Kęstutis Girnius. Pamokymai valdžiai ir mokytojų atlyginimai

Kaip Minervos pelėda, kuri pakyla temstant, taigi viskam mažiau ar daugiau paaiškėjus, tai prezidentė Dalia Grybauskaitė pavėluotai įvertino Vyriausybės ir valdančiosios koalicijos darbus.

Ji aiškiai pasakė, jog nėra jokių pažymų, kad Rusijos specialiosios tarnybos su konservatoriais galėjo prisidėti prie mokytojų streiko organizavimo.

Premjero S. Skvernelio kaltinimai atrodo liguisti, tokio lygio pareigūnui taip elgtis yra „neatsakinga ir labai nesolidu“. Skvernelis iš tiesų isteriškai reagavo ne tik į mokytojų streikus, bet ir į konservatorių raginimus atidėti biudžeto priėmimą.

Tai, kad už biudžetą balsavo 84 Seimo nariai, prieš – 41, o penki susilaikė, rodo, kad koalicija tebėra tvirta ir gali ramiai nepaisyti radikalesnių opozicijos pasiūlymų. Tad sunku suprasti, kodėl Skvernelis pasiduoda.

Premjero kaltinimas, kad konservatoriai dalyvauja kažkokiame suokalbyje su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, yra nesąmonių viršūnė.

Jei valstiečiai turėtų sąmojo, galėtum manyti, kad jie sąmoningai konservatoriams traukia per dantis, švelniai tyčiojasi iš jų pomėgio savo politinius oponentus laikyti Rusijos talkininkais, agentais ir naudingais Kremliaus kvailiais, bei visur įžvelgti Maskvos ranką.

Veikiausiai konservatoriai nieko neišmoks iš šio incidento, tad tęsis kaltinimų bei kontrakaltinimų lavina ir priešų paieškos.

Kiti prezidentės teiginiai ginčytini. Grybauskaitė nevyniojo reikalų į vatą. Nėra Vyriausybės krizės, valdančiosios daugumos santykio su visuomene.

Vyriausybės ir valdančios koalicijos veiksmus ženklina „arogantiškas visažiniskumas“, atsisakymas bendrauti su specialistais, įsiklausyti į jų pastabas ir kritiką, polinkis buldozeriniais metodais prastumti savo reformas. Manau, kad pastarųjų savaičių veiksmai smarkiai pakenks, jei ne iš vis palaidos, Skvernelio ir koalicijos populiarumą.

Tačiau nemažai mano kolegų galvoja kitaip – šitokiam grubiam elgesiui pritaria pagrindiniai valstiečių rėmėjai. Kai rezultatai bus žinomi, vėl galės skristi Minervos pelėda. Neabejoju, kad nemažai valstiečių, kaip Aurelijus Veryga, yra šventai įsitikinę savo tiesa, tad nemato didesnio reikalo tartis su klaidatikiais. Antra vertus, prezidentė nėra kuklumo etalonas, jai galioja liaudies patarlė, jog juokiasi puodas, kad katilas juodas!

Būtų gerai, jei politinės partijos labiau vienos kitas gerbtų, kad būtų daugiau dialogo. Bet nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos politika pasižymi piktomis konfrontacijomis, polinkiu kitas partijas laikyti priešais, o ne tik oponentais. Ir, kai negalima susitarti, balsuojama, o balsavimą laimi partijos, kurios laimėjo rinkimus.

Tam ir yra rinkimai, būtent, nutarti kas turės lemiamą žodį, kai negalima rasti konsensuso. Buldozerio politika nėra valstiečių išradimas, praeityje ją puikiai vykdė konservatoriai ir socialdemokratai, nors jie savo veiksmus veikiausiai laikė pagirtinu rinkėjų valios įgyvendinimu.

Mokytojų streikas yra neeilinis įvykis, kurį iš esmės reikia sveikinti. Seniai reikėjo daugiau mitingų, demonstracijų, streikų, ir kitų mėginimų paveikti tuos, kurie vienašališkai priima sprendimus. Bet galima sveikinti streikuojančius mokytojus, nepritariant jų ir jų rėmėjų reikalavimams.

Konservatoriai siūlė atidėti kitais metais įsigaliosiančią neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) reformą. Tada, anot jų, atsirastų lėšų biudžete ir jas būtų galima nukreipti pedagogų reikalavimams tenkinti. Jie dar demagogiškai pridūrė, jog nieko blogo neatsitiks, jei nebus priimtas biudžetas ir bus gyvenama pagal šių metų skaičius. Tokių pasiūlymų nebūta 2009 – 2012 m., kai jie valdė šalį. Reikia pripažinti, visai neblogai.

Reikia kelti mokytojams algas, ir ne tik mokytojams. Daugelio viešojo sektoriaus darbuotųjų atlyginimai yra per maži. Kaip galima pagrįsti ar pateisinti siūlymus išskirti mokytojus, ir jų atlyginimus didinti kitų sąskaita? Nutarimas atsisakyti planų kitais metais padidinti NPD gali neigiamai paveikti daugiau žmonių, gerokai daugiau negu yra mokytojų, o kai kurie jų gyvena skurdžiau.

Ar mokytojai turi ypatingą moralinę teisę į didesnį biudžeto dalį, ar jie labiau skriaudžiami negu bibliotekininkai? Nežinau atsakymo, bet iki šiol nesu girdėjęs įtikinančių argumentų šiuo reikalu. Ar valstybės lėšos bus veiksmingiausiai naudojamos, jei mokytojų algoms skiriama 300,000 eurų?

Kodėl ne gydytojams ar seselėms, ar mokslininkams, ar biotechnologijos specialistams, kurių išradimai pritrauks naujų investicijų ir tiesiogiai atsipirks?

Lengvų atsakymų nėra, bet reikia šiuos klausimus kelti, o ne tik pasiduoti emocijų bangai. Seimas nutarė leisti gyventojams skirti 0,6 proc. GPM paramą profsąjungoms. Norisi klausti, kokios yra šio praregėjimo versmės, kodėl Seimo nariai taip staiga išskirtinai susirūpino profsąjungų gerove?

Nuo mokyklų ir mokytojų priklauso mūsų jaunimo ir valstybės ateitis. Nors Lietuvoje yra puikių mokytojų, ne paslaptis, kad į Pedagogikos institutą ir Edukologijos universitetą dažnai stojo moksleiviai, kurie nepateko į reiklesnes aukštąsias mokyklas.

Suomijos, Singapūro ir kitų šalių patirtis rodo, kad griežta atranka ir patraukliais atlyginimais galima suburti puikius mokytojus. Neginčytina ir tai, kad bus sunku įtikinti gabius ir pasišventusius jaunuolius tapti mokytojais, kai atlyginimai yra tokie menki.

Bet gabių, naujų kadrų komplektavimas yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas, kurį tik nežymiai į priekį pastumėtų atlyginimų didinimas.

Norint kelti mokyklų lygį, reikia nuodugnių diskusijų, siekiant nustatyti, kokias mokyklas ir kiek jų uždaryti, kokias švietimo įstaigas konsoliduoti, kaip pertvarkyti mokytojų rengimo programas, kaip visa tai finansuoti, įvedant naujus mokesčius, panaikinant nepateisinamas lengvatas.

Mokytojų streikas neabejotinai padidins šalies pilietinį sąmoningumą, bet būtų nemažesnis laimėjimas, jei žmonės įsisąmonintų, kad biudžeto nustatymas nėra ezoterinis, vien politikų reikalas, bet gyvybiškai svarbus visiems, nes be deramos mokesčių sistemos, be didesnių įplaukų į biudžetą, veiksmingesnės, jautresnės valstybės siekis liks nepasiekiama svajone.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.