Uždaryti

L. Kojala. Putino rinkimai. Kas toliau?

Tai, dėl ko niekam nekilo abejonių, buvo patvirtinta šį sekmadienį – Vladimiras Putinas dar šešerius metus bus Rusijos prezidentu. Pirmą kartą šalies vadovo rinkimus Putinas laimėjo dar 2000 m. Iliustracijai, kiek laiko praėjo nuo tos dienos, galima pasitelkti tokius pavyzdžius – tais metais pirmą kartą rinkoje pasirodė populiarusis mobiliojo telefono modelis „Nokia 3310“, kurį turbūt kadaise turėjo ir daugelis Lietuvos gyventojų, o Kauno „Žalgiris“ gynė ką tik laimėtą Eurolygos čempionų titulą (labai nesėkmingai).

Iki 2024-ųjų, kuomet baigsis naujoji kadencija, pasaulis dar labiau pasikeis. Bet Rusijos lyderis išliks tas pats.

Šiuos rinkimus Putinas laimėjo didžiuliu skirtumu. Pirminiai duomenys rodė, kad jis surinko apie 76 proc. balsų – gerokai daugiau, nei 2012-aisias, kuomet jo rezultatas siekė 64 proc. Tiesa, valdžią turėtų kiek nuvilti rinkimų aktyvumas, siekęs apie 67 proc. – neoficiali riba, kurią tikėtasi peržengti, buvo 70 proc. Tačiau net ir didžiulės pastangos – nuo įvairių akcijų iki griežtų raginimų – davė ribotą efektą.

Tai reiškia kelis dalykus. Visų pirma, Putinas yra populiarus. Kita vertus, realų populiarumą vertinti sunku, kai oponentams nėra sudaromos lygiavertės galimybės konkuruoti. Akivaizdu, jog visa politinė sistema yra sukoncentruota į vieną asmenį. Rimčiausiam potencialiam Putino varžovui Aleksejui Navalnui apskritai nebuvo leista tapti kandidatu, tarsi prisibijant, kad jis galėtų mesti gana rimtą iššūkį.

Visgi svarbiausia ne šie rinkimai ar jų skaičiai. Daug reikšmingiau – kokiu keliu Rusija žengs ateityje. Putinas prezidentu taps jau ketvirtą kartą, tačiau, pagal dabartinę konstituciją, negalės siekti posto 2024–aisiais. Tad potencialių scenarijų, kas vyks tuomet, yra ne vienas.

Pirmasis scenarijus teigia, kad Putinas tiesiog pakeis konstituciją ir išliks poste neribotą laiko tarpą. Tai nebūtų sudėtinga – Putinui artima partija turi milžinišką daugumą parlamente. Kritikai, žinoma, teigtų, jog Rusija dar labiau tolsta nuo demokratijos principų, tačiau nepanašu, jog tai būtų didelė kliūtis. Įdomu, jog 2008 m. Putinas tokiu keliu nežengė – tuo metu, po dviejų kadencijų, jis leido ketverius metus prezidento postą užimti Dimitrijui Medvedevui. Bet iškart po vienos Medvedevo kadencijos sugrįžo į postą, tuo pačiu prailginant kadencijos laiką nuo ketverių iki šešerių metų.

Kiti scenarijai sudėtingesni. Įmanoma, jog konstitucija bus keičiama taip, jog šalies politinėje sistemoje sumažėtų prezidento vaidmuo. Tokiu atveju Putinui nebereikėtų siekti šio posto ir pakaktų tapti Ministru pirmininku, kurio kadencijos neribojamos. Kita vertus, galbūt galėtų būti įkurta visiškai nauja politinė pozicija, kurią užėmęs Putinas pagal realią galią pakiltų virš visų formalių politinių postų bei apskritai nebūtų varžomas teisinių apribojimų.

Mažiausiai tikėtinas variantas – ramus Putino pasitraukimas. Sunku įsivaizduoti, kad po tokio ilgo valdymo jis galėtų tiesiog ramiai pasitraukti ir, praradęs galią, jaustis saugus. Juo labiau, kad ryškaus kandidato, galinčio užimti postą bei užtikrinti Putino sistemos stabilumą, kol kas nematyti. Tai nereiškia, kad toks neatsiras – prisiminkime, jog paties Putino staigus iškilimas daug kam buvo netikėtas, daugelis eilinių Rusijos piliečių apie jį nebuvo girdėję. Tačiau neapibrėžtumas atrodo per didelis.

Kol kas galime tikėtis tik vieno – jokių esminių pokyčių Rusijos vidaus ir užsienio politikoje nebus. Nors šalies ekonominė situacija sudėtinga – realiosios išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms reikmėms mažėjo dėl didžiulės infliacijos – nepanašu, jog Rusija būtų linkusi sumažinti priklausomybę nuo pajamų iš naftos eksporto. Be to, konfrontacinė politika su Vakarais, kuri pastarosiomis dienomis ypatingai paaštrėjo santykyje su Jungtine Karalyste, tęsis. Tad Baltijos šalių kaimynystė išliks nerami.

 

Perspausdinta iš musuignalina.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.