Uždaryti
2019-12-06 15:41:40
2019-12-04 00:00:00

Informuojame, kad VU TSPMI biblioteka gruodžio 5 ir 6 dienomis nedirbs

Kęstutis Girnius. Šaunuolė Estijos prezidentė

Praeitą savaitgalį Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid šalies įstojimo į NATO 15-ųjų metinių proga dalyvavo 30 km žygyje kartu su šalies ir šalių sąjungininkių kariais ir jėgos struktūrų darbuotojais. Nešdama 15 kg kuprinę, ji atstumą įveikė per 4 val. 19 min. Jos nuomone, tai gana neblogas rezultatas. Reikia pritarti.

Prezidentės laukia naujas didesnis iššūkis – žygis į Maskvą ir susitikimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Jei niekas nesipriešino jos dalyvavimui „Žvalgų žygyje“, jos kelionė į Maskva kritikuojama Estijoje ir užsienyje.

Bene kiekvienas ne visiškai tradicinis žingsnis, plėtojant santykius su Rusija, sulaukia politinės drausmės sergėtojų priekaištų, daugiausiai iš piršto laužtų. Jie jaučia pareigą kritikuoti, jų taikiniai turi teisę jų nepaisyti.

Kaljulaid pažymėjo, kad pagrindinis vizito tikslas yra bendravimo su Maskva atkūrimas aukščiausiu politiniu lygiu. Mes esą daug kalbame apie Rusiją, bet nesikalbame su pačia Rusija. Šie tikslai neturėtų būti kontroversiški.

Kaimyninių šalių prezidentai turėtų susitikti kas dešimtmetį. Dialogas ar atviras pokalbis naudingesnis už apšnekėjimą, ypač šiais nepasitikėjimo ir melagingų naujienų laikais.

Vizito kritikai nurodinėja, kad Rusija nėra eilinis kaimynas, su kuriuo privalu palaikyti normalius ryšius. Maskva okupavo Krymą, palaiko seperatistus Rytų Ukrainoje, neįgyvendina Minsko susitarimų reikalavimų.

Be to, ji kišasi į kitų šalių vidaus reikalus, kursto nesantaiką, skleidžia dezinformaciją ir taip toliau. Keliaudama į Maskvą ir susitikdama su Putinu, Kaljulaid esą suteikia Rusijai legitimumo, ją traktuoja kaip normalią tarptautinę teisę gerbiančią valstybę, nors tokia nėra.

Veikiau reikia Rusiją izoliuoti, elgtis su ja, britų gynybos sekretoriaus G. Williamsono žodžiais, kaip su „valstybe pariju“, duoti jai suprasti, kad ji nebus laikoma eiline tarptautinės bendruomenės nare, iki kol ji nepakeis savo politikos kurso.

Tokie teiginiai dažnai kartojami, bet abejoju, jog mažos šalies vadovo vizitas sugriaus šį konsensusą, sužlugdys mėginimus izoliuoti Rusiją.

Verta prisiminti, kad per Šaltąjį karą Vakarai palaikė ryšius su Sovietų Sąjunga, kai ji buvo užvaldžiusi visą Vidurio ir Rytų Europą, bent minimaliai bendravo su tokiais budeliais, kaip Stalinas ir Mao Dzedongas.

Be to, didžiųjų valstybių – JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos – vadovai yra susitikę su Putinu, kaip ir Austrijos bei Vengrijos. Dangus negriuvo po šių susitikimų, sankcijos nebuvo atšauktas, nebuvo atsisakyta bendros ES ir NATO pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Jei šių šalių vadovai gali bendrauti su Putinu, tą teisę turi kaimyninių šalių prezidentai, kurie dažnai turi daugiau bendrų reikalų, kaip pasienio reguliavimą, tautinių mažumų teisių ir galimybių užtikrinimą.

Svarbu pabrėžti principą, kad didžiosios valstybės negali sau prisiskirti monopolio, reguliuojant santykius su Rusija; mažosios irgi turi teisę tai daryti, nors jų pastangos veikiausiai bus mažiau veiksmingos.

Kaljulaid ketina kalbėti apie Ukrainą, Gruziją, Minsko susitarimų įgyvendinimą. Didesnių lūžių nebus.

Maskva neatšauks Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimo. Tikimybė, kad Rusija, koks bebūtų jos vadovas, sugrąžins Krymą Ukrainai ne kuo didesnė, negu kad Vašingtonas sugrąžins Kaliforniją Meksikai ar išskerstų čiabuvių palikuoniams.

Bet Donecko ir Luhansko reintegravimas į Ukrainą ar Minsko susitarimų vykdymas nėra misija neįmanoma, ir gal Putinas aptakiai prabils šiuo klausimu.

Kaljulaid ir Putino susitikimas turės daugiau simbolinės negu geopolitinės reikšmės. Rusija, kaip ir Vašingtonas, nelaiko Estijos lygiaverčiu derybų partneriu, su jomis nesprendžiami didieji dienos klausimai.

Didžiųjų valstybių vadovai nutaria, kada ar išvis susitikti su mažesnės šalies politikais. Kiek premjeras Saulius Skvernelis svajotų apie dvišalį susitikimą su JAV prezidentu, ne jis, bet Donaldas Trumpas lems šį klausimą.

Nelengva suprasti, kodėl Putinas nutarė priimti Estijos prezidentę. Jei jam rūpėtų tik parodyti, kad Rusija nėra parijas (o tuo labai abejoju), pokalbis su Kaljulaid turėtų būti trumpas, neužtrukti nė pusvalandžio. Yra antra galimybė. Jis nori aukščiausiame lygyje aptarti kai kuriuos ginčijamus klausimus bei duoti paspirti žemesnio rango pareigūnams juos išspręsti. Nemanau, kad Putinas šitaip smulkintųsi, tam yra tie žemesnio rango pareigūnai.

Yra dar viena galimybė. Vakarų sankcijos smarkiai pakenkė Rusijos ūkiui, santykinė tarptautinė izoliacija veikiausiai žeidžia Rusijos ir Putino amour-propre, jų savijautą.

Jei Ukrainos prezidento rinkimus laimėtų Volodymyras Zelenskis, kompromisinio susitarimo tikimybės padidėtų, nes, skirtingai negu P. Porošenka, per rinkimus Zelenskis nežaidė antirusiška korta. Padėtis greitai nesikeistų ir po Zelenskio pergalės, Ukrainos politika Rusijos atžvilgiu yra tvirta ir sunkiai pajudinama.

Bet po kiek laiko ledai gali pradėti aižėti. Putinas gal padarys užuominų apie galimus kompromisus, tikėdamasis, jog ji apie juos praneš savo NATO ir ES partneriams. Kitaip tariant, jis jai gali suteiktų netiesioginės tarpininkės vaidmenį.

Nežinia, kaip viskas baigsis. Jei Kaljulaid pasisektų šiek tiek „sunormalinti“ ryšius bei sumažinti įtampas, jos kelionė reikėtų laikyti sėkminga. Gal prezidentai tenkinsis tik mandagiomis banalybėmis. Net tuo atveju sveikintinas Kaljulaid ryžtas neleisti būti kaustoma kitų sprendimais ir išankstinėmis nuostatomis. Šaunuolė.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.