Uždaryti

Kinijos sugrįžimas: ar verta nerimauti? Vytauto Kuokščio komentaras

VU TSPMI docento dr. Vytauto Kuokščio komentaras pirmą kartą paskelbtas naujienlaiškyje mokytojams „Aš manau“.

Kinija – ekonomikos milžinas. Pastaruosius kelis dešimtmečius ši skaitlingiausia gyventojų skaičiumi šalis labai sparčiai vystėsi. Šiuo metu Kinija, priklausomai nuo skaičiavimo būdo, yra pirma arba antra (po JAV) pagal dydį ekonomika pasaulyje. Tiesa, žvelgiant iš ilgesnės istorinės perspektyvos, pastarąjį Kinijos ekonomikos šuolį būtų galima traktuoti kaip sugrįžimą į savo „natūralią“ būseną pasaulio ekonomikos galybių rikiuotėje – iki XIX a. Kinijos ekonomikos dydis buvo panašus kaip visų Vakarų pasaulio šalių kartu sudėjus.

Atskiros valstybės ir bendrai visas pasaulis tampa vis labiau ekonomiškai susijęs su Kinijos ekonomika ir tokiu būdu nuo jos priklausomas. Anksčiau buvo priimta sakyti, kad, kai JAV nusičiaudi, likęs pasaulis suserga sloga. Dabar tai būtų galima pasakyti apie Kiniją. Todėl analitikai ir investuotojai nuolat įdėmiai seka Kinijos ekonomikos pulsą – jos lėtėjimas reiškia svarbią neigiamą įtaką globaliai ekonomikai.

Kinija pasaulio ekonomikoje dalyvauja įvairiais būdais. Daugeliui žinoma tai, kad ji yra didžiausia pasaulio eksportuotoja. Kartu ji ir viena didžiausių importuotojų (antra po JAV). Be to, savo uždarbį iš eksporto Kinija investuoja likusiame pasaulyje (Kinija dabar yra antra po JAV investuotoja pasaulyje). Pavyzdžiui, Kinija finansuoja JAV išlaidas, pirkdama JAV iždo obligacijas. Be to, ji kuria ir perka verslus daugelyje pasaulio valstybių: neminint Azijos šalių, Kinija yra viena didžiausių investuotojų daugelyje Afrikos valstybių, sparčiai auga Kinijos investicijos ir ES narėse. Vienas ryškiausių pastarojo meto Kinijos projektų – naujasis „šilko kelias“, arba „Diržo ir kelio“ iniciatyva (Belt and Road Initiative). Šia iniciatyva Kinija siekia investuoti į infrastruktūros projektus daugiau nei septyniasdešimtyje šalių. Iniciatyva siekiama sujungti tris kontinentus – Aziją, Afriką ir Europą.

Nagrinėjant Kinijos politinę ekonomiją ir jos poveikį pasaulyje, svarbu suprasti šalies ekonominį modelį. Nors oficialiai Kinija išpažįsta komunizmą, vis dėlto dabartinė jos ekonomika yra grįsta kapitalizmu. Būtent kapitalistinės reformos (kartu su ekonomikos atvėrimu), pradėtos įgyvendinti XX a. 8-ajame dešimtmetyje, įgalino minėtą didžiulį šalies ekonomikos šuolį. Tačiau kartu Kinija toli gražu nepasižymi vakarietišku politinės ekonomijos modeliu. Visų pirma, tai yra autoritarinis režimas. Antra, valstybė turi milžinišką įtaką daugelyje ekonomikos sričių. Apskritai, kalbant apie Kinijos vidaus ir išorės ekonominius klausimus, ekonominė ir politinė dimensijos yra itin glaudžiai persipynusios.

Augančią Kinijos ekonominę galią galima vertinti įvairiai. Viena vertus, Kinijos ekonominė plėtra neabejotinai turėjo tam tikrų teigiamų pasekmių. Pirma, Kinijos pramonė leidžia daugeliui pasaulio vartotojų mėgautis pigesnėmis prekėmis. Antra, sparčiai besivystanti ekonomika reiškia, kad atsiranda vis daugiau pasiturinčių kinų vartotojų, kurie pasirengę išleisti lėšas, pirkdami importą iš likusio pasaulio. Galiausiai Kinijos investicijos pasaulyje taip pat suteikia reikalingą kapitalą ir pinigų srautus, leidžia gerinti infrastruktūrą.

Vis dėlto pasigirsta nemažai ir nerimo balsų. Kalbant apie ekonominius aspektus, kartais pabrėžiama Kinijos nesąžininga konkurencija ir taikomas protekcionizmas. Kinija kaltinama tuo, kad nesilaiko tarptautinių ekonominių susitarimų – proteguoja vietos gamintojus, teikia jiems subsidijas. Be to, nurodoma Kinijos praktika, kai užsienio įmonės, norinčios dalyvauti Kinijos rinkoje, yra verčiamos atskleisti savo technologines paslaptis.

Tačiau turbūt dar daugiau susirūpinimo kelia politiniai Kinijos ekonominės galios aspektai. Istorijoje žinoma, kad kylančios galios dažnai konfliktuodavo su įsitvirtinusia stipriausia valstybe. Kalbant apie Kinijos atvejį, baiminamasi dėl politinio (o galbūt net karinio) konflikto su dabartine galingiausia pasaulio šalimi – JAV. Iš tikrųjų matome, kad Donaldo Trumpo administracija yra priešiškai nusiteikusi Kinijos atžvilgiu, nors kol kas „kariaujama“ tik užsienio prekybos fronte.

Apskritai didelė ekonominė priklausomybė visada turi potencialą pavirsti politine priklausomybe. Naudodamasi savo ekonomine galia, Kinija gali siekti užsienio politikos tikslų. Ypač tai pasakytina apie mažesnes šalis. Pavyzdžiui, Vengrija ir Graikija atskirais atvejais atsisakė palaikyti bendrą ES poziciją, kritikuojančią Kinijos žmogaus teisių pažeidimus ir kai kuriuos teritorinius reikalavimus. Kaip dar vieną pavyzdį galima pavadinti Kinijos reakciją į valstybių lyderių susitikimus su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Po tokių susitikimų Kinijos valdžia paprastai išsako pasipiktinimą, taip pat dažnai taiko ekonomines sankcijas. Moksliniai tyrimai atskleidė, kad šalys, kurių lyderiai susitinka su Dalai Lama, pradeda mažiau eksportuoti į Kinijos rinką.

Be to, Kinija gali išnaudoti savo ekonominę galią, siekdama rinkti informaciją ir šnipinėti – tiek ekonominiais tikslais (siekdama kopijuoti inovacijas), tiek ir politiniais sumetimais. Neseniai pasirodė žinių, kad Kinijos įmonės „Huawei“ įrenginiai gali būti naudojami, siekiant rinkti informaciją apie vartotojus ir kelia kibernetinio saugumo grėsmę. Apskritai daugelis Vakarų šalių pastaruoju metu persvarsto Kinijos investicijų naudą ir griežtina jų patikrą.

Kinija yra viena pasaulio lyderių dirbtinio intelekto kūrimo srityje. Įdomu tai, kad būtent Kinijos politinis modelis suteikia šiai šaliai pranašumą – kuriant dirbtinį intelektą, nepaprastai svarbu turėti kuo daugiau kokybiškų duomenų. Liberaliose demokratijose duomenų rinkimą stipriai riboja duomenų apsaugos įstatymai ir normos, o tokių apribojimų Kinijoje neegzistuoja. Masiškai rinkdama duomenis apie savo daugiau nei milijardą gyventojų, Kinija gali ne tik veiksmingai kontroliuoti politinius oponentus, bet ir sparčiai tobulinti kompiuterinius algoritmus.

Galiausiai galima paminėti ir dar vieną, platesnio pobūdžio aspektą. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo buvo manoma, kad pasaulyje liko vienintelis legitimus visuomenės organizavimo modelis – tai liberali demokratija. Buvo tikimasi, kad ilgainiui daugelis šalių, išgyvendamos ekonomikos vystymąsi, kartu judės ir link demokratinio politinio režimo. To paties daugelis tikėjosi ir iš Kinijos. Vis dėlto nutiko kitaip – nors Kinijos ekonomika tapo daug atviresnė ir turtingesnė, nematyti jokių demokratizacijos tendencijų. Dar daugiau – tiek pati Kinijos sėkmė, tiek ir Kinijos ekonominiai (ir kartu politiniai) ryšiai pasaulyje stiprina alternatyvų politinio režimo modelį kaip galimą, o galbūt net ir pageidaujamą. O tai savo ruožtu silpnina liberalios demokratijos modelio patrauklumą.

Perspausdinta iš alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.