Uždaryti
2018-09-19 06:25:07
2018-09-06 00:00:00

Informacija dėl praktikos 4 kurso studentams!

Susitikimas su M. Šešelgyte vyks rugsėjo 14 d. 9.45 206 aud.

Susitikimas su A. Jankausku vyks rugsėjo 14 d. 9.00 119 aud.

Susitikimas su T. Janeliūnu vyks rugsėjo 21 d. 9.45 202 aud.

Susitikimas su J. Ulinskaite vyks rugsėjo 10 d., 18.30 402 aud.

Kęstutis Girnius. Prezidentui – tik viena kadencija

Prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentavimas artinasi prie pabaigos. Kitais metais gegužės mėnesį vyks prezidento rinkimai, greit po to – naujos valstybės galvos inauguracija. Norisi sakyti – pagaliau. Pribrendo laikas pokyčiui.

Prezidentė pareigingai vykdo savo pareigas, bet akivaizdu, kad ji yra išsikvėpusi, nebeturi nei naujų idėjų, nei ryžto ieškoti naujų sprendimų, siekti reikšmingesnių pasikeitimų.

Tai neturėtų stebinti. Grybauskaitė prezidentauja beveik devynerius metus – tai ilgas, ilgas laikas, per kurį neišvengiamai įsitvirtina nuovargis, rutina, sakyčiau, net savotiška stagnacija.

Prezidentūra toliau dirba, bet jos veiksmai numatomi, beveik užprogramuoti.

Per antrąją kadenciją Grybauskaitė išseko, išseko ir jos pirmtakas Valdas Adamkus, kuris per savo pirmąją kadenciją buvo ambicingas prezidentas, kurio netenkino vien reprezentacinis vaidmuo, kuris stengėsi išplėsti prezidento galias, daryti įtaką ne tik užsienio, bet ir vidaus politikai.

Veiksmingas bendravimas su žmonėmis, įtaigi retorika, dėmesys normalios pilietinės visuomenės kūrimui, didesnis Lietuvos integravimas į Vakarų struktūras ženklino jo pirmuosius prezidentavimo metus.

Po A. Brazausko prezidentavimo Adamkus buvo lyg atgaivos rasa, žmogus, kuris mėgino įkvėpti ir išjudinti Lietuvą, nors dažnai sėkmė neženklino jo pastangų. Jo šalininkai išleido knygą „Lietuva prie Adamkaus“, tuo nurodydami, jog Lietuva pakito jam prezidentaujant.

Mintis išleisti tokią knygą nebūtų kilusi per jo antrąją kadenciją, ypač jos pabaigoje. Kadaise energingas prezidentas užsisklendė savyje, tapo pasyviu įvykių stebėtoju, negebančiu paveikti svarbių procesų, tokių kaip slaptos Vyriausybės ir bendrovės „NDX Energija“ derybos dėl nacionalinio investuotojo sukūrimo.

Atviras Adamkaus pasisakymas būtų sustabdęs šias machinacijas, bet jis tylėjo. Savo metiniame pranešime 2008 m. jis nepasisakė šiais ir kitais gyvybiškai svarbiais klausimais, tenkinosi apgailestavimu, jog „deja, Lietuvoje iki šiol nesusiformavo demokratinės sprendimo priėmimo tradicijos. Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas.“ Tokią pastabą galėjo pasakyti ir žmogus iš gatvės.

Grybauskaitė niekada nebus tokia pasyvi, visada reaguos į tai, ką ji laiko iššūkiams savo galioms ir autoritetui. Ji atkakliai gina savo daržą, ką puikiai matėme, švenčiant nepriklausomybės šimtmetį. Iš šalies vadovo galima laukti daugiau. Kaip ir Adamkus per savo pirmąją kadenciją, Grybauskaitė veikė gana energingai. Ji atsisakė Lietuvos pretenzijų vaizduotis regiono lyderiu ar dorovės politikos įkūnijimu, pabrėžė Europos sąjungos (ES) ir ypač Skandinavijos šalių svarbą Lietuvai, siekė „perkrauti“ santykius su Rusija, susitiko su Putinu ir Baltarusijos valdovu Lukašenka, atsiribojo nuo Saakašvilio ir jo avantiūrų.

Ji nenuolaidžiavo JAV. Grybauskaitė atmetė prezidento Obamos kvietimą susitikti Prahoje, kritikavo NATO dėl konkrečių Baltijos šalių gynybos planų neparengimo, reiškė abejonių dėl NATO nutarimo imtis karinių veiksmų Libijoje. Ji buvo mažiau aktyvi vidaus politikoje, bet išvengė rimtesnių konfrontacijų su Seimu, kuris neatmetė nė vieno prezidentės veto per pirmuosius dvejus jos vadovavimo metus. Ji daug dėmesio skyrė teisėsaugai, silpniausiai Lietuvos valdymo grandžiai, bei kovai su korupcija. Pirmosios kadencijos pabaigoje ji ryžtingai nustatė pagrindines Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu gaires.

Pastaraisiais metais prezidentė neberodo tos pačios energijos. Vis labiau aiškėja, kad ji neturi nuoseklesnės Lietuvos ateities vizijos, vengia grumtis su esminiais klausimais. Lietuviai entuziastingai sutiko nepriklausomybės šimtmetį, bet laukiau kažko daugiau. Emigracija ir socialinė atskirtis tebėra didžiausi iššūkiai ateities Lietuvos gyvastingumui, bet iš Prezidentūros nesulaukta konkretesnių pasiūlymų.

Nuolat ir teisingai pabrėžusi skaidrumo svarbą, ji nebūdingai tyli, kilus skandalui dėl LRT veiklos.

Net užsienio politikoje nematyti naujų idėjų, premjeras Saulius Skvernelis perima iniciatyvą. Jis paragino atnaujinti kontaktus su Rusija ir pakvietė Lenkijos premjerą M. Morawieckį kovo mėnesį atvykti į Vilnių. Jau ir taip pašlijusius tarpusavio santykius gerokai paaštrino prezidentė, kai 2012 m. atmetė Lenkijos prezidento B. Komorovskio kvietimą kartu su Estijos ir Latvijos prezidentais aptarti pasirengimą NATO viršūnių susitikimui Čikagoje.

Rimtai nesistengta jų pagerinti net po Krymo okupacijos. Per neseniai įvykusį Lenkijos prezidento A. Dudos vizitą, Grybauskaitė vėl griežė pirmuoju smuiku, lyg prezidento atvykimas ir galimas santykių atšilimas – jos darbo vaisius. Ji paragino Lenkiją ir ES išspręsti savo ginčą, pabrėždama, kad ji nepalaikys „jokių prievartybių ir jėgos metodų prieš jokią šalį“. Tai galima suprasti kaip ketinimą užkirsti kelią rimtesnėms ES sankcijoms Lenkijai.

Ateina rimti išbandymai ES. Vyksta diskusijos dėl Briuselio institucijų vaidmens didinimo, biudžeto sudarymo principų po Brexit, biudžeto lėšų dalijimo susiejimo su pabėgėlių priėmimu ir kitų esminių klausimų.

Sprendimai paveiks Lietuvos ateitį, tad reikia viltis, kad prezidentė energingai gins šalies interesus. Tikiu, kad Grybauskaitė laiku pabus iš savo letargijos.

Lietuvos Konstitucija nurodo, kad tas pats asmuo gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Tai, kad ir Adamkus, ir Grybauskaitė pavargo per savo antrąją kadenciją, verčia galvoti, ar nereikėtų trumpinti vieno asmens prezidentavimo laiko.

Vietoj dviejų kadencijų pakaktų vienos, kuri būtų ne penkerių, bet gal septynerių metų. Privalumai akivaizdūs. Gerokai sumažės šansai, kad prezidentas išsikvėps. Naujai išrinkti prezidentai perima pareigas kupini entuziazmo ir energijos.

Jei jie turi planų ir ryžto juos įgyvendinti, tai penkeri ar septyneri prezidentavimo metai tikrai gana. Žinodami, kad jų laikas ribotas, jie neatidėtų kai kurių problemų sprendimo antrajai kadencijai, jei tos antros kadencijos nebūtų.

Neliktų vietos rutinai, biurokratiniam merdėjimui.

Bet ką daryti, jei prezidentu būtų išrinkta tikrai iškili, nepakeičiama asmenybė, kuri būtų priversta trauktis iš posto, dar neįgyvendinus visų savo siekių?

Tai būtų rimtas nuostolis, bet ir itin retas atvejis. Lietuva jau išrinko keturis prezidentus, vieni daugiau, kiti mažiau kompetentingi.

Nė vienas iš jų nebuvo nepakeičiamas, toks, kurio pasitraukimas iš pareigų būtų smarkiai pakenkęs Lietuvai. Prisiminus, jog prezidento įgaliojimai yra riboti, kad Lietuvos užsienio ir gynybos politikos rėmai tvirtai nustatyti, kad nė vienas prezidentas nesuvaidino reikšmingesnio vaidmens, sprendžiant opiausias vidaus politikos problemas, galime būti ramūs, kad nieko nepralaimėtumėm, o nemažai išloštume, jei ribotume vieno asmens prezidentavimo laiką.

 

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.