Uždaryti

Kęstutis Girnius. Pilsudskis visur, Smetona niekur

Vasarą kelias dienas praleidau Lenkijoje, Augustavo srityje. Maloniai stebino gamtos grožis. Nemažiau ir didelis skaičius paminklų Lenkijos nepriklausomybės tėvui, maršalui Jozefui Pilsudskiui.

Rūstus, ūsuotas, kariškio kepurę dėvintis. Nors jo nuopelnai nenuginčijami, Pilsudskis yra kontroversiška asmenybė, Lenkijos demokratijos duobkasys, diktatorius nuo 1926 m. iki mirties 1935 m.

Būta ir kitų Lenkijos istoriją minančių paminklų, antai pokario metais nukautiems ir nužudytiems ginkluoto pasipriešinimo dalyviams. Apstu ir popiežių Joną Paulių antrąjį minančiu memorialinių lentelių.

Popiežiaus minėjimas suprantamas. Jo istorinis vaidmuo teigiamas, jis neseniai lankėsi tose vietovėse, tad jaučiamas jo buvimas.

Vis dėlto persistengta, kai ežere plaukiojančiame laive kaba lentelė, nurodanti, kad popiežius plaukė kaip tik šiuo laivu. Akivaizdu, jog valdžia puoselėja Lenkijos istoriją, viešai primena tautos ir valstybės praeitį, vietovėms suteikia istorinį matmenį, primena, kad čia ne tik lopas žemės, bet garbingą istoriją turinčios šalies žemė.

Istorinė topografija puoselėjama ne vien Lenkijoje. Rasų kapinėse ilsisi Pilsudskio širdis ir palaidota motina.

Jo gimtinėje Zalave šalia Pabradės yra lietuvių pastatytas paminklas jam ir jo broliui. Zalave pastatyta 26 nedideli juodojo granito paminklai su užrašais tik lenkų kalba, prie jų pasodinti ąžuoliukai. Zalave nuolat lankosi turistiniai autobusai iš Lenkijos.

Jei Lenkijoje Pilsudskis yra visur, tai Lietuvoje A. Smetona yra nematomas, beveik nepageidaujamas svečias viešumoje. Kaune buvusios prezidentūros sode stovi jo ir trijų kitų prezidentų paminklai, restauruotas jo dvaras, Užugirio kiemas, netoli gimtinės Užulėnuose. Nėra jo paminklo Vilniuje. Kodėl?

Kartais nurodoma, jog jo gyvenimas sietinas su Kaunu, su Vilniumi jis esą neturėjęs glaudesnių ryšių. Tai abejotinas teiginys.

Smetona gyveno Vilniuje nuo 1902 m. iki 1919 m., kai pasitraukė, priešams okupavus Vilnių. Neginčytina, kad Pilsudskio įnašas atkuriant Lenkijos nepriklausomybę ir ją apginant yra reikšmingesnis negu Smetonos Lietuvos valstybės kūrime.

Pilsudskis mirė, kai Lenkija tebebuvo nepriklausoma, tad išvengė didžiųjų 1939 m. išbandymų. Smetona vadovavo ar turėjo vadovauti Lietuvai lemtingomis 1940 m. birželio dienomis. Jo pro memoria, parašyta 1940 m. liepos 1–25 d., yra vienas gėdingiausių dokumentų Lietuvos istorijoje. Jame nerasi nė susirūpinimo žodžio apie okupuotas tautos likimą, bet daug apie „mūsų daiktus“ (nuosavybę), prezidentui rodomą nepagarbą. „Keturiolikti metai nesu turėjęs atostogų“ – toks jo pasitraukimo pateisinimas, lyg kažkas būtų privertęs jį būti diktatoriumi. Egocentriški mažadvasio asmens apmąstymai.

Didysis viduramžių istorikas ir buvęs Freikorps kovotojas Ernst Kantorowicz savo klasikiniame darbe The King’s Two Bodies rašė apie karaliaus du kūnus.

Gerokai supaprastinant reikalus, pirmasis yra žemiškasis, kuris turi eilinio žmogaus savybes, tad serga, jaučia alkį, kenčia kaip visi mirtingieji, antrasis yra dvasinis, kuris peržengia žemiškąją ir atstovauja karaliaus didybei bei Dievo suteiktai teisei valdyti. Pirmasis miršta, antrasis nemarus, tad ir buvo tariama – Karalius žuvo, tegyvuoja karalius.

Dviejų kūnų sampratą galima pritaikyti Smetonai. Jis nebuvo nepriekaištingas politikas (toks nebuvo ir Pilsudskis), apie jį nebus rašomos hagiografijos. Vis dėlto jis 15 metų buvo Lietuvos valstybės galva. Jei ne jo asmuo, tai bent jo pareigybė verta pagarbos ir paminėjimo. Kažkokia prasme Smetona atstovauja tarpukario valstybei, kuri, nors ir nebuvo be trūkumų, suvaidino nepaprastai reikšmingą vaidmenį mūsų istorijoje, jos laimėjimai didingi.

Per tuos 22 metus buvo sukurta moderni lietuvių tauta. Puoselėta tautinė savimonė, sustabdytas nutautėjimas, išvystyta aukštoji kultūra ir švietimo sistema, pertvarkytas žemės ūkis, integruotasi į Vakarų Europos kultūrą, išvystyti pilietinės visuomenės daigai. Šis lemtingas laikotarpis beveik ignoruojamas, elgiamasi lyg jo nebūta. Statomi paminklai Kudirkai, Basanavičiui, broliams Vileišiams iš esmės už nuopelnus iki nepriklausomybės atkūrimo.

Susiklosto gana paradoksali padėtis. Laikotarpis reikšmingas, bet nėra aiškių tuos laimėjimus įkūnijančių politinių asmenybių, nes po 1926 m. politinis gyvenimas bus numarintas. Tikrai nereikia paminklų A. Voldemarui ar J. Tubeliui, nors gal reikėtų įamžinti M. Krupavičių ir M. Šleževičių. Neįsivaizduoju, kaip skulptorius gebėtų sukurti tarpukario Lietuvą simbolizuojantį paminklą. Tad lieka Smetona, nepaisant jo silpnumų ir netobulumų.

Kartais peršama kita išvada. Netobuliems praeities veikėjams nereikia jokių paminklų, juolab nereikia nacionalizmą ar šovinizmą skatinančių priemonių. Tad dabartinis, nors ir nesąmoningas, Lietuvos žvilgsnis į praeitį teisingas. Klysta lenkai su savo pilsudskiais, įamžindami to nevertus žmones, kurdami istorinę topografiją, kuri skatins užmerkti akis į praeities klaidas, jas pakartoti. Tad priimami įstatymai, kurie draudžia tvirtinti, jog lenkai dalyvavo Holokauste.

Šitokie raginamai demitologizuoti istoriją yra gana madingi Vakaruose, skatina paviršutinišką anarchistinį anachronizmą. Nuosekliai vykdant tokį planą reiktų nugriauti Paryžiaus Arc de Triomphe, kuris šlovina Napoleono agresiją ir JAV paminklus vergvaldžiams Vašingtonui ir Džefersonui.

To nebus ir neturėtų būti. Būtų nedora teigti, kad tarpukario Lenkija buvo demokratijos ir tolerancijos įkūnijimas, kurioje mažumos nebuvo diskriminuojamos. Antra vertus, Lenkija neklysta, pabrėždama, kad Lenkijos valstybė neturėjo jokio vaidmens Holokauste, kad masinis žydų žudymas buvo vokiečių projektas, nors jame dalyvavo ir kitos tautybės.

Galima didžiuotis prieštaringa ir nevienareikšme praeitimi. Lietuvos istorija nėra tik kunigaikščių ir kančių, karžygių ir kankinių istorija, lyg niekas nevyko nuo Vytauto mirties iki trėmimų į Sibirą. Tą puikiai žino Lietuvos istorikai, kaip ir daugelis gyventojų, bet dėl įvairių priežasčių šis supratimas nesulaukia konkretesnio, apčiuopiamo pavidalo.

Lenkijai yra per daug visokiausių pilsudskių, bet galime pasimokyti iš noro ir gebėjimo dėmesį atkreipti į protėvius ir jų darbus, priminti, kad kraštas yra tautos namai, o ne tik geografinė erdvė. Vilniaus istorija yra itin sudėtinga ir mišri, bet joje yra vietos paminklui Smetonai ar kuriam nors kitams Lietuvos politikui ar visuomenės veikėjui.

 

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.