina, kad beveik visos reikšmingesnės pasaulio šalys yra užmezgusios diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika ir taip automatiškai pripažįsta vieningos Kinijos principą. „Bet Dalai Lamos vizitai daugelyje jų vyksta, valstybių lyderiai su juo susitinka, tiesa, tų susitikimų tampa vis mažiau“, – pastebi ekspertas.

Esama pavyzdžių, kai Kinija iš tiesų yra taikiusi ekonominį spaudimą dėl susitikimų su Dalai Lama. K. Andrijauskas primena, kad, po Dalai Lamos vizito Mongolijoje 2016 m., Kinija šiai šaliai pradėjo taikyti aktyvias ekonominio spaudimo priemones, sustabdė prekybą per sieną. Mongolija patyrė didžiulius ekonominius nuostolius ir „leido Kinijai suprasti, kad bent artimiausiu metu nieko panašaus nepasikartos“, – primena K. Andrijauskas.

Tačiau Mongolijai Kinija yra svarbiausia ekonominė ir prekybos partnerė – ekonominiai santykiai su Lietuva labai toli nuo tokio lygio.

„Lietuvoje per penkerius metus objektyviai matome pokytį, tačiau, nežinodamas motyvų, nenorėčiau manipuliuoti vertinimais, kodėl susitikimas neįvyko“, – sako K. Andrijauskas.

Klausytis Vakarų ar mąstyti savo galva?

Panašu, kad politikai nesutaria ir dėl to, kaip Lietuva turėtų reaguoti į galimą Vašingtono, Briuselio ar Berlyno nerimą dėl mūsų santykių su Kinija.

A. Maldeikienė pastebi, kad Lietuva laiko JAV savo saugumo garantu, bet kartu esą vaidina, kad negirdi Jungtinių Valstijų nuogąstavimų dėl santykių su Kinija. Parlamentarės nuomone, ir kalbant apie 16+1 formatą „Lietuva turi rasti kažkokių būdų paneigti ES abejones, sugebėti išaiškinti, kad milijardinės investicijos į regioną iš tiesų nieko nereiškia – arba vis dėl to mums reikia tą klausimą analizuoti rimtai ir aiškintis, kur čia yra šaknys“.

A. Butkevičius laikosi priešingos pozicijos. Pasak jo, Vakarų Europos šalys žiūri į besivystančias šalis, tokias, kaip Lietuva, Latvija ar Lenkija, kaip galimybę turėti rinką investicijoms, prekėms ir paslaugoms, o mes, A. Butkevičiaus nuomone, to nesuvokiame.

„Mūsų asilai daugelis nesupranta, kad ekonominę krizę daugiausia sukėlė išsivysčiusios šalys,  besivystančioms šalims jos užkrovė didžiulius finansinius sunkumus ir pačius vienus paliko tą ekonominę krizę išspręsti“, – sako A. Butkevičius.

A. Butkevičius pasakoja, kad pastarojo vizito Kinijoje metu, lankėsi logistikos centre Šanči miestelyje. Vien iš jo, parlamentaro teigimu, per savaitę 8 traukinių sąstatai veža prekes į Vokietiją, du – į Vengriją, vienas – į Suomiją, ir nė vieno į Baltijos šalis.

„Tai Vokietijai galima, o Lietuvai ne? Mes esam tokie klapčiukai – „ką pasakė Vakarai?“ Mes negalim būti tokie žiopleliai kitą sykį, kad Vakarų šalys mumis naudotųsi,“ – sako A. Butkevičius. „O kodėl tada vokiečių delegacijos Kinijoje tiesiog siaučia ir kodėl į Vokietiją važiuoja Kinijos prekės? Kažkaip jie apie save nešneka, ar ne?“ – piktinasi jis.

A. Butkevičius neteigia, kad turėtume rinktis tarp strateginės partnerystės su Vakarais ir ekonominių santykių su Kinija. Tačiau Lietuva, kaip maža valstybė, A. Butkevičiaus nuomone, turėtų būti lanksti ir nepasiduoti nei Vakarų, nei Rytų spaudimui.

K. Andrijauskas pastebi, kad ES ar NATO sąjungininkių pozicijos išsiskiria ne vien dėl bendradarbiavimo su Kinija, kuri galėtų kelti grėsmę veikiau vidutiniu ar ir ilguoju laikotarpiu, bet ir dėl grėsmių, kurios yra arčiau mūsų čia ir dabar. „Mano įsitikinimu, bent jau šiuo metu, Nord Stream 2 yra daug pavojingesnis nei bet kokie Kinijos investiciniai ir infrastruktūriniai projektai Europoje kartu sudėjus“, – teigė K. Andrijauskas.

Vis dėlto, V. Jurkonio manymu, istorija su Huawei rodo, kad mažų mažiausiai derinti savo pozicijas su transatlantiniais partneriais būtina. „Esame NATO ir ES nariai ir dėl savo (ne)žinojimo, abejingumo ar resursų stokos galime tapti silpnąja grandimi“, – perspėja jis.

 

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.